KGB: paslapties uždangą praskleidus

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šių metų gruodžio mėnesį sueis 93 metai, kai buvo įkurta VČK – Visos Rusijos ypatingoji komisija, po 1917 metų revoliucijos (kurią tiksliau galima įvardyti kaip ginkluotą perversmą) įsigalėjusios bolševikų valdžios slaptoji tarnyba. Vėliau ši slaptoji tarnyba keitė pavadinimus – GPU, NKVD, KGB. Šiuo metu Rusijoje egzistuoja itin galinga KGB tradicijas tęsianti slaptoji tarnyba FSB.

Rusijoje per dvidešimtmetį išėjo daug įdomios literatūros apie KGB veiklą. Daugiausia ji vaizduojama teigiamai, bet kartu ir atskleidžiamos tamsiosios šios veiklos pusės. Jau prieš keletą metų Lietuvos skaitytojai galėjo susipažinti su Rusijoje išėjusia  įdomia knyga „KGB: žvalgybos operacijos nuo Lenino iki Gorbačiovo“, kurios autoriai – 1985 metais į Vakarus pabėgęs KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis ir anglų istorikas, rašytojas Kristoferis Endriu.

Pradedame kelių straipsnių ciklą apie šioje knygoje skelbiamus faktus. Pirmojoje dalyje pristatysime VČK veiklos pradžią, F. Dzeržinskio kultą ir kitus sovietinių slaptųjų tarnybų veiklos epizodus. Dalis straipsniuose pateiktų faktų bus ne pagal knygos duomenis, o iš kitų šaltinių.

Knygos pradžioje prisimenami VČK-GPU-NKVD-KGB pirmtakai – nuo caro Ivano Rūsčiojo dar XVI amžiuje įkurtos opričninos iki 1880 metais įkurtos galingos slaptosios tarnybos – carinės ochrankos. Jau tada ochrankos gretose darbavosi daug gabių pareigūnų ir agentų. Vienas pagrindinių ochrankos padalinių buvo ochrankos Paryžiaus rezidentūra. Jai vadovavę I. Račkovskis, M. Manuilovas-Manasevičius ir kiti ochrankos veikėjai Prancūzijoje įkūrė ištisą agentų tinklą. Ochrankos agentais tapo ir kai kurie aukšto rango Prancūzijos politikai, verslo magnatai, kariškiai.

Nuo 1917 metų lapkričio mėnesio bolševikinei Rusijos vyriausybės vadovavusio V. Lenino aplinkoje buvo ne tik tokie senieji intelektualai kaip O. Lunačiarskis ar V. Bonč-Brujevičius, bet ir nuožmios pogrindinės kovos praktikai – Feliksas Dzeržinskis, Simonas Ter-Petrosianas (Kamo) ir kiti bendražygiai. Būtent F. Dzeržinskis ir tapo VČK vadovu. Jau nuo VČK veiklos pradžios prasidėjo aktyvi čekistų kova su antisovietinio pogrindžio dalyviais ir užsienio šalių žvalgybininkais, tikrais ar tik tariamais. „Lokarto sąmokslas“ daugelį metų buvo pateikiama kaip pavyzdinė čekistų operacija. Tačiau tiesa kiek kitokia – tai buvo tipiška klastingai suregzta ČK operacija, pasinaudojant nusikalstamos veiklos imitavimo modeliu. Robertas Lokartas, 1913–1916 metais užėmęs Didžiosios Britanijos generalinio konsulo Maskvoje pareigas, 1918 metų sausį kaip Didžiosios Britanijos pasiuntinys buvo atšauktas ir pradėjo eiti šios šalies laikinojo atstovo pareigas. 1918 metų gegužės mėnesį R. Lokartas užmezgė ryšius su galingu pogrindiniu antisovietiniu tinklu, kuriam vadovavo eseras B. Savinkovas. Anglų slaptoji žvalgybos tarnyba, tuomet vadinama MI-1, susidomėjo R. Lokarto pranešimais ir atsiuntė į Rusiją dar kelis žvalgybos karininkus. Tad Rusijoje jau veikė dešimties anglų žvalgybos karininkų grupė. Be to, anglų žvalgyba Rusijoje turėjo žymų agentą „nelegalą“ – Sidnėjų Reilį. R. Lokartas savo veiksmus derino ir su Prancūzijos konsulu Maskvoje F. Grenaru.

1918 m. liepos mėnesį R. Lokartas ir F. Grenaras perdavė su B. Savinkovu susijusiam pogrindiniam „Nacionaliniui centrui“ dešimt milijonų rublių. Tačiau F. Dzeržinskis ir kiti VČK vadovai atidžiai stebėjo anglų ir prancūzų žvalgybininkų veiklą. Liepos viduryje F. Dzeržinskis į Petrogradą nusiuntė du latvių kilmės čekistus Janą Buikį ir Janą Sprogį. Šie, pasivadinę Šmidcheno ir Briedžio pavardėmis, prisistatydavo maskviečiais antisovietinio pogrindžio veikėjais, ieškančiais ryšių su užsienio žvalgyba. Ta versija patikėjo anglų žvalgybos karininkas N. Kromis ir kiti anglų bei prancūzų žvalgybos karininkai bei diplomatai. Taip čekistai įpainiojo juos į pinkles ir faktiškai privertė žaisti pagal savo taisykles. 1918 m. rugpjūčio 31 dieną dauguma žvalgybinę veiklą vysčiusių anglų ir prancūzų diplomatų bei žvalgybininkų buvo suimti. Į kalėjimą pateko ir R. Lokartas. Po mėnesio jis buvo paleistas ir deportuotas iš Rusijos. Suėmimo išvengė tik sugebėjęs pasislėpti S. Reilis, paskui jis  išvyko iš Rusijos (apie šio žymaus žmogaus nelegalią veiklą rašysime kitame straipsnyje).

Sovietinė propaganda daugelį metų „Lokarto sąmokslą“ pristatydavo kaip pavyzdinę čekistų operaciją. Po F. Dzeržinskio mirties 1926 metais buvo pradėtas diegti jo kultas. F. Dzeržinskio kultas – tai daugiaplanis reiškinys: pasirodė straipsniai ir apybraižos, kuriose buvo garbinamas „geležinis Feliksas“, buvo įkurtas jo muziejus, apie Dzeržinskį daug kalbėdavo aukštųjų mokyklų dėstytojai, net buvo ketinama įsteigti jo vardo ordiną, tačiau šiai idėjai pasipriešino Stalinas.

 Nuo 1937 metų Stalinas apskritai uždraudė F. Dzeržinskio garbinimo kampaniją. Tačiau po 1957 metų  „geležinio Felikso“ kultas pasireiškė dvigubu stiprumu. Jo vardu buvo pavadinta ir viena iš pagrindinių vidaus kariuomenės divizijų.

Nuo 1960 metų KGB egzistavo įslaptintos taisyklės, pagal kurias šioje taryboje buvo taikomi apribojimai KGB gretose dirbantiems žydams ir graikams. Įdomu pastebėti, kad į KGB kadrinių darbuotojų gretas buvo uždrausta priimti Krymo totorius, turkus, vengrus, korėjiečius. Apribojimų nebuvo taikoma verbuojant agentus – jais galėjo tapti bet kurios tautybės asmuo.

Jau artėjant „perestroikai“, KGB organizavo masinius prieš sovietinę valdžią kovojančių žmonių persekiojimus. Būtent 1977–1985 metais per Sovietų Sąjungą nusirito represijų banga. Vienu iš KGB taikinių tapo žymus disidentas, stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas. 1979 metų vasarą jis buvo suimtas ir po penkių mėnesių nuteistas. 1979 metų lapkritį G. Jakuninas nuteistas šešeriems metams kalėjimo ir trejiems metams tremties. Jis prabuvo visą įkalinimo laiką, o po to dvejus metus praleido tremtyje Jakutijoje. Paleistas iš tremties 1987 metų lapkritį, kai jau prasidėjo politinių kalinių amnestijos kampanija. Gruzinų disidentas Merabas Kostava buvo suimtas 1977 metais ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. Jis kalėjime praleido visą įkalinimo laiką. 1981 metais Rusijoje suimtas disidentas, istorikas Arsenijus Roginskis po kelių mėnesių buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo. A. Roginskis irgi kalėjo visą jam paskirtą bausmę. Išėjęs į laisvę, jis vėl palaikė ryšius su kitais disidentais, platino antisovietinę literatūrą, o 1988 metais buvo vienas iš žmogaus teisių gynimo draugijos „Memorialas“ įkūrimo iniciatorių. Ir šiuo metu A. Roginskis yra vienas iš pagrindinių „Memorialo“ draugijos vadovų.

 1977–1985 metais Lietuvoje buvo suimta, nuteista arba nužudyta daug žymių disidentų, tarp jų paminėtini neaiškiomis aplinkybėmis žuvę kunigai J. Zdebskis ir B. Laurinavičius, nuteisti kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas, istorikas ir ekonomistas A. Terleckas bei kiti aktyvūs antisovietinės veiklos dalyviai.

Žvelgiant į šiuos laikus, galima pastebėti, kad Rusijos vadovai didelį dėmesį skiria FSB, SVR ir kitų slaptųjų tarnybų kadriniams darbuotojams bei agentams. Štai spalio 18 dieną prezidentas D. Medvedevas birželio mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose dešimčiai suimtų ir liepos mėnesį į Rusijoje kalinčius I. Sutiaginą, I. Skrypalį ir dar kelis asmenis apkeistų Rusijos šnipų įteikė aukščiausio lygio valstybinius apdovanojimus. Kai kurie iš šių šnipų beveik nesirodo viešumoje, o štai garsioji Ana Čapman dirba patarėja banke ir teigiama, kad netrukus įsitrauks į politinę veiklą – ją į savo gretas kviečia valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ lyderiai.

Pulkininkas O. Gordijevskis nuo 1962 iki 1985 metų dirbo KGB struktūrose. Nuo 1975 metų jis dirbo ir britų žvalgybai. 1985 metais jis jau buvo įtariamas, tačiau sugebėjo pasprukti iš faktinio namų arešto ir pabėgti į Suomiją. Iš ten britų žvalgybos pareigūnai jį nugabeno į Londoną. Didžioje Britanijoje dar nuo 1978 metų gyvena ir buvęs GRU darbuotojas V. Suvorovas-Rezunas. Jis išgarsėjo kaip rašytojas – parašė net keliolika populiarių knygų.

© 2010 „XXI amžius“