Amerikietiška nesėkmė Irano smėlynuose

Gintaras Visockas

Dykumos smėlynuose lengva pasislėpti

Sėkmingai pasibaigusios Izraelio slaptųjų tarnybų operacijos Entebėje metu Izraelio komandosai beveik be aukų sugebėjo išlaisvinti 1976-ųjų birželio 27-ąją dieną Palestinos kovotojų pagrobtus įkaitus. Tąsyk Izraelio politika Artimuosiuose Rytuose nepatenkinti teroristai užpuolė Prancūzijos keleivinį orlaivį, skridusį iš Izraelio sostinės Tel Avivo į Prancūzijos sostinę Paryžių. Tiksliau sakant, pilotams liepė leistis Ugandos mieste Entebėje. Ugandą tuo metu valdė diktatorius Idi Aminas, rėmęs palestiniečių priešinimąsi Izraeliui. Taigi užgrobtas lėktuvas su 258 įkaitais atsidūrė Ugandos sostinėje. Entebėje teroristai paskelbė savo reikalavimus: Izraelis iš kalėjimų privalo paleisti 53 palestiniečius, įkalintus dėl karinių veiksmų prieš Izraelį. Priešingu atveju bus išžudyti visi įkaitai.

Tada iškart Izraelio specialiosios tarnybos pradėjo ruoštis karui. Tiesa, derybos su teroristais buvo pradėtos, tačiau tik dėl akių. Izraelio slaptosios tarnybos nedelsiant ėmė rengtis įkaitų išlaisvinimo operacijai.  Keletą dienų Izraelio komandosai intensyviai treniravosi, o jau liepos 2-ąją buvo surengta operacija. Operacijos esmė tokia: į Entebę atskrido du transportiniai lėktuvai „Herkules“ su puikiai paruoštais ir iki dantų ginkluotais Izraelio specialiųjų pajėgų kareiviais. Skrisdami virš Ugandos Izraelio lėktuvai niekam nepranešę staiga nusileido Entebėje. Paprasčiausiai lėktuvų pilotai tarptautinių skrydžių dispečerius informavo, kad skrenda virš Ugandos, o iš tiesų nėrė žemyn. Nusileidus lėktuvams Izraelio specialiųjų pajėgų kariai šturmavo Entebės aerouostą, kur buvo laikomi įkaitai, juos išlaisvino ir sveikus bei gyvus netrukus parskraidino atgal į Izraelį. Visi teroristai buvo nušauti. Nušauti, tiesa, buvo ir trys įkaitai. Bet įkaitai buvo nušauti ne ugandiečių, o per klaidą. Tiesiog Izraelio specnazo atstovai juos palaikė teroristais. Šios operacijos metu Izraelio komandosai neteko savo vado Džonatano Netanjahu. Jį nukovė teroristas.

Šis savo įžūliu drąsumu išsiskiriantis Izraelio slaptųjų tarnybų žingsnis pasaulio žvalgybų istorijoje laikomas viena sėkmingiausių karinių operacijų, kurios daugiau pakartoti nepavyko jokiai kitai valstybei. Net Amerikai. Panaši karinė operacija Amerikai pasirodė esanti pernelyg sudėtinga. Lygiai po ketverių metų, t. y. 1980-aisiais, amerikiečių įkaitų drama Irane kilo todėl, kad 1979-aisiais metais labai pašlijo Irano ir JAV tarpusavio santykiai. Diplomatiniai santykiai tarp abiejų šalių nutrūko iš Irano pabėgus šachui Mohametui Pahlavi ir į valdžią atėjus fundamentalistų musulmonų šiitų vadovui Ajatolai Chomeiniui. Jei šachas, remiamas amerikiečių, laikėsi proamerikietiškos pozicijos, tai iš tremties sugrįžęs A. Chomeinis pradėjo kritikuoti ne tik Vašingtoną, bet ir visus Vakarus. Irane kilo tikra antiamerikietiška isterija. Irano sostinėje veikę jauni fundamentalistai 1979-ųjų lapkričio 4-ąją užgrobė Amerikos ambasadą, o jos darbuotojus paėmė įkaitais. Jaunųjų fundamentalistų reikalavimas buvo konkretus: Vašingtonas privalo Iranui išduoti buvusį šachą, priešingu atveju visi įkaitai žus.

Tuo metu JAV prezidento pareigas ėjo neryžtingasis Džimis Karteris. Užuot surengęs slaptą karinę įkaitų išlaisvinimo operaciją, JAV vadovas paskelbė Iranui politines bei ekonomines sankcijas. Bet ekonominių sankcijų Iranas neišsigando. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, o 50 įkaitų vis dar nebuvo išlaisvinti. Tas tęsėsi ne vieną mėnesį. 1980-ųjų pradžioje amerikiečių žvalgyba sužinojo, jog A. Chomeinis sukakus metams nuo įkaitų pagrobimo planuoja juos nužudyti, jei, žinoma, Vašingtonas nesutiks su iraniečių reikalavimais. Tad rengti karinę išlaisvinimo operaciją Amerikos prezidentas įsakė, bet įsakė akivaizdžiai per vėlai.

Iki tol savo ekspertų rekomendacijas įkaitų krizę likviduoti karinėmis priemonėmis prezidentas tiesiog ignoruodavo. Karinius veiksmus Dž. Karteris laikė kraštutine priemone. Tiesa, CŽV žinioje buvusi antiteroristinė grupė „Blue Light“ jau seniai buvo parengusi įkaitų išlaisvinimo planą. Deja, Dž. Karteris buvo labai atsargus, o kartais paprasčiausiai neryžtingas ar net bailus.

Žvelgiant iš šalies, amerikiečiai parengė tikrai drąsų sumanymą. Ne mažiau įžūlų nei Izraelio slaptosios tarnybos. Bet amerikiečių planas buvo dar ir labai sudėtingas. Operacijoje turėjo dalyvauti net šeši galingi transportiniai lėktuvai „Herkules“, kuriems buvo įsakyta nepastebėtiems nusileisti dykumoje, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Irano sostinės Teherano. Lėktuvams nusileidus į orą turėjo pakilti specialūs šeši amerikietiški sraigtasparniai, kuriais į Irano sostinę būtų atgabenta beveik 100 specialiųjų pajėgų kariškių. Teherane „žaliosios beretės“ turėjo susitikti su proamerikietiškai nusiteikusiais iraniečiais ir kartu pulti Amerikos ambasadą. Išlaisvinę įkaitus visi planavo grįžti į dykumą, kur jų būtų laukę transportiniai lėktuvai. Transportiniais lėktuvais jie ketino grįžti į Ameriką. Toks buvo planas. O kaip nutiko iš tikrųjų?

Karinė operacija prasidėjo 1980-ųjų balandžio antroje pusėje. Jos išvakarėse JAV prezidentas surengė specialią spaudos konferenciją, kurios metu, norėdamas suklaidinti iraniečius, tvirtino, esą įkaitų išlaisvinimas jėga greičiausiai nepasisektų, atneštų daug aukų, todėl Amerika negali pasirinkti tokio kelio. Taip buvo suklaidintas oficialusis Teheranas ir paglostyta A. Chomeinio savimeilė. Po konferencijos prabėgus kelioms dienoms, 1980-ųjų balandžio 24-ąją, prasidėjo slapta įkaitų išlaisvinimo operacija. Deja, ši diena tapo amerikietiškos nesėkmės simboliu. Amerikiečių „žaliąsias beretes“ iš karto pradėjo lydėti bėdos. Įskridus į Irano oro erdvę kažkodėl sugedo du sraigtasparniai. O sėkmingos operacijos įgyvendinimui reikėjo būtent šešių sraigtasparnių. Slapta nusileidus dykumoje paaiškėjo, kad ir trečiasis sraigtasparnis tapo netinkamas skraidyti. Operacijai vadovavęs pulkininkas Čarlzas Bekvizas pasiteiravo Vašingtono, ką daryti toliau: tęsti operaciją ar atsitraukti. JAV prezidentas Dž. Karteris įsakė trauktis.

Tačiau amerikiečių komandosų bėdos tuo nesibaigė. Dykumoje stovėjusius transporto lėktuvus ir sraigtasparnius netikėtai aptiko Irano specialiosios pajėgos, patruliavusios dykumoje. Skubėdami pasprukti nuo A. Chomeiniui ištikimų kariškių amerikiečių pilotai padarė klaidą: kildamas malūnsparnis sraigto mente užkabino kitą orlaivį, nugriaudėjo sprogimas ir du orlaiviai užsidegė, nusinešdami net aštuonių Amerikos kariškių gyvybes.

Po šio incidento iraniečiai nenužudė įkaitų ir net nepablogino jų laikymo sąlygų – tik paslėpė skirtingose Teherano vietose, kad išlaisvinimas taptų nebeįmanomas. Neryžtingasis Dž. Karteris garbingai prisiėmė atsakomybę už sužlugdytą išlaisvinimo misiją ir artėjančiuose prezidento rinkimuose triuškinama persvara pralaimėjo Baltųjų rūmų vadovo vietos siekusiam Ronaldui Reiganui.

Beje, 1981-ųjų sausio 20-ąją, kai JAV prezidentu tapo R. Reiganas, Iranas visus įkaitus paleido be jokių išankstinių reikalavimų. Sveikus ir gyvus.

© 2010 „XXI amžius“