Akivaizdi Antrojo operatyvinių tarnybų departamento klaida

Gintaras Visockas

Praėjusią savaitę buvo įdomu stebėti, kaip Amerikoje kilusį rusų šnipų skandalą komentavo į RTVi televiziją kviečiami žymūs rusų žurnalistai ar politikos komentatoriai. Štai Aleksejus Venediktovas pastebėjo, jog tiek rusų, tiek amerikiečių spauda kol kas gilinasi tik į Anos Čapman ir Igorio Sutiagino mainus, o kiti šio skandalo dalyviai tarsi nepastebimi arba pastebimi mažiau. Todėl jis susidaręs įspūdį, jog A. Čapman ir I. Sutiagino pavardėmis norima visuomenės dėmesį atitraukti nuo tikrųjų derybų. Pasak A. Venediktovo, viso pasaulio žvalgybos elgiasi panašiai: į viešumą stengiasi paleisti tik nereikšmingus faktus, kad šie tarsi dūmų uždanga pridengtų tikruosius sandorius.

Amerikos žvalgybos istorijoje pastebimas akivaizdus paradoksas. JAV slaptosios tarnybos CŽV ir FTB yra patyrusios didelių sukrėtimų. Pats didžiausias sukrėtimas jas ištiko netrukus po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Regis, po SSRS subyrėjimo CŽV ir FTB turėjo švęsti neabejotiną pergalę – juk nebeliko paties didžiausio Vašingtono priešo. Tačiau nesėkmės Jungtinių Valstijų slaptąsias tarnybas pradėjo persekioti būtent tada, kai jos nebeteko konkretaus, pajėgaus priešo. Pasibaigus šaltojo karo sezonui Amerikos žvalgai pasimetė, atsipalaidavo, nebežinojo, ko griebtis, su kuo kovoti. Kai kurie JAV slaptųjų tarnybų veteranai tvirtino, jog tomis dienomis juos buvo apėmęs ne tiek džiaugsmas pasiekta pergale, kiek nerimas dėl ateities: ką reikės veikti po blogio imperijos žlugimo? Tais metais Amerikoje buvo skleidžiamos net versijos, jog slaptosios tarnybos tampa nebereikalingos ir jas netrukus išformuos.

Šių dienų akimis žvelgiant, toks nerimas atrodo keistas – juk sovietų imperija niekur nedingo. Ji tik transformavosi į kitus pavidalus. Tačiau priešų identifikavimo tema – pamokanti. Ji byloja, kaip svarbu žinoti, kas yra tavo tikrieji priešai. O ar mūsų slaptosios tarnybos žino, kas yra tikrieji jų priešai? Ar mūsų šalies vadovybė savai žvalgybai nurodo teisingas kryptis? Štai tik vienas mažytis pavyzdys. Lietuvoje jau intensyviai dirba viešoji įstaiga „Karių teisių gynimo centras“. Jos direktorius – Laimonas Jakas. L. Jako pavaduotojas – Alvydas Jokšas. Abu – Lietuvos atsargos kariškiai. Pagrindinis šios viešosios įstaigos uždavinys – teisinėmis priemonėmis ginti teisybės ieškančių Lietuvos karininkų ir eilinių interesus. Juk reikia tik džiaugtis, kad Krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija (GI) šiandien turi rimtą konkurentą. Akivaizdu, kad L. Jako ir A. Jokšo vadovaujama institucija nuo šiol neleis GI snausti, trukdys jai elgtis tendencingai, neprofesionaliai. Tokios konkurencijos valstybei verkiant reikia. Juolab kad minima viešoji įstaiga jau bendradarbiauja su giminingomis Europos organizacijomis. Štai balandžio 15-ąją Belgijos sostinėje Briuselyje buvo surengtas generalinio direktoriaus L. Jako susitikimas su EUROMIL Prezidentu Emanueliu Džeikobu (Emmanuel Jacob). Susitikimo metu Europos kariškių interesus ginančios organizacijos EUROMIL lyderis E. Džeikobas pasidalino sukaupta patirtimi su kolegomis iš Lietuvos.

Šiandien jau žinoma, kad šių metų spalio 28–30 dienomis EUROMIL organizuoja kasmetinį prezidiumą, kuriame apie Lietuvos kariuomenės problemas bus leista papasakoti ir mūsų viešosios įstaigos vadovui L. Jakui. EUROMIL prezidiumo diskusijose dalyvauti žada Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos, Italijos, Airijos, Danijos, Ispanijos ir kai kurių kitų Europos šalių kariškių teises ginančių institucijų, asociacijų, profesinių sąjungų atstovai. Taigi L. Jako vadovaujamas „Karių teisių gynimo centras“ – legali, teisėta, padori organizacija, bendradarbiaujanti su NATO ir ES šalimis ir neturinti nieko bendra su Rusijos, Šiaurės Korėjos ar Irano karinėmis struktūromis.

Regis, mūsų karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, oficialiai dar vadinama Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu (AOTD), turėtų būti absoliučiai rami. Kur tau! Vasario mėnesį „Karių teisių gynimo centro“ vadovas L. Jakas sulaukė mįslingo skambučio. AOTD darbuotoju prisistatęs asmuo kvietė susitikti konfidencialiam pokalbiui, bet nepaaiškino susitikimo priežasčių. Tad belieka viešai spėlioti, ko iš tikrųjų norėjo AOTD darbuotojas. Greičiausiai dabartinei KAM vadovybei nepatinka, kad vis daugiau karininkų, puskarininkių bei eilinių pagalbos ieško ne KAM Generalinėje inspekcijoje, o „Karių teisių gynimo centre“, kuris per savo egzistavimo metus teismuose sugebėjo laimėti ne vieną bylą. Greičiausiai KAM vadovei Rasai Juknevičienei labai neparanku ir tai, kad šių metų pabaigoje EUROMIL posėdyje apie padėtį Lietuvos ginkluotosiose pajėgose pasakos ne jos kontroliuojami pareigūnai, o L. Jakas. Taigi belieka įtarti, jog KAM vadovybė su AOTD pagalba bando rasti kontaktų su nepriklausoma institucija, kad ilgainiui galėtų ją valdyti.

Tačiau „Karių teisių gynimo centras“ spaudimui nepasidavė. Savo oficialiame internetiniame puslapyje viešoji įstaiga drąsiai vardina svarbiausias KAM bėdas. Pasirodo, krašto apsaugos ministrė (toliau – KAM ministrė) kartais atlieka, remiantis jos pačios raštais, generalinio inspektoriaus (GI) funkcijas, nes pasirašo dokumentus už generalinį inspektorių. Generalinė inspekcija pavaldi KAM vadovybei. Jeigu KAM ministrė vykdo GI funkcijas, o GI sprendimas skundžiamas KAM ministrei, tada kaip kariškis, KAM ministrui galėtų apskųsti neteisėtą GI sprendimą? L. e. p. ministrui? „Karių teisių gynimo centro“ įsitikinimu, „KAM ne Generalinę inspekciją kontroliuoja, o glaudžiai bendradarbiauja su ja ir siekia bet kokia kaina užglaistyti nepatogius ir nepalankius klausimus, gaunamus iš mūsų ir mūsų atstovaujamų karių“. Tokiu atveju generalinės inspekcijos sprendimą skųsti KAM vadovybei yra beviltiška, nes KAM vadovybė ir Generalinė inspekcija dirba išvien.

Oficialiame „Karių teisių gynimo centro“ tinklalapyje yra ir tokia pastaba: „Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinta nuobauda mūsų atstovaujamam atsargos jūrų kapitonui Olegui Mariničiui“. Pats viešosios įstaigos vadovas L. Jakas tvirtina, jog per mėnesį jie jau sulaukia apie dešimt kariškių prašymų ginti jų interesus. Nieko nuostabaus. Jei nepasitikima generaline inspekcija, karininkai ir puskarininkiai priversti pagalbos ieškoti kitose institucijose. Keista tik tai, kad mūsų karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, užuot pradėjusi ieškoti nesusipratimo priežasčių pačioje GI, ėmė atakuoti instituciją, kuri, sprendžiant iš populiarumo, dirba vis puikiau ir geriau.

Tad ir sakau: kiekvienai slaptajai tarnybai itin svarbu suvokti, kas yra tikrieji, o kas – menami priešai. Tokius dalykus turėtų suvokti ne tik slaptųjų tarnybų vadovai, bet ir valstybės vadovai, kontroliuojantys jiems pavaldžias slaptąsias tarnybas.

© 2010 „XXI amžius“