JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto mirties priežastis

Gintaras AUKŠTUOLIS

Mįslingomis aplinkybėmis miręs 32-asis JAV prezidentas F.D.Ruzveltas

1945-ųjų balandžio 12-ąją JAV radijas pranešė, kad mirė JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas. Pirmasis šią sensacingą žinią paskelbė garsusis Amerikos apžvalgininkas Džonas Dali. Prabėgus kelioms minutėms po pirmosios žinios apie netikėtą Jungtinių Valstijų vadovo mirtį komentatorius įvardino ir mirties priežastį: prezidentas mirė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Šią informaciją netrukus patvirtino ir asmeninis F. D. Ruzvelto sekretorius Stefanas Erli.

Praėjus valandai po pirmųjų žinių, jog Amerika neteko savo prezidento, kitas ne mažiau garsus komentatorius Bilas Henris per radiją pateikė žinių, kokiomis aplinkybėmis mirė prezidentas. Buvo paskelbta, jog F. D. Ruzveltas mirė pozuodamas dailininkui. Prezidentas tiesiog pasiskundė, esą labai suskaudo galvą, staiga neteko sąmonės ir nukrito ant grindų. Mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Mirtis prezidentą užklupo Džordžijos valstijoje Springso mieste. Pavardė dailininko, kuriam pozavo prezidentas, nebuvo nurodyta.

F. D. Ruzvelto asmeninis daktaras admirolas Mak Intairas pasikvietė 3-iojo rango kapitoną Pauliną ir liepė išsiaiškinti visas smulkmenas apie prezidento paskutiniąsias gyvenimo akimirkas. Bet ar kapitonas sužinojo tikrąją tiesą?..

Balandžio 14-ąją specialus traukinys prezidento kūną atgabeno į Vašingtoną. Karstas su velionio palaikais buvo saugomas Baltųjų rūmų Rytinėje salėje. Nors iki tol atsisveikinimo ceremonijos su mirusiais šalies prezidentais visuomet vykdavo atidengus karstus, šį sykį karstas nebuvo atidengtas. Taigi niekas, nei Baltųjų rūmų svečiai, nei 400 tūkst. amerikiečių, išėjusių į Vašingtono gatves palydėti prezidento į paskutiniąją kelionę, neišvydo karste gulinčio F. D. Ruzvelto. Tuomet niekas oficialiai neatkreipė dėmesio į šią keistenybę. Niekas oficialiai nepastebėjo ir dar vienos įtartinos aplinkybės. Po F. D. Ruzvelto laidotuvių JAV kariškiai dar keletą mėnesių stropiai saugojo kapą, tarsi baimindamiesi, jog kažkas gali sumanyti iškasti karstą ir pasižiūrėti, ar tikrai ten guli JAV prezidento F. D. Ruzvelto kūnas.

Taip pat tąsyk niekas nelaužė galvos, kodėl nebuvo atliktas skrodimas. Juk, remiantis Amerikos įstatymais, skrodimas būtinas visuomet, kai žmogų ištinka staigi mirtis. O F. D. Ruzveltas būtent mirė staiga. Ir mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, nors iki tol jis skundėsi dėl šlubuojančios širdies. Logiškai svarstant jis galėjo mirti dėl širdies priepuolio, bet ne nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.

Tiesa, laidotuvių ceremonija smulkiai aprašyta dar 1945-ųjų metų balandžio mėnesį paskubom išleistoje knygoje. Tačiau joje neatsakyta nė į vieną svarbų klausimą: kodėl slepiama pavardė dailininko, kuriam pozavo prezidentas, kodėl nepaskelbta oficiali medikų išvada, bylojanti apie mirties priežastis, kodėl nėra prezidento asmeninio gydytojo Mak Intairo išvadų apie mirties priežastis? Tame puošniame leidinyje nekeliamas ir klausimas, kodėl atsisveikinimo ceremonijos metu karstas su velionio palaikais buvo visąlaik sandariai uždarytas.

Pirmosios prezidento F. D. Ruzvelto mirties aplinkybės viešai pradėtos nagrinėti tik 1966-aisiais. Tais metais knygynuose pasirodė prezidento adjutanto Dž. Denielo prisiminimai, kuriuose tvirtinama, kad prezidentas turėjo meilės nuotykių, kuriuos kruopščiai slėpė nuo visuomenės ir savo žmonos Eleonoros. Meilės romanas tarp F. D. Ruzvelto ir jaunos, gražios sekretorės Liusi Mersje užsimezgė 1913-aisiais, kai Ruzveltas dar nebuvo JAV prezidentu, o ėjo viso labo Jūrų ministro pavaduotojo pareigas. Įdomu tai, kad šią sekretorę Ruzveltui nurodė jo žmona Eleonora. Ilgainiui apie vyro neištikimybę Eleonora sužinojo ir labai įsižeidė. Net išvažiavo gyventi pas savo tėvus.

O F. D. Ruzveltas dėl jaunosios sekretorės kerų buvo pasiryžęs viskam, taip pat – ir skyryboms. Tačiau vis dėlto pabijojo, kad ši aplinkybė gali pakenkti tolimesnei jo karjerai. Nuo vedybų su išsiskyrusiu, kelių vaikų tėvu sekretorę Liusi atkalbinėjo ir jos artimieji. Tad šis meilės romanas pasibaigė 1920-aisiais, ir Ruzveltas vėl susitaikė su savo žmona. Bent jau oficialiai susitaikė, nors esama versijų, jog žmona šios neištikimybės vyrui niekada nedovanojo. Tik apsimesdavo, jog į šeimą sugrįžo abipusis pasitikėjimas, pagarba bei ramybė.

Buvęs F. D. Ruzvelto adjutantas savo knygoje tvirtina, jog prezidentas niekad nebuvo nutraukęs ryšių su žaviąja Liusi. Ir paskutiniąją savo gyvenimo dieną jis pozavo ne tiek dailininkui, kiek savo Liusi, kuri dalyvavo tapymo ceremonijoje kaip pagrindinė viešnia. Mat dalininkas, kuris tapė F. D. Ruzvelto portretą, buvo ne kas kitas, o Liusi draugė – Jelizaveta Šumatova. Toje lemtingoje ceremonijoje dalyvavo ir rusų emigrantų fotografas N. Robinsas. Į Springso miestelį pas prezidentą F. D. Ruzveltą jie atvyko balandžio 9-ąją. O balandžio 12-ąją pozuodamas prezidentas pasiskundė netikėtai kilusiais galvos skausmais, apalpo, iškrito iš invalido vežimėlio ir netrukus mirė, niekam nespėjus deramai susigaudyti, kas iš tikrųjų atsitiko. Tuoj po prezidento mirties svečiai, baimindamiesi skandalo, nedelsiant išvažiavo, o prezidento apsauga nuskubėjo saugoti JAV viceprezidento Hario S. Trumeno, nes šis, mirus F. D. Ruzveltui, automatiškai pradėjo eiti JAV prezidento pareigas. Tad F. D. Ruzvelto adjutanto prisiminimuose pateikiama įtikinama versija, kodėl oficialiuose JAV pranešimuose niekad nepaminėta paskutiniosiomis gyvenimo akimirkomis F. D. Ruzveltą piešusio dailininko pavardė. Šios žinios pagarsinimas būtų labai nemalonus F. D. Ruzvelto našlei Eleonorai.

Tačiau ši adjutanto versija nepaaiškina, kodėl atsisveikinimo ceremonijos metu karstas nė akimirkai nebuvo atidengtas. Gal bijota parodyti, jog prezidento kūnas – subjaurotas?

Beieškant atsakymo į šį klausimą derėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos F. D. Ruzvelto sūnaus Elioto prisiminimus. Sūnus yra aprašęs, kaip jo tėvas 1945-ųjų vasario viduryje (tuoj po garsiosios Jaltos konferencijos, kurioje tartasi su Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu ir Sovietų Sąjungos diktatoriumi Josifu Stalinu dėl pasaulio pasidalinimo) buvo susitikęs su Egipto karaliumi Faruku, Etiopijos imperatoriumi Chaile Salasijumi ir Saudo Arabijos karaliumi Ibn Saudu. Ypač svarbus paskutinysis susitikimas su Saudo Arabijos valdovu. Mat F. D. Ruzveltas ketino įkalbėti šį valdovą, jog arabai sutiktų įsileisti į Palestiną kelias dešimtis tūkstančių žydų pabėgėlių iš Europos. Tačiau tuometinis arabų lyderis giežtai atsisakė. Karalius paaiškino, kad arabai jau seniai, skirtingai nei europiečiai, perprato žydų klastas, todėl neįsileis nė vieno žydo. Neįsileis dar ir dėl to, kad žydai – ginkluoti iki dantų ir pasiryžę kariauti ne tiek su fašistais, kiek su arabais.

Sprendžiant iš sūnaus Elioto prisiminimų, pokalbio būta sudėtingo ir tuo pačiu lemtingo. Po diskusijos su Saudo Arabijos lyderiu F. D. Ruzveltas kardinaliai pakeitė savo nuomonę apie žydų ir arabų nesutarimus. Tądien JAV prezidentas neva pareiškė, jog nuo šios minutės jis kaip Amerikos vadovas nežengs nė vieno žingsnio, kuris būtų priešiškas arabams. Taigi iš pirmo žvilgsnio primityvus arabų lyderis vos per kelias valandas F. D. Ruzveltą sugebėjo paversti arabų draugu ir tuo pačiu – mirtinu žydų priešu. Jei prezidento sūnus savo prisiminimuose rašo tiesą, po to susitikimo F. D. Ruzveltas nuoširdžiai ir kategoriškai pažadėjo nesiimti jokių veiksmų, kurie pakenktų arabų interesams.

Po to susitikimo kai kas nutiko. Pokalbio su Saudo Arabijos lyderiu klausėsi ištikimasis F. D. Ruzvelto patarėjas Haris Hopkinsas. Šį patarėją prezidentui rekomendavo prožydiškų nusiteikimų politikas Bernardas Baruckas. Pažymėtina, kad H. Hopkinsas prezidentui ištikimai tarnavo apie dešimt metų. Jam tekdavo pasirūpinti net tuo, kad būtų išpildomos kai kurios ne itin įprastos, kitaip tariant – ne itin padorios, prezidento užgaidos bei įnoriai. Ir tas prezidento keistenybes stropiai slėpė nuo visuomenės akių. Bet po pokalbio su arabų lyderiu H. Hopkinsas staiga užsidarė savo kajutėje, kitą dieną nieko nepaaiškinęs nedelsiant paliko laivą ir tokiu drastišku būdu nutraukė bet kokius ryšius su F. D. Ruzveltu. Šis sionistų rekomenduoto patarėjo pasitraukimas leidžia įtarti, jog paremdamas arabus F. D. Ruzveltas sulaužė slaptus nerašytus susitarimus. Ne tik susitarimus, bet galbūt ir pažadus.

Svarbu ir tai, kad 1945-ųjų balandžio 5-ąją F. D. Ruzveltas arabų karaliui nusiuntė dar vieną palankumo ženklą – oficialų laišką. Jame patvirtinama nuostata, jog Amerika nuo šiol rems arabus, bet ne žydus...

Analizuojant mįslingą 32-ojo JAV prezidento mirtį derėtų atkreipti dėmesį ir į Duglaso Rido knygą „Ginčas dėl Siono“, kurioje pastebima, esą F. D. Ruzveltas visąlaik skundėsi silpna širdimi, o štai mirė …dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Veikale pabrėžiama, kad po mirties nebuvo atliktas skrodimas, nors šios procedūros reikalauja JAV įstatymai. Taip pat stebimasi, kad atsisveikinimo ceremonijos metu karstas buvo aklinai uždengtas, o mirusiojo prezidento žmona Eleonora į klausimą, kodėl neleido atidengti karsto, atsakė labai keistai: „Tokios mūsų šeimos tradicijos“. Toje pačioje D. Rido knygoje teigiama, jog šitaip pasakiusi Eleonora melavo, kadangi ankstesnėse giminės laidotuvėse karstai atsisveikinimo metu visuomet būdavo atidengiami. Be to, išlikęs paties F. D. Ruzvelto rašytas testamentas, kuriame jis aiškiai, nedviprasmiškai nurodo, kaip privalo būti palydėtas į paskutiniąją kelionę. Taigi – atsisveikinimo metu karstas turi būti iki pusės pravertas. Galų gale knygos autorius pastebi, jog mirties liudijimą pasirašė ne asmeninis F. D. Ruzvelto daktaras, bet kažkoks medikas Briunonas. Mat mirties valandą asmeninio gydytojo šalia prezidento nebuvo.

O 1948-aisiais metais išleistoje E. Džosefsono knygoje „Keista F. D. Ruzvelto mirtis“ atvirai rašoma, jog 32-asis JAV prezidentas buvo nušautas. Kulka neva pataikė į pakaušį ir subjaurojo velionio galvą. Todėl laidotuvių metu ir nebuvo atidengtas karstas, siekiant išvengti politinio skandalo. Kad F. D. Ruzveltas buvo nušautas, esą patvirtina ir kunigas, dalyvavęs paskutiniosiose apeigose. Kunigas neva savo akimis matė kulkos subjaurotą prezidento galvą.

Šios versijos autorius įtarimų šešėlį meta tiems, kuriems buvo neparanki JAV ir arabų pasaulio draugystė.

© 2010 „XXI amžius“