Katynė-2. Koncernas „Ledkirtis-internešnl“^* veiks, kol bus  KGB

Valerija Novodvorskaja

Katynę-1 pridengė Katynė-2. Įrodymų nėra ir nebus. Vietoj jų aš turiu absoliutų tikrumą: prezidentas Lechas Kačynskis buvo krislas čekistų akyje, jį talžė sovietiniai telekanalai, kaip ir prezidentus Juščenko ir Saakašvilį.

Jis užmokėjo išsyk už viską: už Gruzijos palaikymą, už tą didvyrišką reisą į Tbilisį, už stipendijas ir vietas universitetuose baltarusių studentams, už prieglobstį čečėnų interneto svetainėms ir čečėnams pabėgėliams, už bandymus teisti Jaruzelskį, už antisovietizmą ir antikomunizmą, už vakarietišką orientaciją, už filmą „Katynė“ ir už klausimus apie Katynę, už aktyvų vaidmenį NATO aljanse.

Kas skirta lenkams sukilėliams? Trys Lenkijos padalijimai, Kosčiuškos sukilimo numalšinimas 1794 metais, 1831 ir 1863 metų sukilimai, 1920 metų karas, 1939-ųjų okupacija, Katynė, Varšuvos blokas, karo padėtis 1981 metais ir, pagaliau, antroji Katynė 2010 metais. Karas nepasibaigė, karas tarp laisvės ir vergijos nesibaigs niekada, o tasai apkapotas SSRS gabalas, kuriame mes gyvename, kariauja su laisve.

Aš nedirbu SVR (Služba vojennoj razvedki – Rusijos karinė žvalgyba), aš nežinojau, kad lenkai ruošėsi leistis į šį beprotišką skrydį. Savo priešų lėktuvu, nudėvėta „tuške“ (Tu-154), priešų suremontuota jau po Kačynskio pergalės rinkimuose, be spaudos, be karinių lėktuvų apsaugos, be kontrolės, į atokų karinį aerodromą, visiškai atsiduoti į tamsių čekistinių jėgų rankas... Dabar suprantama, kodėl filmą „Katynė“ parodė per Rusijos televiziją: šis „tamizdatas“ (Ten išleista – disidentai sovietmečiu taip vadino komunistinės cenzūros draudžiamus leidinius, išleistus užsienyje ir nelegaliai įvežtus į SSRS; žodžių žaismas su samizdatu („savilaida“) – pačioje sovietijoje pogrindininkų leista spauda) buvo sūrio kąsnelis pelėkautuose.

Aš netikiu tokiais atsitiktinumais. Už Katynę-2 reikia apkaltinti arba Maskvą, arba Apvaizdą. Aš krikščionė ir negaliu kaltinti Apvaizdos, esą ji dirba čekistų naudai. Aš apskritai nekaltinu. Aš svarstau pagal principą cui prodest (lot. kam tai naudinga – vert. pastaba). Bet apkaltinimui reikia įkalčių.  

Nėra faktas, kad po 15 metų koks nors Berija užsinorės „pakišti“ savo kolegas, kuriems pats davė įsakymus. Taip buvo iškelta į dienos šviesą Michoelso (Solomonas Michoelsas (1890–1948) – teatro režisierius, sovietų slaptųjų tarnybų 1948 m. nužudytas Minske, inscenizavus autoavariją) byla. Stalinas mirė, prasidėjo triumvirato peštynės. Berijai reikėjo taškų. Kitaip mes iki šiol tikėtume, kad didžiojo režisieriaus mirtis buvo autoįvykio pasekmė.

Kodėl Lenkijos patriotai Varšuvoje nesigulė skersai lėktuvo pakilimo tako? Jeigu tik būčiau žinojusi apie šį reisą, būčiau puolusi į kojas Lenkijos ambasadoriui ir prisaikdinusi jį paskambinti ir perspėti. Štai kur nuveda žaidimai, vadinami įtempimo mažinimu. Skristi į priešo užnugarį, į priešo rankas, pasiduoti priešo malonei...

Aš nieko nekaltinu, iš kur man žinoti, kas slypi už šito „stop“ kadro, kas pagrindinis šioje čekistų chuntoje? Kur eisi su tokiu kaltinimu, į kokį teismą? Manykite, kad aš – tasai miestietis, kuris tris šimtus žingsnių ėjo greta Raskolnikovo ir kartojo jam: „Žudikas“. Juk (policijos tardytojas) Porfirijus Petrovičius suprato, kad neturi pagrindo Raskolnikovą į teismą tempti, tuo labiau kad Nikolka kaltę prisiėmė. Porfirijus Petrovičius norėjo, kad Raskolnikovo nervai neišlaikytų. Jisai jį moraliai pribaiginėjo. O šitų nervai stiprūs, jie ištvers.

Ir Erkiulis Puaro, ir mis Marpl iš Agatos Kristi dirbo taip, kad jų analitinės išvados būdavo paremiamos faktais: žudikas pradėdavo daryti kvailystes, šalino liudininkus, išsiduodavo, o paskui Erkiulio Puaro viešame magijos demaskavimo seanse neišlaikydavo ir puldavo bėgti. Šitie bėgti nepuls...

Net jeigu atsitiks stebuklas ir į Rusiją ateis vasara visiems laikams, mes vargu bau galėsime teisti čekistus netgi už namų sprogdinimus. Įrodymų ir raštiškų nurodymų nėra, o su Dostojevskiu į teismą juk nenueisi. Už tokius įrodymus advokatai ir prokurorai užjuoks.

Netikėkite manimi, brangieji europiečiai, bet tokiu asmeniniu sąstatu ir į tokias vietas pas mus neskraidykite.

O tai praeis dešimtmečiai, praslinks dar 65 metai, ir į lenkų lėktuvo avarijos vietą išskris nauja lenkų politikų porcija. Ir vėl driokstelės... Nežinia tiktai, ar suspės Andrzejus Waida nufilmuoti dar vieną filmą.

Koncernas „Ledkirtis-internešnl“ veiks tol, kol yra sovietizmas, kol yra KGB. Ir jei netingėjo vaikytis po Europą 80-metį Krasnovą (Piotras Krasnovas (1869–1947) – baltagvardiečių kazokų atamanas, Antrojo pasaulinio karo metais su savuoju kazokų korpusu kovojęs su sovietais. Vakarų sąjungininkų išduotas Stalinui ir 1947 m. pakartas Maskvoje) ir nuodyti polonijum Litvinenką, vaišinti užnuodytais saldainiukais, badyti skėčiu (užuomina į tragišką bulgarų antikomunisto, rašytojo Georgijaus Markovo (1929–1978) mirtį. 1978 m. Londone jį nužudė sovietų agentas, įdurdamas užnuodytu skėčio smaigaliu), tai kas man įrodys, kad negalima nebaudžiamai ir garantuotai pašalinti antisovietininką, Lubiankos ir Kremliaus priešą Lechą Kačynskį?

Nebuvau su juo pažįstama, bet jis buvo mano bendražygis, ginklo draugas, ir aš apraudosiu jį, skirtingai nuo Adamo Michniko ir kitų Lenkijos kairuolių, Jaruzelskio gynėjų. Kačynskis buvo lenkų Reiganas, Kosciuškos, Jasinskio, Dombrovskio ir Pilsudskio įpėdinis. „Polska“, žinoma, „nie zginie“. Lenkija viską atmena, ir ji gerame kelyje, bet čekistai džiaugiasi, galėdami įkąsti ir atšokti. Šuniška padermė, pradedant nuo opričnikų (opričnina – caro Ivano IV Rūsčiojo (1530-1584) įkurta jam vienam pavaldi represinė tarnyba. Dėl teroristinių metodų daugelio istorikų laikoma NKVD ir KGB pirmtake) įteisinimo. /.../

Skaudu, kad niekas už tai neatsakys. Kita vertus, tai irgi nenauja. Stalinas – ir tas neatsakė. Ir dėl jo, nekalto avinėlio, anūkas tempia į teismą laikraštį „Novaja gazeta“. Išėjo į aną pasaulį budeliai iš NKVD ir VČK, ir tie, kurių nesušaudė cecho kolegos, išėjo nenubausti.

Čerkesovas eina pareigas, Filipas Bobkovas dirbo NTV, persenę Gulago prižiūrėtojai gauna personalines pensijas, Leninas puikuojasi mauzoliejuje, tebegalioja apdovanojimai už Afganistaną, Čečėniją ir Gruziją. O kas sumokėjo už pražudytas Pietų Korėjos lainerio keleivių gyvybes? Tarp kitko, telekanalo „Imedi“ siužete Lecho Kačynskio lėktuvas sprogsta, kai jis skrenda į pagalbą Gruzijai. Laikykite, kad tai buvo pirmasis ženklas.

Antisovietininkas Kačynskis suklydo tik vieną kartą – kada išskrido sovietiniu lėktuvu į sovietinę teritoriją, pasikliaudamas sovietų valdžia.

O civilizuotasis pasaulis nekaltins. Viską uždengs dujos, nafta ir rūkas.

Maskva, 2010  04  12
Iš rusų kalbos vertė Vytis Skomantas

^* Koncernas „Ledkirtis“ – autorės aliuzija į Stalino politinio konkurento Levo Trockio (1879-1940) nužudymą Meksikoje 1940 metais. Sovietų  agentas Ramonas Mercaderas nužudė Trockį ledkirčio smūgiu. 

© 2010 „XXI amžius“