Medininkų byla: KGB diversantų pėdsakai Lietuvoje 1991-ųjų vasarą

Gintaras Visockas

FSB majoras Vladimiras Uljanovas

Šiandien „Slaptieji takai“ supažindina su trimis dokumentais, pasakojančiais apie lemtingais 1990–1991 metais Lietuvoje veikusius tuometinės Sovietų Sąjungos karinius bei specialiosios paskirties dalinius, dabar jau atvirai vadinamus „Atpildo ginklu“. Mums svarbiausia, kaip ši informacija gali padėti atskleisti Medininkų žudynių paslaptis. Būtent dėl šios priežasties pačiu vertingiausiu reikėtų laikyti dokumentą, kuriame kalbama apie Sovietų Sąjungos KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“, vėliau Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (rusiškai – FSB) majoro Vladimiro Aleksejevičiaus Uljanovo likimą bei jo veiklą Lietuvoje 1991 metais. Beje, majoras V. Uljanovas buvo pasirinkęs „Lenino“ slapyvardį.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„1981 m. rugpjūčio 19 d. bendru Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos ir Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nutarimu sukurta KGB specialiosios paskirties grupė „Vympel“. Ją sudarė daugiau nei tūkstantis sovietų saugumo karininkų ir praporščikų. Šios grupės asmeninė sudėtis ir skaičius buvo griežtai įslaptinti.

Sovietiniu laikotarpiu specialiosios paskirties grupė „Vympel“ buvo SSRS KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos, atsakingos už nelegalią žvalgybinę-diversinę veiklą užsienyje, sudėtine dalimi. Specialiosios paskirties KGB grupės „Vympel“ kariškiai vykdė specialiąsias operacijas už SSRS ribų ir įgijo unikalią žvalgybinės-diversinės veiklos patirtį“.

Buvęs KGB, vėliau FSB karininkas V. Uljanovas žuvo 2003 m. rugsėjo 8 dieną Čečėnijoje. Tą naktį Kurčalojevsko rajone Rusijos FSB atstovai surengė pasalą, mėgindami sučiupti žymų čečėnų karo lauko vadą. Tačiau nepastebėtiems FSB būrio kareiviams čečėnų užklupti nepavyko. Čečėnų nepriklausomybininkai ėmė įnirtingai gintis. Padėtis susiklostė taip, kad būtent FSB majorui V. Uljanovui teko ugnimi pridengti saviškių persigrupavimą.

Operacija tą sykį FSB atstovams buvo sėkminga: jie į nelaisvę paėmė čečėnų karo vadą, o jį saugojusius asmens sargybinius nužudė. Tačiau tame mūšyje buvo nukautas ir majoras V. Uljanovas. Tais pačiais 2003-aisiais FSB majoras V. Uljanovas apdovanotas specialiu Rusijos medaliu „Už narsą“ (po mirties), jam suteiktas Rusijos didvyrio vardas. V. Uljanovas palaidotas Maskvoje, Nikolo-Archangelsko kapinėse.

Kodėl nusprendėme papasakoti apie šį FSB majorą? FSB majoro V. Uljanovo specialiųjų karinių komandiruočių sąrašas, tarnaujant dar SSRS KGB – įspūdingas. Tai ir Jerevanas, ir Baku, ir Tbilisis, ir Kišiniovas, ir Dušanbė. Taigi FSB majoras V. Uljanovas pasirodydavo beveik visur, kur tik buvo bandoma atsikratyti Kremliaus įtakos. Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje ir Tadžikistane šis karininkas gynė imperinius Sovietų Sąjungos interesus.

Tačiau ir tai – dar ne visi „Lenino“ nuopelnai imperinei Kremliaus politikai. Oficialioje FSB majoro V. Uljanovo biografijoje rašoma, kad jis, tarnaudamas specialiosios paskirties būryje „Vympel“, buvo komandiruotas į Vilnių, kai ten kilo kažkoks „tarpnacionalinis konfliktas“.

Būtent koks tarpnacionalinis konfliktas galėjo kilti Lietuvos sostinėje ir būtent kada – V. Uljanovo biografijoje nerašoma. Tačiau akivaizdu, jog šis karininkas buvo Lietuvoje 1991 metais. Tais metais, kai Lietuvoje įvyko Sausio įvykiai ir liepos 31-osios Medininkų žudynės. Juk daugiau jokių įvykių, kuriems galėjo būti taikoma „tarpnacionalinių konfliktų“ etiketė, Lietuvoje nebuvo.

V. Uljanovas gimė Maskvoje. Jaunystėje jis svajojo tapti lakūnu. 1983 – 1985-aisiais tarnavo sovietinėje armijoje karinėje Pabaltijo apygardoje. Karinė specialybė – kariuomenės žvalgas. Grįžęs po tarnybos įstojo į Maskvos aviacijos institutą. Tačiau čia baigė tik pirmą kursą, nes 1989-aisiais savo noru buvo priimtas į Sovietų Sąjungos KGB specialųjį būrį „Vympelas“, jam buvo iš karto suteiktas praporščiko, vėliau – jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„Vympel“ grupės kovotojas privalėjo mokėti vieną užsienio kalbą bei išmanyti tos valstybės, kurios teritorijoje teko veikti, ypatumus. Buvo puikiai parengtas šaulys. Skraidė ypač lengvais skraidymo aparatais. Vieno „Vympel“ grupės kario parengimui būdavo išleidžiama 100 000 rublių per metus“.

Įvertinus diversantų parengimo lygį, atmintyje iškyla pirmieji per stebuklą išgyvenusio muitinės inspektoriaus Tomo Šerno parodymai Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojui Algimantui Astaškai. Juk T. Šernas yra teigęs, jog mažiausiai vienas iš užpuolikų kalbėjo lietuviškai.

Dabar jau viešai skelbiami duomenys, jog Nikaragvos instruktoriai KGB specialiosios grupės „Vympel“ kariškius buvo išmokę greitai ir taikliai  šaudyti ekstremaliose, dinamiškose situacijose. Ši aplinkybė verčia iš naujo pažvelgti į Medininkų pasienio ir muitinės poste žuvusiųjų Lietuvos pareigūnų šautinius sužalojimus bei įvertinti mirtiną taiklumą tų, kurie šaudė iš specialiai begarsiam žudymui skirtų ginklų.

Buvusio SSRS KGB kariškio V. Uljanovo biografijos oficialūs duomenys nepalieka jokios abejonės, kad KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos, atsakingos už nelegalią žvalgybinę-diversinę veiklą užsienyje, specialiosios paskirties diversantų grupė „Vympel“  1991 metais tikrai slapta darbavosi Lietuvoje.

Po 1993 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paleido Rusijos Aukščiausiąją tarybą, o „Vympel“ buvo perduotas vidaus reikalų ministerijos žinion, V. Uljanovas nepanoro tapti milicininku. 1996-aisiais jis savo noru perėjo į Lietuvoje 1991 m. sausio įvykių metu Vilniuje „pasižymėjusią“ specialiosios paskirties grupę „Alfa“. Būtent čia jis pasivadino „Lenino“ slapyvardžiu.

Mus domina, kodėl jis, priklausydamas KGB specialiajam būriui „Vympel“, 1991 m. vasarą buvo komandiruotas į Lietuvą. Juk V. Uljanovas permestas į Lietuvą būtent tuo metu, kai mūsų nepriklausomybės likimas vis dar kabojo ant plauko. Ši aplinkybė itin svarbi analizuojant garsiąją Medininkų bylą. Juk Lietuvos teisėsauga iki šiol laikosi įsikandusi versijos, esą mūsų pareigūnus Medininkų poste galėjo nužudyti tik Rygos ar Vilniaus OMON milicininkai.

Gal iš tiesų jokie kiti buvusios Sovietų Sąjungos kariškiai nėra susitepę rankų Medininkų pareigūnų krauju. Mes nekaltiname ir FSB majoro. Tačiau aptikta oficiali buvusios SSSR KGB specialios paskirties grupės „Vympel“ kariškio V. Uljanovo biografija atskleidžia iki šiol oficialiųjų institucijų nutylėtus faktus apie KGB diversinės grupės „Vympel“ veiklą Lietuvoje 1991 metais.

Šie faktai leidžia abejoti mūsų Generalinės prokuratūros primygtinai peršama versija, jog „Medininkuose pasidarbavo ne kas kitas, o būtent omonininkai“. Beje, oficiali FSB karininko V. Uljanovo biografija taip pat sustiprina kai kurių mūsų politikų pastebėjimus, jog „prieš dvi savaites iki Medininkų žudynių į Lietuvą atvyko ta pati KGB grupė, kuri šturmavo telecentrą“.

Iš viešo enciklopedinio žinyno:

„Pagrindiniai SSSR KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ veiklos tikslai ir uždaviniai buvo žvalgyba ir diversijos kitų valstybių teritorijose. Tai apėmė strateginę-politinę reikšmę turinčių objektų bei asmenų, keliančių grėsmę Sovietų Sąjungos politiniams interesams, likvidavimą. Esant reikalui, asmenų, turinčių vertingos informacijos arba įtakos politikai, pagrobimas. Įsiskverbimas į kitų valstybių specialiąsias tarnybas ir karines organizacijas špionažo, sabotažo, diversijų organizavimo bei vykdymo tikslais. Specialiosios paskirties grupė „Vympel“ naudota tik SSSR KGB vadovybės aukščiausiųjų pareigūnų nurodymu ir su Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro žinia.“

Kas konkrečiai iš SSRS KGB vadovybės aukščiausiųjų pareigūnų ir Komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro narių įsakė „Vympelą“ permesti į Lietuvą? Kokią užduotį grupei buvo pavesta atlikti? Nekyla nė mažiausios abejonės, kad šioji itin puikiai parengtų karių grupė Lietuvoje privalėjo atlikti kažkokią slaptą, tik jai būdingą ir tik jai įprastą operaciją. Beje, akivaizdu, kad tas specialusis KGB būrys, kuriame 1991 metais vasarą tarnavo V. Uljanovas, buvo žymiai geriau paruoštas diversinėms operacijoms nei tuometiniai Vilniaus ir Rygos OMON milicininkai kartu paėmus.

Jei gretintume KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ ir SSRS Vidaus kariuomenės OMON būrių kovinio pasirengimo lygį, akivaizdu, kad diversinio pobūdžio pasienio posto užpuolimui ir jame budėjusių mūsų šalies pareigūnų fiziniam sunaikinimui, vaizdžiai kalbant – išžudymui, kaip ir televizijos bokšto šturmui 1991 m. sausio 13-osios naktį, labiau tiko ne OMON milicininkai, bet būtent KGB arba Oro desanto specialiosios paskirties – diversinių grupių smogikai.

Tokiose kruvinose operacijose net vietiniams omonininkams, puikiai žinantiems vietovę, kelius ir prieigas, galėjo būti patikėtas nebent pagalbinis vaidmuo, neatskleidžiant tikrosios užduoties esmės, o juolab – detalių.

Faktas, kad Lietuvos pareigūnai Medininkų poste buvo negailestingai išžudyti būtent 1991 m. liepos 31-osios paryčiais, kuomet mūsų specialiosioms tarnyboms buvo žinoma apie į Vilnių atvykusius Saločių pasienio ir muitinės posto užpuolimu pagarsėjusius Rygos OMON milicininkus, ko gero, papildomai byloja apie puikiai suplanuotą ir tinkamiausiai pasirinktą natūralią tokios „operacijos“ priedangą. Juk net dabar, praslinkus daugiau nei 19 metų po visą tautą sukrėtusios netekties, užsispyrusiai peršama vienintelė versija, taip ir nepateikus teismui įrodymų apie visų kitų galimų versijų ikiteisminį tyrimą bei jo rezultatus. Vadinasi, dezinformacinė priedanga surengta  nepriekaištingai.

Apie tai, jog prieš dvi savaites iki Medininkų žudynių į Lietuvą atvyko ta pati KGB grupė, kuri šturmavo televiziją, dar 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją yra viešai kalbėjęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. 2010-ųjų  rugpjūčio 11-ąją duodamas interviu europarlamentaras prof. V. Landsbergis pakartojo 1991-aisiais išdėstytas savo įžvalgas, jog Medininkų posto užpuolimas – nebūtinai omonininkų darbas. Prof. V. Landsbergis tvirtino, jog „OMON, kuris Lietuvoje buvo neteisėta organizacija už įstatymo ribų, nors ir „priregistruotas“ prie SSRS VRM divizijos Vilniuje, turėjo atsakingą politinę vadovybę Maskvoje – SSRS vyriausybę ir visų ginkluotųjų pajėgų vadą prezidentą Michailą Gorbačiovą. Todėl mūsų teisėsaugos versija, kad dėl siautėjimų pasieniuose ir Medininkų žudynių kaltas tik OMON, ir dar šiukštu ne tas Vilniuje, yra sunkiai suvokiamas vištakumas.“

Žodžiu, labai keista, kad Lietuvos teisėsauga pro pirštus žiūri į nuomonę, jog Medininkų žudynės – galbūt per daug sudėtingas ir nebūdingas uždavinys Vilniaus ir Rygos OMON milicininkams. Ypač kai čia pat, po ranka, buvo kur kas geriau tokioms operacijoms paruoštų specialiųjų sovietinių pajėgų kariškių.

Nuostabą kelia ir tai, kad mūsų slaptosios tarnybos greičiausiai net nebandė išsiaiškinti, ką konkrečiai Lietuvoje 1991 metais nuveikė SSRS KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“ karys V. Uljanovas. Ką apie V.Uljanovo veiklą Lietuvoje žino mūsų VSD arba Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM? Tikriausiai nieko. Lietuviškuoju V. Uljanovo pėdsaku Lietuvoje bent jau oficialiai nelinkę domėtis ir mūsų prokurorai, narpliojantys tik Rygos OMON eilinio milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino galimą kaltę Medininkų įvykiuose.

Kokie 119-ojo oro desantininkų pulko „nuopelnai“?

Šiandien žinoma, jog Lietuvoje 1990–1991 metais buvo dislokuotas dar vienas dalinys, taip pat dalyvavęs tuomet prieš Lietuvą nukreiptose sudėtingose karinėse akcijose. Tai – 119-asis Aleksandro Nevskio desantininkų pulkas. Pulkas buvo įkurtas 1948 m. lapkričio mėnesį. Tarp pulko „žygdarbių“ minimi Vengrijos įvykiai. 1956 m. lapkričio 3 dieną šio pulko kariai užpuolė Tekelio aerodromą, lapkričio 4-ąją įžengė į Budapeštą ir „per tris paras trukusias gatvių kautynes išlaisvino miestą nuo maištininkų“. Žodžiu, nuslopino nepriklausomybės nuo Kremliaus siekusius vengrus.

Panašią operaciją minėtasis pulkas atliko ir 1968-aisiais Čekoslovakijoje. 1968-ųjų rugpjūčio 21-ąją nusileista tuometinės Čekoslovakijos aerodrome Vodohodi. Tiksliau tariant, ne nusileido, bet užėmė aerodromą, sudarydami galimybę nusileisti pagrindinėms pajėgoms. Paskui pulko kariai su kitais daliniais užėmė visus pagrindinius Prahos objektus. Taigi šio pulko kariai kraujyje paskandino čekų bei slovakų laisvės troškimą.

1988-ųjų lapkričio pabaigoje minėtasis desantininkų pulkas atsidūrė Azerbaidžane. Azerbaidžano sostinėje Baku desantininkai tramdė „sužvėrėjusius nacionalistus“. Ką reiškia sąvoka „sužvėrėję nacionalistai“, mes puikiai žinome. Pulko kariai persekiojo būtent tuos azerbaidžaniečius, kurie norėjo, jog šalis daugiau nebepriklausytų Sovietų Sąjungos imperijai.

Tačiau mums, lietuviams, pats svarbiausias 1990–1991 metų laikotarpis. Štai kas rašoma oficialioje kovinėje pulko biografijoje. „Niūriais 1990–1991 metais, kai Pabaltijo šalys sumanė išstoti iš SSRS sudėties, pulkas aktyviai dalyvavo įvairiose akcijose, kurių metu siekta palaikyti tvarką bei saugoti strategiškai svarbius objektus Lietuvos teritorijoje. 1991-ųjų sausio 10-ąją už kovinius pasiekimus, už puikias pratybas pulkui įteikta speciali SSRS Gynybos ministro skrajutė. Tais pačiais 1991-aisiais metais pulkas už drąsą, narsą ir karinę ištvermę, parodytą Lietuvoje, pripažintas vienu geriausių oro desantininkų pulkų.“

Taigi neįmanoma paslėpti fakto, jog šis pulkas 1990–1991-aisiais buvo dislokuotas Lietuvoje ir čia aktyviai rūpinosi „tvarka bei strategiškai svarbių objektų apsauga“. Tokiems objektams sovietų vadovybės nurodymu buvo priskirtos, beje, ir valstybinės sienos tarp buvusių sąjunginių respublikų. Tikslesnių žinių, kokiose konkrečiai lietuviškosiose akcijose šie desantininkai dalyvavo, nėra.

Iš viešų šaltinių:

„Kandidatas tarnybai KGB specialiosios paskirties daliniuose „Vympel“ arba „Alfa“ pagal instrukciją privalėjo būti tinkamas tarnybai karinio oro desanto kariuomenėje. Pirmenybė būdavo teikiama asmenims, tarnavusiems specialiosios paskirties oro desantininkų, jūrų pėstininkų kariuomenės žvalgybos-diversiniuose daliniuose.“

1991 m. sausio įvykių Vilniuje metu KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“ veikė išvien, palaikoma į Lietuvą permestų Oro desanto kariuomenės dalinių. Neatsitiktinai per Vilniaus televizijos bokšto šturmą žuvęs KGB specialiosios paskirties grupės leitenantas Vikroras Šatskich iš pradžių buvo priskirtas sovietų oro desanto kariuomenės Pskovo divizijos pulkui, talkinusiam KGB specialiajai šturmo grupei. Ir tik vėliau paaiškėjo tikroji jo tarnybinė priklausomybė.

Be to, 1993 metų spalyje, kai priešprieša tarp Rusijos Federacijos prezidento B. Jelcino ir Aukščiausiosios tarybos pasiekė apogėjų, šturmuoti Baltuosius rūmus buvo liepta abiem specialiosios paskirties KGB grupėms – „Alfa“ ir „Vympel“ – bei panašių karinių veiksmų patirtį Vengrijoje ir Lietuvoje įgijusio 119-ojo oro desantininkų pulkui iš 106-osios oro desanto divizijos.

Taigi akivaizdu, jog šių karių kovinis pasirengimas buvo kur kas rimtesnis už Vilniaus ar Rygos OMON milicininkų lygį. Tačiau Lietuvos teisėsauga, analizuodama Medininkų žudynių bylą, visą dėmesį sukoncentravo būtent į omonininkus, nežinia dėl kokių priežasčių iš karto atmesdama galimą 119-ojo desantininkų pulko pėdsaką.

Pskovo desantininkų divizijos kariai – niekuo dėti?

1991 m. sausį į Lietuvą buvo permesti ir du Pskovo desantininkų divizijos pulkai. Perkelti du pulkus į Lietuvą įsakė tuometinis SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Oficialiai ši operacija įvardinta taip: pulkai teiks pagalbą Lietuvoje esantiems kariniams komisariatams bei padės gaudyti būtinosios karinės tarnybos vengiančius jaunuolius. Tačiau tai tik oficiali versija. Ką iš tiesų veikė minėto pulko kariai, iki šiol tiksliai neaišku. Ar tikrai šie desantininkai niekuo dėti, pavyzdžiui, dėl Medininkų tragedijos? Atsakymo į šį klausimą nėra.

Kodėl visas dėmesys sukoncentruotas būtent į OMON, pamirštant akivaizdžias aplinkybes, jog tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir greta Lietuvos būta daug karinių dalinių, kurie Medininkų postą 1991-aisiais galėjo užpulti kur kas profesionaliau nei Rygos ar Vilniaus OMON milicininkai?

Redakcijos prierašas.

Ar ne apie „tarpnacionalinį konfliktą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje 1991 m. liepos 31 d.“ per bendrą spaudos konferenciją su JAV prezidentu  Džordžu Bušu (vyresniuoju) 1991 m. rugpjūčio 1 dieną kalbėjo Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas? Ar ne taip jis apibūdino Medininkų žudynių priežastis minėtoje spaudos konferencijoje...?

 Beje, profesorius Vytautas Landsbergis die„Lietuvos žinios“ (2010 08 12, Nr. 181 (12710)) straipsnyje „Medininkų bylos kulminacija“ parašė: „Gorbačiovas (...) per bendrą spaudos konferenciją, prabilęs apie incidentą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Bemaž etinis konfliktas, koks nors Kaukazas“.

Taigi ar tik ne apie šį vienintelį „tarpnacionalinį konfliktą“ Lietuvoje, kuris minimas buvusio SSRS KGB specialiosios paskirties grupės „Vympel“  karininko V. Uljanovo biografijoje, buvo oficialiai kalbėta?

Akivaizdu, kad tai – vienintelis atvejis, kai tragiškas nutikimas Lietuvoje buvo mėgintos priskirti „etninių įvykių“ kategorijai. Kas dabar galėtų imtis atsakomybės paneigti, kad ne apie šį įvykį kaip „tarpnacionalinį konfliktą“, į kurį specialion kovinėn komandiruotėn buvo išsiųsta SSRS KGB specialiosios paskirties grupė „Vympel“ ir jos sudėtyje FSB majoru vėliau tapęs Vladimiras Uljanovas, kalbėjo tuometinės SSRS vadovas?

Ar tai nėra konkretus ir aiškus atsakymas į klausimą, kokiame „tarpnacionaliniame konflikte“ Vilniaus apylinkėse 1991 m. vasarą dalyvavo  SSRS KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos aštuntojo skyriaus „S“ valdybos (atsakingos už nelegalią žvalgybinę-diversinę veiklą užsienyje)  specialiosios paskirties grupė „Vympel“?

© 2010 „XXI amžius“