Skandalinga Medininkų anoniminio liudininko apklausa

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas Autoriaus nuotrauka

Medininkų žudynių byloje – dar vienas grubus teisinis nesusipratimas. Lapkričio 17-ąją į Vilniaus apygardos teismą duoti parodymų buvo iškviestas įslaptintas anoniminis liudytojas Nr. 12. Dvyliktuoju numeriu pavadintas vyriškis teisėjams turėjo neva pateikti duomenų, patvirtinančių mūsų prokurorų brukamą versiją esą buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas neabejotinai susijęs su Medininkų žudynėmis.

Tačiau anoniminis liudininkas prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko  nenudžiugino. Tiesa, vyriškis, kurio tapatybė akylai slepiama, patvirtino turįs daug draugų tarp buvusių Rygos OMON milicininkų ir jie jam pasakojo kažkada nugirdę pokalbį tarp omonininko Ryžovo ir omonininko Nikulino. Ryžovas neva priekaištavo Nikulinui, kam šis šaudęs Medininkų poste iš pistoleto į netoliese stovėjusį automobilį, o pats Ryžovas Nikulinui guodėsi, jog Medininkų poste pametė laikrodį. Tačiau anoniminis liudytojas Nr. 12 neįvardino tų, kurie jį informavo apie tokį pokalbį. Taigi anoniminis liudytojas Nr.12 asmeniškai negirdėjo tokio pokalbio. Teisėjos Sigitos Vainauskienės vadovaujama Teismo kolegija susidūrė su realia dilema. Dėl konkrečiai neįvardintų motyvų slaptasis liudytojas neatskleidė pavardžių tų omonininkų, kurie girdėjo neva K.Michailovui-Nikulinui nepalankų pokalbį.

O atsakymas į klausimą, ar įslaptintas liudytojas Nr. 12 asmeniškai, ne iš nuogirdų, žinąs, kas organizavo Medininkų skerdynes ir kas jose dalyvavo, atsakymas buvo  vienareikšmis: ne, tokių duomenų bei žinių jis neturįs. Suprask, jis asmeniškai nežinąs, kas dalyvavo kruvinose skerdynėse. Jis tik girdėjo, kaip kiti kalbėjo ir pasakojo. Bet tų kitų pavardžių jis nežino arba neprisimena, arba sąmoningai jas slepia. Vadinasi, Teismo kolegijai teikiama prokuroriška versija apie neabejotiną K. Michailovo-Nikulino kaltę sulig kiekvienu teismo posėdžiu tampa vis labiau abejotina. Juk, vadovaujantis sveiku protu, negalima žmogžudyste apkaltinti K. Michailovo remiantis vien nekonkrečiais anoniminio liudytojo teiginiais, esą jis girdėjo, kaip kažkas kažkur girdėjęs užuominą apie kaltinamojo dalyvavimą Medininkų žudynėse. Nešališkam teismui būtų reikalingos konkrečios pavardės tų, kurie girdėjo K. Michailovo alibi neva paneigiantį pokalbį. Tačiau įslaptintas liudytojas tokios informacijos nepateikė. Taigi išryškėjo akivaizdi takoskyra tarp to, ką liudytojas girdėjo, ir to, ką konkrečiai žinąs. Liudytojas Nr. 12 aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė: „aš asmeniškai nežinau, kas nužudė Medininkų posto pareigūnus“. Be kita ko, jis negalėjo įvardinti ir tų, kurie žino, ar K. Michailovas dalyvavo Medininkų egzekucijoje.

Tačiau keisčiausia, kad teisėjai lapkričio 17-ąją organizavo būtent netiesioginę anoniminio liudytojo Nr. 12 apklausą. Žodžiu, neleido K. Michailovo advokatams Arūnui Marcinkevičiui ir Ingridai Botyrienei apklausti slaptojo liudytojo. Tądien kažkodėl nebuvo taikomos balsą ir vaizdą iškreipiančios priemonės. O tai reiškia, kad advokatai savus klausimus liudytojui galėjo pateikti tik netiesiogiai – per teisėjus. O sulaukę atsakymų negalėjo pateikti papildomų, patikslinančių klausimų. Be to, teisėjai atmetė maždaug apie kelis šimtus advokatų klausimų. Motyvas – neva klausimai nesusiję su byla arba gali identifikuoti slaptojo liudytojo asmenybę.

Galima įtarti, jog tokią gynybai nepalankią taktiką teisėjai pasirinko specialiai. Mat kai advokatai pasiteiravo, kodėl teismas tokioje svarbioje byloje netaiko balsą ir vaizdą iškreipiančių priemonių, sulaukė netikėto atsakymo, kad tokios aparatūros teismas lapkričio 17-ąją neturėjo.

Tačiau žinių, jog tądien ši speciali aparatūra būtų buvus naudojama kituose posėdžiuose, nėra. Galų gale jei specialiosios priemonės tądien buvo panaudotos kažkokioms kitoms svarbioms byloms nagrinėti, Teisėjų kolegija galėjo priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį teismo posėdį į, sakykim, Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismą, kuris turi tokią aparatūrą, arba atidėti posėdį kitai dienai, kai speciali aparatūra nebus užimta kitoms reikmėms. Bet buvo pasirinktas būtent variantas, kuris, Europos žmogaus teisių teismo manymu, grubiai pažeidžia pagrindines žmogaus teises į nešališką, objektyvų teismą. Juk Strasbūro teismas seniai įvardino savo požiūrį į tokias situacijas. EŽTT įsitikinimu, kai anoniminių liudininkų parodymai turi lemiamą reikšmę grindžiant kaltinimą, gynybai privalo būti sudarytos visos sąlygos deramai apklausti liudytojus. Deramų sąlygų nesudarymas apklausiant svarbius liudininkus pripažįstamas kaip itin grubus žmogaus teisių pažeidimas.

Lapkričio 17-ąją buvo ir daugiau keistų kuriozų. Pirma, įslaptintam liudytojui nebuvo pateikti visi advokatų klausimai. A. Marcinkevičiui keistai pasirodė teisėjų argumentas, esą kai kurie advokatų klausimai nesusiję su byla. Advokato teigimu, visi jo ir jo kolegės pateikti klausimai buvo susiję tik su kruvinais Medininkų įvykiais. „Mes teismui nepateikėme nė vieno su byla nesusijusio klausimo. Klausinėjome tik apie Medininkų skerdynes ir su jomis tiesiogiai susijusius įvykius“, – teigė A. Marcinkevičius.

Advokatams nebuvo leista pateikti ir visų papildomų klausimų, kurie kilo sulaukus anoniminio liudytojo atsakymų. S. Vainauskienės vadovaujama Teisėjų kolegija pareiškė, kad kiti papildomi klausimai įslaptintam liudytojui galbūt bus pateikti po bylos išnagrinėjimo. Vadinasi, tik išnagrinėjęs bylą iki galo Teismas spręs, ar dar papildomai apklausti slaptąjį liudytoją. Bet kaip galima išnagrinėti iki galo bylą neišsiaiškinus visų aplinkybių iki mažiausios smulkmenos? Toks Teisėjų kolegijos verdiktas byloja, kad papildomi klausimai įslaptintam liudininkui greičiausiai taip niekad ir nebus pateikti.

O juk Medininkų skerdynių byloje – vis dar daug neaiškumų. Kad ir neva nugirstas omonininko Ryžovo prisipažinimas, jog prie įėjimo į muitininkų vagonėlį pametė laikrodį. Tai – abejotinas teiginys. Mat  1991-ųjų rugpjūčio 1-osios ryte Medininkų žudynių vieta buvo kruopščiai filmuojama. Ją filmavo ne tik ekspertai, bet ir lietuvių bei amerikiečių žurnalistai. Bet atidžiai peržiūrėjus visus vaizdo įrašus jokio laikrodžio nei posto viduje, nei prie vagonėlio durų, nei kur kitur nematyti. Tad kas ir kodėl bijo, kad anoniminiam liudytojui bus pateikti nepatogūs klausimai – kad ir dėl to pamesto laikrodžio?

Prie lapkričio 17-osios akibrokštų derėtų priskirti ir sprendimą iš viso neapklausti kito anoniminio liudytojo, kuris byloje įvardintu liudytoju Nr. 11. Oficialiame teismo sprendime sakoma, kad liudytojo Nr. 11 atvykimas į teismo posėdžių salę gali jo ir jo artimųjų gyvybei, sveikatai bei turtui sukelti pavojų. Po tokio teismo sprendimo kaltinamasis K. Michailovas-Nikulinas teiravosi, kuo remiantis tvirtinama, esą liudytojui ar jo artimiesiems gali grėsti mirtinas pavojus. Konkretaus paaiškinimo nesulaukta. Išties keistas apsidraudimas. Juk niekas kitas, tik mūsų policininkai, prokurorai ir teisėjai žino, kas iš tiesų yra anoniminis liudytojas Nr. 11. Esant tokioms aplinkybėms liudytojas Nr. 11 gali bijoti, logiškai mąstant, tik mūsų teisėsaugos pareigūnų.

Galų gale ar šioje painioje byloje iš viso galimi įslaptinti liudytojai? Lietuvos baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nurodyta, kada nustatomos anonimiškumo taikymo sąlygos. Pagal mūsų BPK, nesant bent vienai būtinai sąlygai, anonimiškumas liudytojui iš viso netaikomas. Taigi Medininkų byloje anoniminių liudytojų iš viso neturėtų būti. Mat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bet kokių liudytojų ar jų šeimų nariams arba artimųjų giminaičių gyvybėms, sveikatai, laisvei ar turtui grėstų realus pavojus. Vadinasi, liudytojo įslaptinimas lapkričio 17-ąją grubiai pažeidžia mūsų pačių BPK.

EŽTT praktikoje laikomasi vienareikšmės nuostatos, kad bet kokios gynybos teises ribojančios priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, kai jos yra neišvengiamai būtinos. O tais atvejais, kai gali pakakti mažiau ribojančios priemonės, tai ji ir privalo būti taikoma. Gynybos teises ribojančia priemone EŽTT praktikoje neginčytinai pripažįstamas pats liudytojo asmenybės įslaptinimo faktas. O kai anoniminis liudytojas, kurio parodymai turi lemiamą reikšmę, yra apklausiamas nesudarant gynybai visų sąlygų pačiai apklausti įslaptintąjį, tai yra grubus  Konvencijos nuostatų pažeidimas.

Beje, minėta Konvencija pažeidimu pripažįsta ir atvejus, kai anoniminio liudytojo apklausos metu apklausos vietoje neleidžiama būti kaltinamiesiems ir jų gynėjams, o kaltinamojo ir gynėjo susižinojimas su teisėju ir apklausiamuoju asmeniu vyksta nustatant garso ryšį. Todėl gynybos galimybė tiesiogiai pateikti klausimus anoniminiams liudytojams, įvertinti ir susidaryti įspūdį dėl jų elgesio bei patikimumo EŽTT praktikoje yra nekvestionuojama bei pripažįstama viena iš teisminėms institucijoms privalomų taikyti procedūrų.

Žodžiu, šiuo atveju Lietuva elgiasi ne kaip demokratinė valstybė. Demokratinių valstybių teismuose pirmiausiai viešai išklausoma liudininkų. Jei paaiškėja, kad jų parodymai – itin vertingi, be to, jei ima ryškėti, jog dėl tokių liudijimų jie gali susilaukti keršto, tik tada jie būna įslaptinami. Bet pirma liudytojai duoda parodymus, o tik paskui teismas sprendžia, ar juos įslaptinti. Medininkų byloje Lietuva pasielgė priešingai: pirma įslaptino, o tik paskui, beje, itin nenoriai, bando išsiaiškinti įslaptintų liudytojų parodymų vertę.

Be to, Medininkų byloje esančių abiejų anoniminių liudytojų parodymai, dar iki juos užfiksuojant ir įtvirtinant Lietuvos baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jau nuo 1992-ųjų metų išsamiai ir dažnai net pažodžiui buvo išdėstyti viešosios spaudos periodiniuose leidiniuose: „Lietuvos ryte“, „Respublikoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Atgimime“ ir žurnale „Ekstra“. Štai kai kurios citatos: „1991.07.30 vakare Č. Mlynik, S. Parfionov ir A. Kuzmin automobiliu grįžo į Rygą. Liko K. Nikulin, V. Barykin, V. Michailov, A. Ryžov, A. Laktionov, M. Sidorov, E. Čačava, A. Chruščiov. 1991.07.31 ryte kiti omonininkai išvyko traukiniu į Daugpilį, o iš ten – į Rygą.“

Arba: „Tardymo metu nustatyta, kad du asmenys iš Rygos OMON priklausiusio būrio „Delta-1“ komandos tą naktį buvo Vilniuje ir turėjo automatus AKM. Vienas jų – Konstantinas Nikulinas“. Iškalbingos ir šios eilutės: „prokuroras R. Stankevičius teigė, jog kilęs ažiotažas dėl I. Gorbanio suėmimo prokuratūrą privertė gerokai pakoreguoti net bylos tyrimo planus.“

Taigi anonimiškumas Medininkų byloje šiandien vargu ar iš viso būtinas. Vis tiek Lietuva seniai žino, ką, anksčiau pasakė anoniminiai liudytojai. Lietuva šiandien tik nežino, kodėl taip akivaizdžiai bijoma, jog K. Michailovo-Nikulino advokatai anoniminiams liudytojams pateiks prokuroriškai versijai nepalankių klausimų. O bijodama nepatogių gynybos klausimų mūsų teisėsauga elgiasi antidemokratiškai, remdamasi vien anoniminių liudytojų parodymais. Tikiuosi, niekas iš Lietuvos pareigūnų netrokšta pasodinti į kalėjimą K. Michailovo-Nikulino vien tam, kad būtų pasigirta, girdi, už Medininkus lietuviai atkeršijo bent vienam omonininkui. Vis dar viliuosi, kad mūsų teisėsaugai rūpi išaiškinti tikruosius Medininkų skerdikus.

© 2010 „XXI amžius“