Atsargiai – Rusijos ambasadoriaus dovana

Gintaras Visockas

Lapkričio viduryje pasirodžiusiame 45-ame „Litovskij kurjer“ numeryje rasite nedidelį tekstelį, pasakojantį apie lapkričio 4-ąją – Rusijoje visai neseniai pradėtą švęsti rusų Vienybės dieną. Nedidelėje informacinio pobūdžio publikacijoje Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čikvadzė pasakoja, kuo lapkričio 4-oji ypatinga visiems rusams – tiek Rusijos piliečiams, tiek Lietuvoje gyvenantiems rusakalbiams. Ambasadoriaus kalba – proginė. Daug gražių, abstrakčių, pompastiškų žodžių apie būtinybę rusų tautai vienytis.

Į šį rašinį tikrai nevertėtų kreipti akylesnio dėmesio, jei ne nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip Rusijos ambasadorius Vilniuje V. Čikvadzė įteikia garbingą apdovanojimą „Litovskij kurjer“ žurnalistui Anatolijui Ivanovui. Įdomu, kuo šis žurnalistas nusipelnė išskirtinio ambasadoriaus dėmesio? Už kokias publikacijas apdovanotas šis žurnalistas? Beje, jis buvo vienas iš tų, kurie „Litovskij kurjer“ puslapiuose pradėjo aršiai pulti Lietuvai palankų ir lojalų tautinių bendrijų tarybos pirmininką Mahirą Gamzajevą, išdrįsusį viešai papriekaištauti „didžiojo brolio statuso“ pasiilgusiems rusakalbiams.

Taigi mažų mažiausiai viena A. Ivanovo publikacija apie Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų reikalus buvo mums itin nepalanki. „Marionetė nacionalistų rankose“ pavadintame rašinyje žurnalistas A. Ivanovas neseniai pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Lietuvos rusų sąjunga, reikalaujanti M. Gamzajevo atsistatydinimo. Neva dabartinis TBT vadovas kursto nacionalinę nesantaiką. O juk M. Gamzajevas niekad nieko blogo apie Lietuvos rusus nėra pasakęs – jis tik pasiūlė Lietuvos rusams atsisakyti išskirtinių, privilegijuotų teisių, suteiktų jiems dar gūdžiais sovietiniais metais, ir naudotis tik tomis galimybėmis, kuriomis naudojasi visos kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos (jos turi tik privačias sekmadienines mokyklas ar fakultatyvus, kur dėstoma gimtąja kalba, o valstybinių – nė vienos). Tiksliau sakant, M. Gamzajevas pasiūlė, kad rusiškose mokyklose vis daugiau disciplinų būtų dėstoma ne rusų, o lietuvių kalba. Jo įsitikinimu, tokia nuostata rusakalbiams padėtų lengviau integruotis į Lietuvos visuomenę. Beje, ši tvarka egzistuoja visame demokratiškame Vakarų pasaulyje. Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ar Amerikoje nėra iš valstybės biudžeto išlaikomų rusakalbių mokyklų, nors daug kur rusų bendruomenės – itin gausios.

Tačiau dėl tokio pasiūlymo kilo didelis rusakalbių nepasitenkinimas. Pasirodo, Lietuvos rusakalbiai labai nenori atsisakyti sovietmečiu įgytų privilegijų ir integruotis ir į Lietuvos visuomenę. Tokioms nuostatoms juos slapta pakursto, žinoma, ir V. Čikvadzės vadovaujama Rusijos ambasada Vilniuje. Todėl „Slaptieji takai“ įtaria, kad Rusijos ambasada viešai apdovanojo kažkokiomis vertingomis dovanomis žurnalistą A. Ivanovą dar ir tam, kad šis nebijotų kritikuoti Lietuvai, o ne Rusijai lojalų tautinių bendrijų tarybos pirmininką M. Gamzajevą.

Rusijos nederėtų kritikuoti, kad ši gina savo interesus Lietuvoje. Rusija elgiasi logiškai. Šiuo atveju kritikos turėtų sulaukti visų pirma Lietuvos valstybinės institucijos, kurios negina Lietuvai lojalaus tautinių bendrijų tarybos pirmininko. Pavartykime lietuviškąją spaudą – tiek popierinę, tiek internetinę, ir vėl pastebėsime keistą tylą. Pasirodo, niekas iš lietuvių patriotų nepuola ginti Lietuvai, o ne Rusijai lojalaus M. Gamzajevo. Net savo patriotiniais, tautiniais leidiniais pasivadinusios redakcijos šios temos negvildena. Tikriausiai čia esama didelio nesusigaudymo.

Kai kurie primityvieji mūsų patriotai, matyt, įsitikinę, jog musulmonas azerbaidžanietis M. Gamzajevas negali būti nuoširdus Lietuvos bičiulis, draugas ir patriotas. Jiems nė motais, kad šis dar ir azerbaidžaniečių bendruomenei Lietuvoje vadovaujantis vyras gali būti žymiai didesnis patriotas už daugelį patriotais besidedančių lietuvių.

Taigi Rusijos ambasada apdovanojo žurnalistą, užsipuolusį tautinių bendrijų tarybos pirmininką. O kaip Lietuvos valstybė ketina paremti jos interesus ginantį M. Gamzajevą bei jo šalininkus? Kol kas paramos iš Lietuvos valstybės – kaip iš ožio pieno. Tokia Lietuvos laikysena pavojinga. Lietuvoje gyvenantys kitataučiai puikiai mato, kad Rusija saviškius gina visur ir visada, o Lietuva jiems lojalius kitataučius... dažniausiai palieka likimo valiai. Laikydamiesi tokios taktikos mes ilgainiui galime prarasti savo paskutinius draugus tautinėse bendrijose. Ir liksime vienui vieni.

© 2010 „XXI amžius“