Skylėta valstybinė Lietuvos–Rusijos siena

Gintaras Visockas

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) būstinė Vilniuje Autoriaus nuotrauka

„Slaptųjų takų“ skaitytojai tikriausiai nustebs išgirdę nuogąstavimus dėl prastai saugomos Lietuvos – Rusijos sienos, kuri, beje, dar yra ir rytinė Europos Sąjungos bei NATO siena, besiribojanti su Rusijos Federacijos teritorija. Ir vis dėlto šiandien galima įtarti, jog Lietuvos specialiosios tarnybos šį itin svarbų pasienio ruožą saugo aplaidžiai.

Kuo remdamasis darau tokias prielaidas? Šitaip tvirtinu remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Viktoro Kažio sprendimu. Šių metų rugpjūčio 12-ąją jis nesušvelnino griežčiausios kardomosios priemonės buvusiam omonininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui. Medininkų žudynėse įtariamam K. Michailovui-Nikulinui griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas neatšaukta. Ir neatšaukta, be kita ko, remiantis spėjimu, jog buvęs omonininkas gali bėgti į Rusiją ir ten sėkmingai pasislėpti.

Kad būčiau visiškai tikslus, pacituosiu keletą svarbiausių sakinių iš teisėjo V. Kažio nutarties: „iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. Michailovas palaiko nuolatinius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis. Rusija neišduoda kitų įtariamųjų šioje byloje, todėl ir K. Michailovas, turėdamas ryšių Rusijoje, gali bandyti slėptis šioje valstybėje. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, K. Michailovas gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl Lietuvos Respublikos BK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą suėmimo skyrimo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai“.

Tokios pat nuomonės laikėsi ir Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Stankevičius, prašydamas teismo pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę įtariamajam. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų prokuroras irgi nurodė aplinkybę, kad K. Michailovas gali bėgti į Rusiją.

Žinoma, teisėjas išvardino ir kai kuriuos kitus motyvus. Tačiau argumentas, jog K. Michailovas gali bėgti į Rusiją, tapo, regis, vienu svarbiausių. Ši Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nuostata verta atidesnės analizės. „Slaptieji takai“ norėtų paklausti, kokiais faktais remdamasis teisėjas V. Kažys padarė tokias išvadas, nes  teisėjo nutartyje jokių konkrečių faktų apie prastai saugomą valstybės sieną nėra.

Keista ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadovybės pozicija. Kardomoji priemonė suėmimas buvusiam omonininkui pratęsiama, regis, daugiau nei dešimt kartų. K. Michailovas už grotų laikomas daugiau nei dvejus su puse metų. Kiekvieną sykį, kai nusprendžiama jo neišleisti į laisvę, teismai remiasi nuostata, esą K. Michailovas gali bėgti į Rusiją. Žodžiu, įvairiausių instancijų Lietuvos teismai dešimt kartų oficialiai teigia, jog būdamas laisvėje K. Michailovas gali bėgti į Rusiją, o mūsų VSAT vadai bei VSAT kontroliuojantys politikai nesiteikia visuomenei paaiškinti, kodėl teisėjai įsitikinę, jog mūsų valstybinė siena – tarsi pereinamasis kiemas, kurį nesunkiai peržengs bet kas, net ir įtariamasis K. Michailovas.

„Slaptųjų takų“ įsitikinimu, po tokių teisėjų pareiškimų Lietuvoje seniai turėjo kilti tarptautinio lygio skandalas. Tiek VSAT, tiek VSD, tiek VRM, tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (Seimo NSGK) pareigūnai turėtų visuomenei paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Jei mūsų siena su nedraugiška Rusija nepatikima, tai kodėl niekas iš Lietuvos institucijų nesiima konkrečių veiksmų padėčiai keisti iš esmės? Kodėl niekas nesirūpina, kad šis pasienio ruožas vis dėlto taptų akyliau, kruopščiau saugomas? „Slaptiesiems takams“ keista, kad VSAT generolai, maždaug prieš dvejus su puse metų pirmą kartą išgirdę teisėjų bei prokurorų pareiškimus apie „galimybę įtariamiesiems iš Lietuvos bėgti į Rusiją“, nepateikė jokio paaiškinimo. Keista, bet VSAT vadovai tyli ir šiandien, nors jiems, tegul ir netiesiogiai, jau vos ne dešimt kartų viešai reiškiamas nepasitikėjimas.

Keista ir NATO bei ES vadovybės reakcija. Visų Lietuvos instancijų teismai tvirtina, jog įtariamasis OMON milicininkas gali iš Lietuvos pabėgti į Rusiją, o oficialusis Briuselis apsimeta šio pranešimo neišgirdęs. Nejaugi Briuselio biurokratams nerūpi, kokia tikroji padėtis susiklostė Lietuvos – Rusijos pasienyje?

Nejaugi nei Vilniuje, nei Briuselyje niekam nė motais, kas iš tiesų dedasi jūrų uostuose, oro uostuose, keliuose, geležinkelių stotyse, iš kurių galima nukakti į Rusijos Federaciją. O gal rūpi, bet neužtenka jėgų, lėšų ir, galų gale, noro? Žurnale „IQ“ perskaičiau įdomią Edvardo Lukaso (Edwardas Lucasas) publikaciją „Geopolitika ir šnipinėjimas“. E. Lukasas yra puikiai Rytų Europą perpratęs Vakarų žurnalistas. Jis Didžiojoje Britanijoje laikomas vienu geriausių šio regiono ekonomikos ir politikos ekspertu. Politikos apžvalgininkas iš Didžiosios Britanijos pastebėjo, jog visuomenė dažniausiai daro dvi klaidas, reikšdama nuomonę apie žvalgybininkų pajėgumus: arba pervertina jų galimybes, arba, atvirkščiai, neįvertina slaptųjų tarnybų galimybių. Knygos „Naujasis šaltasis karas“ autorius E. Lukasas pastebi, jog net pačias stipriausias pasaulio žvalgybas kamuoja biurokratiniai trukdžiai („šnipinėjimo agentūros yra vyriausybės biurokratijos dalis ir jai būdingos įvairios su tuo susijusios silpnosios ir stipriosios pusės“).

Tačiau politikos apžvalgininkas E. Lukasas pastebi, jog bet kokia pasaulio žvalgyba, jei vis dėlto nusprendžia išsiaiškinti kokią nors konkrečią temą, pajėgia pasiekti stulbinančių rezultatų („mintančios mokesčių mokėtojų pinigais šnipų agentūros gali sau leisti darbuotis nuosekliai, kantriai ir subtiliai“).

Taigi VSD pajėgi išsiaiškinti, kaip saugoma Lietuvos – Rusijos valstybinė siena. Tereikia politinės valios ir noro. Tik tokiu atveju paaiškėtų, ar pagrįsti tvirtinamai, esą „K. Michailovas gali pabėgti į Rusiją“.

© 2010 „XXI amžius“