Šnipas, po šaltojo karo pabaigos NATO aljansui atnešęs daugiausiai žalos

Gintaras Visockas

Rusijai slaptą informaciją apie Estijos ir kitų NATO valstybių gynybinius planus teikęs Hermanas Simmas

Esto Hermano Simmo pavardė žinoma visam pasauliui. H. Simmas „išgarsėjo“ 2008 m. rugsėjo mėnesį, kai buvo sučiuptas Estijos slaptųjų tarnybų agentų, o Estijos teisėsauga apkaltino jį tėvynės išdavimu. 2009-aisiais Estijos Harjumos apskrities teismo verdiktas H. Simmui buvo negailestingas: dvylika su puse metų kalėjimo įskaitant turto konfiskavimą. Tokia bausmė estui skirta ne už plėšikavimą ar ekonomines machinacijas. Ši bausmė skirta už Estijos ir NATO aljanso interesų išdavimą. Mat paaiškėjo, kad šis aukštas pareigas Estijos gynybos ministerijoje ne vienerius metus ėjęs žmogus iš tikrųjų tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms.

Ši žinia sukėlė didelį nerimą visose NATO aljansui priklausančiose valstybėse. Hermanas Simmas buvo vienas iš nedaugelio Estijos pareigūnų, kuris disponavo pačia slapčiausia NATO informacija. H. Simmas ne vienerius metus ėjo aukštas pareigas Estijos gynybos ministerijoje. Nuo 1995 metų jis tapo padalinio, atsakingo už valstybės paslapčių apsaugą, vadovu. Nuo 2006-ųjų jis ėjo Estijos gynybos ministro patarėjo pareigas. 2006-aisiais H. Simmas buvo apdovanotas „Baltosios žvaigždės ordinu“, skiriamu už išskirtinius nuopelnus estų tautai. 2008-ųjų kovą H. Simmas išėjo į pensiją, o tų pačių metų rugsėjį buvo suimtas. Sulaikytas jis tuomet, kai su žmona Heete išėjo iš parduotuvės. Žmonai taip pat pateiktas kaltinimas – „bendrininkavimas išduodant valstybę“.

NATO valstybių žvalgybos ekspertų manymu, H. Simmas NATO aljansui žalos atnešė ne mažiau už Oldridžą Eimsą, kuris eidamas Amerikos CŽV kontržvalgybos departamento direktoriaus pareigas iš tikrųjų slapta bendradarbiavo su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Tarp O. Eimso ir H. Simmo skirtumas tik toks, kad pirmasis dirbo Kremliaus labui šaltojo karo metais, o H. Simmas – jau po šaltojo karo pabaigos. Tiksliau tariant, O. Eimsas uoliai talkino Maskvai nuo 1985-ųjų iki 1994-ųjų, o H. Simmas – 10-ojo dešimtmečio viduryje, kai iš Estijos policijos departamento  perėjo darbuotis į Estijos gynybos ministeriją.

Esama ir kai kurių kitų skirtumų. O. Eimsas įkalintas iki gyvos galvos, o H. Simmas sulaukė kur kas švelnesnės bausmės. Jam iki gyvos galvos tikrai nereikės kalėti. Be to, JAV Centrinės žvalgybos valdybos ekspertams taip ir nepasisekė nustatyti, kokią informaciją rusams O. Eimsas iš tikrųjų perdavė. O H. Simmo rusams nutekinta informacija daugmaž žinoma. H. Simmas perdavė Kremliui žinių, kurios įvardinamos kaip labai jautrios. Net įtariama, kad jis išdavė pavardes kai kurių Vakarų Europos žvalgų, kurie šiuo metu dirba Rusijos teritorijoje. Beveik neabejojama, kad jis išdavė Amerikos priešlėktuvinės gynybos paslaptis. Taip pat manoma, kad Maskvai per maždaug ketverius intensyvaus šnipinėjimo metus jis perdavė apie du tūkstančius slaptų ir visiškai slaptų dokumentų, kurie susiję ir su kibernetine Estijos bei kitų NATO šalių apsauga. Spėjama, kad išduoti perspektyviniai NATO gynybos politikos planai, kriptografinių sistemų kodai, viešųjų pirkimų detalės, NATO žvalgybos ir kontržvalgybos ataskaitos, slaptų konferencijų apie gynybinius ketinimus detalės, kovos su korupcija, terorizmu bei ekstremizmu ataskaitos.

Taigi 2008-ųjų pabaigoje Rusija prarado labai vertingą savo agentą, tačiau laimėjo didelę taktinę pergalę. Užverbavusi H. Simmą, ji sugebėjo pasėti nepasitikėjimo sėklą tarp senųjų ir naujųjų NATO narių. Po H. Simmo demaskavimo Briuselyje imta rimtai svarstyti, ar senosios NATO narės turi teisę pasitikėti naujosiomis narėmis. Briuselyje tąkart pripažinta, kad NATO žvalgybos ir kontržvalgybos padaliniai susiduria su rimta problema, kadangi slapta žvalgybinė – kontržvalgybinė informacija prieinama net 28-ioms NATO valstybėms, kurios turi skirtingą mentalitetą, skirtingas tradicijas ir, žinoma, skirtingą išsivystymo lygį.

Tačiau NATO vadovybė taip pat pažymėjo, jog Estijos kontržvalgyba – labai stipri ir profesionali – juk ji sugebėjo gana greitai demaskuoti šalies Gynybos ministerijoje veikiantį Rusijos užsienio žvalgybos valdybos (SVR) agentą. Estijos kontržvalgybai demaskuoti H. Simmą pavyko dar ir dėl to, kad pats Rusijos SVR agentas ilgainiui pradėjo elgtis neapdairiai, neapgalvotai, įžūliai. Pavyzdžiui, H. Simmas padarė lemtingą klaidą prisipirkęs brangių žemės sklypų, įsigijęs fermą bei milijonus kainuojantį vasarnamį. Be to, H. Simmas, nusižengdamas instrukcijoms, pats pabandė užverbuoti agentą, nors kuratoriai iš Maskvos šios paslaugos nereikalavo. H. Simmo „užverbuotas“ agentas apie pasiūlymą bendradarbiauti su Rusija informavo Estijos slaptąsias tarnybas.

Šiandien H. Simmas kalinamas Tartu. Jo byla susideda iš 141 puslapio, kur, be kita ko, rašoma, kad H. Simmui už slaptos informacijos tiekimą Rusija kiekvieną mėnesį atseikėdavo po 1000 eurų bei dar po du šimtus eurų už „sveikatos draudimą“. Taip pat jis ne sykį skatintas 5000 eurų dydžio premijomis už suteiktą informaciją apie slaptas NATO ekspertų konferencijas, surengtas Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Tačiau Estijos specialistai mano, kad Maskva H. Simmui siųsdavo kur kas didesnes sumas. Paminėdamas tik tūkstančio eurų atlygį per mėnesį H. Simmas tiesiog bandė sumenkinti savo kaltę. H. Simmą tardę ekspertai įtaria, esą šis demaskuotas agentas melavo ir tuomet, kai tvirtino, jog Rusijai tarnauti sutiko baimės vejamas.

H. Simmo biografija – sudėtinga. Jis gimė ne santuokoje 1947 metais. Jį augino senelė ir teta. Vidurinėje mokykloje mokėsi labai gerai, buvo darbštus, ambicingas. 1966 metais mokydamasis Talino universiteto Chemijos fakultete tuometinei milicijai padėjo sulaikyti chuliganų gaują. Niekas iš aplinkinių nepuolė padėti milicijai, o H. Simmas padėti ryžosi. Šis poelgis neliko nepastebėtas. Jam pasiūlė studijuoti Maskvos vidaus reikalų ministerijos akademijoje. H. Simmas sutiko, nors jo artimieji tokiam žingsniui nepritarė, kadangi tarnavimą sovietų represiniams organams laikė gėdingu.

1975 metais būsimasis šnipas baigia mokslus SSRS VRM akademijoje su pagyrimu. Tačiau jo oficialioje biografijoje nėra vieno svarbaus epizodo. Besimokydamas Maskvoje ambicingasis H. Simmas pradėjo spekuliuoti, įkliuvo tuometinei milicijai, kovojančiai su ekonominiais nusikaltimais. Estijos kontržvalgyba beveik neabejoja, kad būtent tada KGB ir užverbavo H. Simmą.

Pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, KGB su H. Simmu nutraukia bet kokius ryšius. Tais pačiais metais H. Simmas organizuoja Estijos parlamento gynybą nuo kietosios linijos komunistų, reikalaujančių, jog Maskva į Estiją įvestų savo kariuomenę. Po sėkmingos parlamento gynybos H. Simmas tapo nacionaliniu didvyriu. Jo sovietinė praeitis užmiršta. Tada jis paskiriamas Harju apskrities policijos departamento vadovu, atsakingu už sovietinės armijos išvedimą. Išvedant sovietinę kariauną iš Estijos nebūta jokių incidentų. Tai – dar vienas pliusas H. Simmo biografijoje. Todėl nenuostabu, kad 1994-aisiais jis paskiriamas Estijos policijos vadovu. Koją pakišo netikėtai kilęs skandalas dėl įtarimų korupcija. H. Simmo kaltė dėl korupcijos nebuvo įrodyta, jo nenuteisė. Bet abejonės liko neišsklaidytos, ir jis buvo priverstas pasitraukti į pensiją.

Žinoma, ambicingasis H. Simmas nenorėjo taikstytis su tokia padėtimi. Jam trūko veiklos, garbės, pinigų. Kai 1995-aisiais metais jį, poilsiaujantį Tunise, užkalbino buvęs pažįstamas iš Maskvos, H. Simmas sutiko atnaujinti ryšius su KGB. Mat tas pažįstamas buvo KGB agentas, slapyvardžiu „Valentinas“. Beje, tai buvo aukšto rango KGB karininkas, kuriam 1990–1991 metais buvo patikėta Baltijos šalyse sukurti tankų ir patikimą rezidentūros tinklą. Duodamas oficialius parodymus H. Simmas teigė, kad nenorėjo atnaujinti ryšių su KGB, tačiau esą „Valentinas“ jį šantažavo, grasindamas atskleisti jo tikrosios biografijos detales. Tačiau Estijos kontržvalgyba įsitikinusi, jog niekas ambicingojo Hermano nešantažavo – jis savo noru sutiko atnaujinti ryšius.

Pati įdomiausia aplinkybė, beje, iki šiol deramai neišnarpliota, ta, kad tuoj po poilsio Tunise H. Simmas buvo pakviestas dirbti Estijos gynybos ministerijoje ir jam patikėtos analizės departamento direktoriaus pareigos. Jam taip pat įsakyta kuruoti žvalgybinius ryšius tarp Estijos ir kitų NATO šalių. Šiuo metu Estijos kontržvalgybai vis dar nesiseka išsiaiškinti, kas konkrečiai pakvietė pensijon išleistą H. Simmą ateiti dirbti į Gynybos ministeriją. Mat H. Simmo sugrįžimas į Estijos gynybos ministeriją reiškia, kad Rusijos slaptosios tarnybos ir čia turi savų žmonių.

Nuoširdžiai ir intensyviai talkindamas Rusijai šis estas su savo kuratoriumi susitikdavo pačiose įvairiausiose Europos šalyse. Iš viso būta 14-os ar 16-os susitikimų. H. Simmas su savo kuratoriumi nėra susitikęs tik Didžiojoje Britanijoje, nes ten, pasak kuratoriaus, „per daug stebėjimo kamerų“, Norvegijoje, nes ten „per daug brangu“, ir Vokietijoje, nes „ten – per daug pažįstamų“. Čia reikia pridurti, jog H. Simmo kuratorius buvo gimęs Vokietijos sostinėje Berlyne. Vokietijoje kuratorius ne vienerius metus dirbo kaip Maskvos agentas, talkinęs ir sovietinės Vokietijos tarnybai „Štazi“. Štai kodėl su H. Simmu jis niekad nebuvo susitikęs Vokietijoje.

Svarbu pabrėžti, jog Rusijos užsienio žvalgybos vadovas, užverbavęs H. Simmą ir sėkmingai jį kuravęs, po šios operacijos buvo paaukštintas – gavo generolo majoro laipsnį. Šiandien taip pat žinoma, kad  jis naudojosi suklastotais ES piliečio dokumentais. Tuoj po H. Simmo arešto be žinios dingo vienas Italijoje dirbęs Ispanijos pilietis. O iš Briuselio NATO vadovybė nedelsiant išvijo du rusų diplomatus, manoma, susijusius su H. Simmo šnipinėjimo reikalais. Išprašytas ir Rusijos ambasadoriaus prie ES Vladimiro Čižovo sūnus. Taip pat žinoma, kad Rusijos prieš Estiją surengta sėkminga kibernetinė ataka 2007-aisiais – tai ir išdaviko H. Simmo nuopelnas.

© 2010 „XXI amžius“