Rusų šnipų Klaipėdoje niekas nekontroliuoja

Buvęs ilgametis Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnas Arūnas Zagorskis Autoriaus nuotrauka

Arūnas Zagorskis – buvęs ilgametis Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojas. Jo stažas Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie KAM (AOTD) – aštuoneri metai. Prieš tapdamas AOTD pareigūnu A. Zagorskis jau turėjo slaptojo seklio patirties. Iki tarnybos AOTD kriminalinės policijos struktūrose slaptuoju sekliu jis tarnavo apie dešimt metų.

Šis A. Zagorskio interviu – pirmasis jo gyvenime. Iki šiol buvęs „antrukas“ niekad nėra kalbėjęs su jokiu žurnalistu. Kodėl  ryžosi pokalbiui, atspėti nesunku. Buvęs žvalgybininkas jaudinasi, kad Lietuvos slaptosios tarnybos nūnai nustojo deramai kontroliuoti rusų šnipus. Pasak buvusio AOTD pareigūno, rusų šnipai bent jau Klaipėdos krašte šiandien jaučiasi taip pat jaukiai ir saugiai, kaip savo namuose.

Kodėl susiklostė tokia nepalanki padėtis, su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnu Arūnu ZAGORSKIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Trumpai papasakokite, kaip ir kodėl tapote slaptųjų tarnybų darbuotoju. Tai – atsitiktinumas ar sąmoningas žingsnis?

Nuo vaikystės svajojau gaudyti šnipus, nusikaltėlius. Tokia galimybė pasitaikė tuoj po tarnybos sovietinėje armijoje. 1988-aisiais grįžęs iš kariuomenės įsidarbinau Klaipėdos vyriausiajame policijos komisariate. Beveik nuo pat pirmosios tarnybos dienos pakliuvau į 7-ąjį skyrių. Tai – slaptojo sekimo skyrius, kuriam tuo metu vadovavo Vladimiras Buzinas. Esu mokęsis tris mėnesius trukusiuose žvalgų kursuose tuometiniame Leningrade. Tik noriu pabrėžti, jog tie slaptojo sekimo kursai neturi nieko bendro su KGB. Mes, tuometiniai milicininkai, tiesiog buvome mokomi sekti banditus, kyšininkus, narkomanus ar prostitutes taip, kad jie mūsų nepastebėtų. Kursus Leningrade baigiau su pagyrimu.

Tarnyba slaptojo sekimo skyriuje buvo pavojinga? Į jus šaudė? Buvote sužeistas? O gal pačiam teko šaudyti?

Po leningradietiškų kursų sėkmingai tęsiau tarnybą slaptojo sekimo skyriuje. Mūsų, slaptųjų seklių, žinioje buvo daug temų – ir prekyba narkotikais, ir prostitučių verslas, ir organizuoto nusikalstamumo autoritetai, ir „Vilniaus brigada“, ir Kauno nusikaltėlių bosai, ir Šiaulių „princai“... Važinėjome po visą Lietuvą. Darbas buvo įdomus, bet pavojingas. Man pačiam neteko į nieką šaudyti, o į mane – šaudė. Tiesa, šaudė norėdami labiau įbauginti, nei nužudyti. Tai atsitiko Šiauliuose, kur sekiau „princų“ grupuotei priklausiusį nusikaltėlį, apie kurį turėjome surinkę užtektinai kompromituojančios medžiagos ir ruošėmės suimti. Man gi teko jį „prižiūrėti“ miške, kur jis sustojo pailsėti. Bet tuo metu miške kaip tyčia nepasitaikė nė vieno žmogaus, ir nusikaltėlis mane „iššifravo“. Apsimečiau grybautoju, uogautoju. Nepadėjo. Ir jis į mane paleido tris šūvius. Vieną – į orą, du – man virš galvos. Aš ginklo savigynai nepanaudojau – tiesiog jį pasislėpiau. Vakare mes jį vis tiek sugavome automobilyje besilinksminant su mergina. Gaila, bet jis turėjo galingų užtarėjų teisėsaugoje, tad po kelių parų arešto vėl buvo paleistas į laisvę.

Panašių nutikimų pasitaikydavo ir daugiau. Kartą sekėme paskui Boriso Dekanidzės automobilį. Mus pastebėjo „Vilniaus brigados“ apsauginiai. Vijosi net keliais automobiliais. Teko trauktis. Važiavome automobiliu labai greitai, leidomės net laiptais žemyn rizikuodami apsiversti. Bet kitos išeities nebuvo. Susiklostė pavojinga situacija. Manau, kad „Vilniaus brigados“ smogikai tąkart buvo rimtai nusiteikę susidoroti. O leidimo šūviais atsakyti į šūvius negavome. Laimė, mes turėjome labai puikų vairuotoją.

O sykį „sudegiau“, kai lemiamu momentu slaptasis fotoaparatas iškrito iš kišenės, ir narkotikų prekeivis suprato, jog buvo sekamas. Tokiais atvejais sekliui svarbiausia nepasimesti. Pavyzdžiui, galima užsirūkyti cigaretę. Bet išsitraukti cigaretę privalai taip, kad nedrebėtų rankos. Ilgametė sekimo praktika byloja, kad nusikaltėlis, pastebėjęs, jog yra sekamas, dažnai tampa neprognozuojamu ir gali iškrėsti bet kokią kvailystę.

Dirbdamas policijoje privalėjote tikrąsias savo  pareigas slėpti net nuo pačių artimiausių žmonių?

Be abejo. Mano darbo knygelėje buvo parašyta, jog esu šaltkalvis-remontininkas. Kad dirbu policijoje, kad esu seklys, niekas nežinojo. Nei artimieji, nei draugai.

O kodėl perėjote iš policijos dirbti į karinę žvalgybą ir kontržvalgybą? Tai – lyg ir panaši, bet kartu ir labai skirtinga veikla.

Tai būtų ilga istorija. Galiu pasakyti tik tiek, jog tapti AOTD Klaipėdos skyriaus darbuotoju man padėjo ir tuometinis šios struktūros darbuotojas Vitalijus Galuškinas. Tiesa, šiandien jis jau nedirba AOTD. Prieš jį, mano supratimu, buvo surengta provokacija. Viename Vilniaus naktinių barų iš jo buvo pavogta kreditinė kortelė, kurioje laikyti tarnybiniai departamento pinigai. Pavogta suma buvo solidi – apie 16 tūkst. litų. Mano įsitikinimu, V. Galuškinas mažiausiai kaltas – jis tiesiog neįtiko naujam AOTD vadovui ir jį „pakišo“.

Nepatiko politinės pažiūros?

Nors visi tvirtina, esą Lietuvos slaptosios tarnybos privalo būti neutralios politinių partijų atžvilgiu, tačiau realybė kur kas niūresnė. Kad ir kaip būtų liūdna, AOTD irgi politizuotas. Visi puikiai suprantame, kad jei parlamente rungiasi kairieji su dešiniaisiais ar liberalais, ši kova persimeta ir į slaptąsias tarnybas.

Mano įtarimu, V. Galuškinas buvo išstumtas dar ir todėl, kad labiau simpatizavo Artūro Paulausko partijai, o naujasis tuometinis AOTD vadovas Gintaras Bagdonas, mano supratimu, buvo siejamas su Rolando Pakso aplinka. Štai ir visa intriga. Taigi politinių kovų neišvengia ir slaptosios tarnybos. Grubiai tariant, vieni žvalgai labiau linksta prie kairiųjų, kiti – prie dešiniųjų. Nenuostabu, kad keičiantis Seimo daugumai keičiasi ir AOTD pareigūnai. O juk V. Galuškinas buvo stiprus operatyvininkas. Tiesa, teko girdėti užuominų, jog kažkas įtarė šį specialistą palaikius ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, bet jokių konkrečių įrodymų niekas nepateikė. Todėl įtariu, kad ši legenda buvo laužta iš piršto. Tokie metodai žvalgybose irgi naudojami: neįtinkantis darbuotojas nepagrįstai apkaltinamas ryšiais su svetimos šalies žvalgyba, o nuo tokių nekonkrečių įtarimų apsiginti jis neturi galimybių. Vadovybė dėl „šventos ramybės“ įtartiną darbuotoją tiesiog atleidžia pagal kitus kaltinimus. Sakykim, atleidžia už tai, kad iššvaistė solidžią tarnybinių pinigų sumą.

Beje, V. Galuškino išstūmimas turėjo įtakos ir mano karjerai, nes buvome laikomi bendraminčiais. Bendraminčiais niekada nebuvome, tačiau kažkam buvo naudinga taip manyti.

AOTD Klaipėdos skyriuje Jūs užėmėte svarbias pareigas. Jums teko kuruoti ir Rusijos Federacijos konsulatą, ir karines jūrų pajėgas, ir jūrų uostą, ir Klaipėdoje įsikūrusias savanorių pajėgas, ir Dragūnų batalioną... Sakykit, ar rusų žvalgyba Klaipėdos krašte daro ką nori, ar mes vis dėlto juos kontroliuojame?

Klaipėdoje rusų žvalgybos jaučiasi kaip namie. Tiesa, kol AOTD vadovavo Kostas Mickevičius, rusams darbuotis buvo sunkiau. Išstūmus K. Mickevičių padėtis vėl smarkiai pablogėjo.

Prisimenu tokį atvejį. Man pasisekė perverbuoti vieną GRU agentą, dirbusį prieš mus. Šis rusų kilmės Lietuvos pilietis teikė paslaugas Rusijos žvalgybai. Jis suteikė informacijos, kada į mūsų pajūrį slapta atvyks aukšto rango rusų žvalgai iš Kaliningrado. Netoli Nidos rusų automobilis buvo sulaikytas mūsų policininkų. Maniau, kad rusai turės nemalonumų. Tačiau atsitiko priešingai. Mūsų policija, išvydusi rusų pažymėjimus, juos paleido nė netikrinusi – net pagarbą atidavė. Aš buvau šokiruotas. Apie šį įvykį pranešiau tuometiniam AOTD Klaipėdos skyriaus viršininkui Arvydui Šidlauskui. Jis informaciją perdavė viršininkams, šie – dar aukštesniems viršininkams. Bet kažkokie politikai šį incidentą užglaistė, neįžvelgę pavojaus.

Dar vienas pavyzdys, kaip rusai nekliudomi šeimininkauja Klaipėdos krašte. Buvome gavę informacijos, kad Klaipėdos jūrų uoste stovi du įtartini rusų žvejybiniai laivai. Įtartini todėl, kad, nors būdami žvejybiniais, turėjo labai galingą aparatūrą. Vaizdžiai tariant, jie antenų turėjo kur kas daugiau nei reikėtų žvejybiniams laivams. Mes įtarėme, kad su šių laivų pagalba Rusijos slaptosios tarnybos slapta mus stebi, galbūt net klausosi slaptų pokalbių. Be to, tie laivai stovėjo būtent ten, kur, jeigu juos paskandintų, mūsų kariniai laivai nebegalėtų išplaukti į atvirą jūrą. Kartu su AOTD Klaipėdos skyriaus viršininku A. Šidlausku suradome žmogų, kuris pabandė susidraugauti su „žvejybinių“ laivų įgulomis. Iš pradžių operacija klostėsi kaip iš pypkės. Mums atrodė, kad tuoj mūsų žmogui pavyks pakliūti bent jau į vieną kurį laivą. Ir kaip tik tada mūsų žmogus sulaukė neprašytų svečių. Du vyrai jam pasakė atvirai: jei dar bandysi pakliūti į „Novator“ ir „Nadir“, atsisveikinsi su gyvybe. Operaciją teko nutraukti. Operacija sužlugo greičiausiai dėl išdavystės. Tiesiog kažkas iš mūsiškių perspėjo rusų žvalgybą.

Ypač pamokanti vadinamoji ispaniška istorija. Mūsų perverbuotas žmogus turėjo su šeima bėgti į Ispaniją. Ši istorija prasidėjo tuomet, kai vienas aukšto rango Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkas savaitgalį slapta susitiko su Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotoju, su juo nuvyko į Vilnių, kur susitiko su Rusijos ambasados Vilniuje darbuotoju. Įtarėme, kad rusai bando verbuoti mūsų karininką, nes šis apie susitikimus su Rusijos atstovais neinformavo nei savo tiesioginių vadų, nei AOTD vadovybės. O informuoti privalėjo.

Būtent tada sužinojome, kad derybos su mūsų karininku buvo slapta įrašinėjamos į diktofoną. Mes tą kasetę pabandėme įsigyti už pinigus. Regis, labai mažai reikėjo, kad toji kasetė būtų atsidūrusi mūsų rankose. Tačiau lemiamu momentu mūsų perverbuotas agentas neatsiliepė į skambučius. Tik po kelių dienų jis pranešė, jog su žmona ir vaikais išvažiavo gyventi į Ispaniją, nes sulaukė grasinimų. Atvažiavę rusai pagrasino išžudysią visą jo šeimą, jei kasetė bus perduota Lietuvos karinei kontržvalgybai. Mano supratimu, čia irgi neapsieita be išdavystės. Rusus apie dvigubą agentą kažkas perspėjo iš AOTD pareigūnų.

O tas įtartinasis karininkas iki šiol darbuojasi mūsų karinėse jūrų pajėgose?

Ne tik darbuojasi, bet ir kyla karjeros laiptais.

Beje, turiu duomenų, kaip Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovai kartą be jokių trukdžių viešėjo Ignalinos atominėje elektrinėje ir jiems buvo teikiama informacija apie mūsų AE technines galimybes, finansavimą, ten dirbančius žmones. Žodžiu, rusai tąsyk apie AE gavo visapusišką informaciją.

Bet juk Lietuva, vadovaujantis sveiku protu, neturėjo įsileisti Rusijos žvalgų į Ignalinos AE. Ar tai nėra Lietuvos interesų išdavystė?

Žinoma, kad neturėjome įsileisti. Jei tuo metu AOTD būtų vadovavęs K. Mickevičius, rusų šnipai, manau, būtų sulaikyti dar nepasiekę Ignalinos. Tačiau tada galiojo kažkoks politinis sprendimas, atrišęs rankas Rusijos žvalgybai nekliudomai patekti į AE. Laimė, kad į tą delegaciją buvau infiltravęs savo agentą, kuris smulkiai informavo mane, kas tądien iš tikrųjų nutiko. Apmaudu, bet mano informatorius labai greitai buvo demaskuotas – jį tiesiog išbraukė iš delegacijos sąrašo. Neturiu konkrečių įrodymų, bet čia koją pakišo vėl kažkas iš vadinamųjų „kurmių“, įsitaisiusių AOTD vadovybės gretose.

Ar lietuviškasis AOTD pajėgus domėtis, kas dabar dedasi Kaliningrado srityje? Juk Kaliningrado srityje gausu rusų karinių objektų.

Mes pajėgūs atlikti rimtą žvalgybą buvusios Mažosios Lietuvos teritorijoje, tik mums reikia politinės valios bei lėšų. O politinės valios ir lėšų šiandien kaip tyčia nėra. Nors aš jau nebedirbu AOTD, tačiau turiu žinių, jog ši tarnyba nūnai tapusi biurokratine įstaiga, rašančia niekam nereikalingas paviršutiniškas ataskaitas. O ir lėšų ji stokoja. Privalau pabrėžti, jog idėjinių žvalgų laikai baigėsi – šiandien už svarbią informaciją reikia mokėti pinigus. Didelius pinigus.

Todėl ir sakau, kad rusų žvalgyba bei rusų žvalgybos rezidentūra bent jau Klaipėdoje jaučiasi kaip niekad komfortiškai. Jei tais laikais, kai AOTD dirbo K. Mickevičius, A. Šidlauskas ir kiti, rusų žvalgyba bijojo viešai vaikščioti uostamiesčio gatvėmis, viešai rengti susitikimus Klaipėdos kavinėse ar sodo nameliuose, tai šiandien šios žvalgybos žmones pastebiu drąsiai vaikščiojant Klaipėdos centrinėmis gatvėmis. Mūsų laikais rusų šnipai pasitarti vykdavo į greta esantį Sovetską ar Rygą, šiandien jie tokius pasitarimus organizuoja pačioje Klaipėdoje.

Ar tiesa, kad rusų agentų pilna visose mūsų karinėse struktūrose?

Rusai turi savo žmonių bent jau visuose strategiškai svarbiuose Klaipėdos krašto objektuose. Jei kur nors neturi savo agento, tai tik todėl, kad įsitikinę, jog ten agento nebūtina turėti. Jų agentai įsitaisę vadovaujančiose struktūrose ir apie mus žino viską, ko jiems reikia.

Kodėl niekas iš šiandieninių konservatorių – krikdemų nekelia triukšmo? Kodėl tyli, sakykim, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, kodėl nesiima kontrpriemonių premjeras Andrius Kubilius?

Tokį klausimą ir aš norėčiau pateikti šiandieninei valdžiai. Man taip pat nesuprantamas jų tylėjimas. Kariuomenės nebeturime. Kai ją griovė kairieji, buvo suprantama. Jie niekad neslėpė, kad lietuviškos kariuomenės nemėgsta. Bet labai panašiai elgiasi ir dešinieji – mūsų kariuomenė ir toliau naikinama. Galiu tik įtarti, jog kai kurie šiandieninės valdžios atstovai galbūt turi silpnų vietų, todėl jie šantažu verčiami nematyti negerovių. O gal kai kurie anksčiau tik apsimetė, kad jiems nuoširdžiai rūpi Lietuvos kariuomenės ateitis. Žodžiu, konkretaus atsakymo į šį klausimą neturiu.

© 2010 „XXI amžius“