Operacija „Gyvačių lizdas“

Gintaras Aukštuolis

Ši istorija nutiko Frankfurte, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Amerikiečių kontroliuojamoje Vokietijos zonoje Sovietų Sąjunga turėjo teisę įkurti specialiąją karinio ryšio misiją. Iš pradžių toji rusų misija JAV karinei žvalgybai nekėlė jokių rūpesčių. Oficiali sovietų misijos užduotis buvo taiki: nedelsiant užglaistyti bet kokius nesusipratimus, kylančius tarp amerikiečių ir rusų karių. Bet ilgainiui sovietinė misija Frankfurte tapo itin veiksmingu ir galingu GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) padaliniu. Visi sovietinės misijos darbuotojai, kurių keturiolika, ilgainiui buvo sukomplektuoti iš kadrinių, puikiai paruoštų žvalgybininkų. Profesionalūs GRU žvalgybininkai pradėjo ne tik stebėti amerikiečių karius – jie slapta patekdavo į amerikiečių ir britų kontroliuojamą teritoriją, atsiplėšę nuo seklių rengdavo slaptus susitikimus su Frankfurte ir aplinkiniuose rajonuose veikiančiais pačias įvairiausias priedangas bei legendas turinčiais SSRS šnipais.

Siekdami išardyti šį „gyvačių lizdą“ amerikiečiai pagalbon pasitelkė Miunchene dislokuotą žvalgybinį padalinį. Tačiau toji grupė akivaizdžiai nesusidorojo su jai patikėta užduotimi. Sovietų žvalgai buvo labai atsargūs, gudrūs ir sumanūs. Jiems dažniausiai pasisekdavo pasprukti nuo juos stebinčių seklių. O pasprukę jie kelioms dienoms kažkur pradingdavo. Amerikiečiai nežinodavo, nei kur jie buvo pradingę, nei su kuo susitikdavo, nei apie ką šnekėdavosi. Tad amerikiečių karinė vadovybė rimtai sunerimo. Tas nerimas – ne be pagrindo. Rusai netrukus sužinojo visas karines amerikiečių paslaptis ir planus: kur ruošiamasi dislokuoti naujus dalinius, kada ir kur pajudės anksčiau dislokuotos karinės grupės, kokios naujos technikos atgabenta iš už Atlanto.

Žodžiu, amerikiečiams nesisekė pergudrauti sovietų žvalgybininkų iš „gyvačių lizdo“. Tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė, kai Frankfurte jie įkūrė savo mažąjį CŽV padalinį. Amerikiečių generolas majoras Šoltisas užduotį išardyti „gyvačių lizdą“ patikėjo specialiųjų operacijų vadovui Longhoferiui.

Iš pradžių amerikiečių ataskaitose buvo rašoma, jog neįmanoma net pabandyt verbuoti sovietus iš „gyvačių lizdo“ (nors verbavimas tuo metu ir buvo laikomas vienu efektyviausių slaptosios informacijos rinkimo būdų). Kai kurie amerikiečiai buvo pesimistiškai nusiteikę, nes sovietai iš misijos vakarais neišeidavo (jie visi gyveno nuo pašalinių akių uždaroje misijos teritorijoje). Jei laisvadieniais kur nors išvažiuodavo, tai tik grupėmis, ne po vieną ir ne po du. Įtaisyti ten pasiklausymo aparatūros taip pat neįmanoma, kadangi teritorija akylai saugoma. Jokių pašalinių žmonių į teritoriją sovietai, be abejo, irgi neįsileisdavo. Aptarnaujantis personalas gyveno misijos teritorijoje ir už jos ribų neišeidavo nei dieną, nei naktį.

Tiesa, toje misijoje kadaise dirbo vokiečių kilmės virėjas. Bet kai keli sovietų žvalgybininkai susirgo skrandžio opa, virėjas buvo nedelsiant atleistas. Amerikiečių žvalgybos manymu, dėl skrandžio opų virėjas buvo niekuo dėtas. Tiesiog GRU atstovų misijoje darbas buvo labai nervingas, ir jie susirgo ne dėl prasto maisto, o dėl nuolatinės nervinės įtampos.

Tada CŽV padalinio Frankfurte vadovybei kilo mintis pasiklausymo aparatūrą įtaisyti automobiliuose, kuriais važinėjo ryšių misijos darbuotojai. Iš pradžių toks majoro Longhoferio sumanymas atrodė neįmanomas – juk automobiliai nė akimirkai nebuvo paliekami be priežiūros. Naktimis jie buvo saugojami specialiuose garažuose. Jei sovietai sumanydavo įsigyti naują automobilį, tai tik kruopščiai patikrintą. Savo lengvąsias mašinas jie remontuodavo vokiškose dirbtuvėse, tačiau meistrus nuo darbo pradžios iki pabaigos stebėdavo jų žmonės. Vadinasi, galimybių nepastebėtam įsiskverbti į „gyvačių lizdą“ – jokių.

Ir vis dėlto amerikiečiams pavyko įtaisyti pasiklausymo aparatūrą į automobilius, kuriais važinėjo sovietų ryšių misijos žvalgai. Tokia galimybė pasitaikė, kai atėjo pranešimas, esą vyrai iš „gyvačių lizdo“ ketina pirkti keletą automobilių firmoje „Opel“. Ši žinia amerikiečius pasiekė tik todėl, kad „Opel“ markės automobiliais Riuselheime prekiavusioje firmoje dirbo jų žvalgas – remontininkas turkas.

Tas turkas buvo kietas riešutas. Jis sugebėjo išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis rusai sutinka pirkti automobilius: tik tiesiai nuo konvejerio, be to, galutinis mašinos surinkimas turi būti atliekamas stebint jų atstovui.

Štai čia CŽV specialistai ir nusprendė apgauti GRU atstovus. Pirmiausiai amerikiečiai nusipirko du „Opel“ automobilius ir juos specialiu reisu nuskraidino į JAV. Ten amerikiečių žvalgybininkai pabandė išsiaiškinti, per kiek laiko įmanoma išardyti automobilį ir vėl jį surinkti. Paaiškėjo, kad „Opelį“ išardyti, įtaisyti jame pasiklausymo aparatūrą ir jį vėl surinkti galima per naktį – maždaug per 10–11 valandų, vadinasi, operacija gali pasisekti.

Per pirmuosius bandymus „Opel“ buvo išardytas ir surinktas tik per 20 valandų. Tačiau treniruojantis pasisekė pasiekti norimą rezultatą. Kai specialistams išardyti ir surinkti mašiną pavyko per 11 valandų, operacijos vadovas nutarė rizikuoti. Juk būtent vienuolika valandų skiria naktinę ir rytinę pamainą. Kai buvo nuspręsta imtis operacijos, kuri buvo pavadinta „Gyvačių lizdas“, beliko laukti pranešimo, kada rusai praneš norintys pirkti mašinas. Belaukiant lemtingos dienos amerikiečiams  pavyko papirkti gamyklos apsaugą apsimetus ekspertais iš konkuruojančios „Ford“ įmonės ir sumokėjus solidų honorarą. Tad kai rusai pranešė, jog kitos dienos rytą atvyksta pirkti lengvosios mašinos, CŽV žvalgybininkai jau buvo pasiruošę. „Opel“ gamyklos sargai juos įsileido maždaug 19 valandą vakaro. Išardyti ir vėl surinkti pirmąjį ant konvejerio stovėjusį automobilį jie privalėjo iki 8 valandos ryto. Tad jie turėjo vos 12 valandų. Išrinkti ir surinkti automobilį įtaisant moderniausią pasiklausymo aparatūrą vos per keliolika valandų – itin sudėtinga užduotis. Mažiausia klaida, ir jie nesuspėtų. Tačiau šį kartą amerikiečius lydėjo sėkmė. Jie suspėjo įmontuoti pasiklausymo aparatus. Be to, pasiklausymo aparatūra buvo taip sumontuota, kad ją aptikti būtų įmanoma tik visiškai išardžius automobilį.

Kitos dienos rytą GRU vyrai iš „gyvačių lizdo“ nusipirko pirmąjį konvejeriu atkeliavusį automobilį, būtent tą, kuriame buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra. Tokiu pat įžūliu būdu amerikiečiams pavyko „apdoroti“ dar dešimt automobilių, kuriuos rusai įsigijo iš „Opel“. Tad netrukus amerikiečiams buvo žinomos visos „gyvačių lizdo“ paslaptys: kur rusai išvažiuoja, su kuo susitinka, apie ką kalbasi. Ši operacija padėjo nesunkiai demaskuoti net tuos, kurie Frankfurte ir aplinkiniuose rajonuose talkino sovietams. Už šį stambų laimėjimą amerikiečių majoras Longhoferis susilaukė paaukštinimo ir „agresyvaus žvalgybos aso“ pravardės.

© 2010 „XXI amžius“