Prokurorams nebereikalingi net 58 Medininkų bylos liudininkai

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas

Medininkų byloje – netikėtas posūkis. Atsakingi už Medininkų bylą Generalinės prokuratūros atstovai rugsėjo 8-ąją pateikė teismui prašymą – į posėdžius nebekviesti net 58-ių numatytų apklausti liudininkų. Sutikite, toks sprendimas – keistas. Juk iki pat šio rudens Generalinė prokuratūra (GP) nuolat pabrėždavo, esą Medininkų byla tiriama kruopščiai, atsakingai, atidžiai. Kad GP dirba pasiraitojusi rankoves, buvo galima spręsti jau vien iš numatomų apklausti liudininkų gausos. Medininkų bylą atiduodant teismui prokurorai prašė, kad teisėjai apklaustų 224 liudininkus. Teismo proceso metu dar du žmonės pateikė prašymus, kad būtų apklausti šioje rezonansinėje byloje kaip liudytojai. Taigi iš viso buvo numatyta apklausti net 226 asmenis, galbūt turinčius vertingų duomenų apie Medininkų posto pareigūnus išžudžiusius asmenis.

Medininkų byla teismui perduota 2009-ųjų balandžio 30-ąją. Būtent tada teigta, esą sąraše išvardinti tik konkrečių žinių pateikti galintys liudininkai. Pateikdami bylą teismui prokurorai nurodė, jog visi 226 asmenys yra būtinai kviestini į teismo posėdžius. Prokurorai taip pat teigė, jog visų šių 226 liudininkų visuma leidžia įtarti, esą žudynėse dalyvavo Rygos OMON eilinis Konstantinas Michailovas-Nikulinas, nūnai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

Šiandien – 2010-ųjų rugsėjis. Kodėl per maždaug pusantrų metų taip kardinaliai pasikeitė valstybės kaltintojų pozicija ir taktika? Ką galėtų byloti šie pasikeitimai?

Čia greičiausiai galima tik viena versija. Matyt, prokurorai baiminasi, kad teismas nespės bylos išnagrinėti iki sueinant, jų pačių įsitikinimu, nustatytam 20-ies metų senaties terminui. Nuo praėjusių metų balandžio mėnesio iki šių metų liepos 1-osios buvo apklausti tik 99 liudytojai. Tokiu būdu, įskaitant ir rugsėjo 8-ąją apklaustus dar tris liudytojus, teismas per 14 mėnesių suspėjo išklausyti vos šimtą liudininkų. O tai reiškia, kad mūsų teismo laukia išties titaniškas darbas – apklausti dar 124 liudininkus. Skaičiuojant matematiškai, per mėnesį vidutiniškai apklausiami tik septyni Medininkų bylos liudininkai. Taigi nesunku suskaičiuoti, kada realiai galėtų baigtis Medininkų byla – ogi maždaug po 18 mėnesių. Konkrečiau – tik 2012-ųjų vasario mėnesį. O Lietuvos generalinės prokuratūros nustatytas 20-ies metų senaties terminas sukanka 2011-ųjų liepos 31-ąją. Maždaug pusantrų metų anksčiau, nei galėtų realiai baigtis bylos nagrinėjimas. Taigi greičiausiai dėl šios aplinkybės valstybės kaltintojai oficialiai mėgina atsisakyti net 58-erių liudininkų apklausos.

Gal prokurorai turi tokią teisę? Tačiau Lietuvos visuomenė privalėtų suklusti, ar čia nėra apgaulės ir intrigų. Atiduodami bylą teismui mūsų prokurorai gyrėsi, girdi, šauniai jų padirbėta. O dabar, prabėgus maždaug vieneriems metams, vos ne kardinaliai keičia poziciją. Ar tikrai 58-eri apklausos laukiantys liudininkai nereikalingi? Ar tikrai jie negali mūsų teismui papasakoti nieko svarbaus? Kodėl dar 2009-ųjų ir net 2010-ųjų metų viduryje mūsų prokurorai manė, kad jie yra vertingi, o šiandien mano, kad nevertingi?

Rugsėjo 8-ąją teismui mūsų prokurorai pateikė dar vieną galvosūkį. Tądien teismui atiduotas oficialus prašymas – iš anksčiau patikslinto 224 asmenų sąrašo apklausti tik 30 liudytojų. Paskaičiuokime. Iš 124 likusių neapklaustų liudytojų atėmus 58 liudininkus, kurių paslaugų nežinia dėl ko norima atsisakyti, gauname 66, bet ne 30. Tad neaišku, kur pradingsta dar 36 liudininkai. Neaišku, ar prokurorai tiesiog pamiršo juos paminėti, ar ir jų nebenori apklausti. Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad iš 124 ketintų apklausti liudininkų apie dešimt jau seniai mirę. Taigi akivaizdu, kad šiandien mūsų prokuratūra nori žūtbūt skubiai baigti liudytojų apklausas. Žodžiu, trokšta kuo greičiau užbaigti teisminius nagrinėjimus. O beskubėdama daro grubias klaidas. Rugsėjo 8-osios teismui pateiktame neva skrupulingai patikslintame 30 liudininkų sąraše įsivėlė kelios grubios klaidos. Į teismą liudyti kviečiami mirę asmenys. Beje, mirusiuosius apklausti žadama jau po pakartotino liudytojų sąrašo patikslinimo, tik kažin kaip tai būtų įmanoma teisiškai padaryti?..

Šiuos faktus analizuojant taip pat kyla pagrįstas klausimas: kokie byloje surinkti duomenys patvirtina Lukiškėse įkalinto K. Michailovo-Nikulino kaltę, jei iki 2010-ųjų rugsėjo 8-osios teisme apklausti liudininkai (iš viso 102 asmenys) nieko nežino ir nieko negirdėjo apie galimą buvusio Rygos omonininko dalyvavimą Medininkų žudynėse? Kodėl iki šiol K. Michailovui-Nikulinui taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, jeigu net Lietuvos Apeliacinis teismas 2010-ųjų rugpjūčio 12-ąją nustatė ir galutine neskundžiama nutartimi patvirtino, jog byloje esantys duomenys patvirtina ne K. Michailovo-Nikulino kaltę, o patį Medininkų žudynių faktą?

Belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais. Nustatyti Medininkų žudynių faktą po maždaug 20-ies metų neva intensyvaus nagrinėjimo – mažoka. Keista, kad mūsų prokuratūra užsispyrusi tyrė tik vadinamąją Rygos OMON versiją. Juk galimų versijų esama kur kas daugiau. Mūsų Medininkų pareigūnus išžudyti galėjo, žinoma, ir sovietiniai milicininkai iš Latvijos. Bet tai galėjo būti ir Vilniaus OMON smogikų įvykdytas nusikaltimas. Tai galėjo padaryti ir kiti sovietų kariniai daliniai. Pavyzdžiui, smogikai iš SSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos atskirosios ypatingosios paskirties  brigados. Čia galėjo būti smogikų ir iš SSRS KGB ypatingosios paskirties grupės „ALFA“ ar Vympel“, ir smogikų iš SSRS Gynybos ministerijos 107-osios motorizuotosios šaulių divizijos, turėjusios nuosavą žvalgybinį diversinį batalioną, savo reikmėms naudojusį net 104 specialius prietaisus liepsnos ir garso slopinimui (tokio tipo duslintuvai buvo panaudoti Medininkų skerdynių metu). O gal mūsų vyrus nužudė tos pačios SSRS gynybos ministerijos briliantine vadintos greitojo reagavimo oro desanto 7-osios divizijos žvalgai – diversantai, taip pat turėję ginklus, pritaikytus begarsiam šaudymui? O gal tai padarė 336-osios atskirosios jūrų pėstininkų brigados, dislokuotos Kaliningrado srityje Baltijsko mieste, diversantai – žvalgai? Negalima neprisiminti, kad būtent šios brigados vyrai 1991-aisiais metais po tragiškų sausio įvykių Vilniuje aprūpino Vilniaus OMON karius slepiamosios spalvos uniformomis bei specialiais jūrų pėstininkų pusbačiais. Be to, žinoma, kad būtent šio dalinio smogikai destabilizavo padėtį 1990–1991-aisiais Rygoje.

Pažymėtina, kad nė viena ši versija nebuvo tirta. Nė viena iš jų nebuvo atmesta ir pašalinta iš bylos, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai ir tarptautiniai Žmogaus teisių apsaugos aktai.

Žodžiu, galimų versijų – ne viena ir ne dvi. O mūsų teisėsauga įsikandusi laikosi tik Rygos OMON versijos, tarsi be Latvijos omonininkų tuometinė SSRS neturėjo kitų puikiai paruoštų kovinių dalinių, dislokuotų pačioje Lietuvoje arba daug arčiau Lietuvos.

Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“