Tikras ar menamas GRU imperijos saulėlydis

Gintaras Visockas

Lietuvio sąmonėje rusiška sąvoka GRU (Glavnoje razvedovatelnoje upravlenije – Vyriausioji žvalgybos valdyba) turėtų sukelti vien neigiamas emocijas. Kaip ir KGB ar FSB. GRU bijo net tokios galingos pasaulio valstybės kaip JAV, Vokietija ar Didžioji Britanija. Ši slaptoji tarnyba daug pasidarbavo, kad Lietuva prarastų valstybingumą, o paskui darė viską, kad kuo sunkiau atsistotų ant kojų. GRU vadovybei Lietuva įdomi ir šiandien. GRU mumis domisi jau vien dėl to, kad priklausome politiniam-kariniam NATO aljansui. Tad belieka tik spėlioti, kiek GRU agentų nūnai pluša mūsų šalyje siekdami, pavyzdžiui, mus sukiršinti su kitomis NATO valstybėmis.

Ir vis dėlto pasaulyje nėra nieko amžino. Šiandien GRU ne tokia galinga ir įtakinga kaip Šaltojo karo metais. Apie GRU imperijos saulėlydį garsiai kalbama ir Rusijoje, ir Vakarų spaudoje. Omenyje turiu kad ir Anatolijaus Jermolino rašinį „GRU imperijos mirtis“, pasirodžiusį įtakingame leidinyje „The New Times“. Tik nėra tikslių duomenų, kodėl GRU netenka galybės bei įtakos. Vieni ekspertai mano, kad dabartinė Rusijos vadovybė reformuoja sustabarėjusią armiją ir į atsargą išleidžia nuo realybės atitrūkusius GRU generolus pensininkus, nebesusigaudančius šių dienų realijose, kiti pateikia versiją, esą tarp GRU ir FSB (Federalnaja služba bezopasnosti) įsiplieskė tikras konkurencinis karas. Bet grumiamasi ne dėl puikių darbo rezultatų, o dėl galimybės įsisavinti kuo solidesnį valstybės biudžeto kąsnį. Šiose intrigose GRU vadovybei akivaizdžiai nepasisekė, nes FSB vadovus globoja dabartinis premjeras Vladimiras Putinas, išeivis iš KGB. O FSB sukurta būtent ant KGB pamatų. Todėl natūralu, kad GRU pastumta į šoną, o jos vietą okupuoja ir taip jau didelės įtakos turintys vyrai iš FSB.

Kremliaus akimis žvelgiant, GRU analitikai, operatyviniai darbuotojai ir specialiųjų dalinių smogikai per pastaruosius keliolika metų priskaldė malkų daugiau, nei buvo galima tikėtis. Rimtų organizacijų vadovai tokių grubių klaidų negali dovanoti. Štai tik keletas labiausiai į akis krentančių GRU nesėkmių. Teroristams pavyko surengti daug aukų nusinešusį teroro aktą Maskvos Domodedovo oro uoste vien dėl to, kad  GRU agentai nepajėgė susekti tų, kurie sprogmenis be jokių trukdžių į Maskvą atvežė tiesiai iš Šiaurės Kaukazo. Nors keliuose, vedančiuose iš Šiaurės Kaukazo į Rusijos sostinę, yra šimtai patikrinimo postų. Panaši nesėkmė GRU agentus ištiko ir prieš aštuonerius metus, kai teroristai įkaitais paėmė šimtus Maskvos Dubrovkos teatro žiūrovų. Čia GRU analitikai vėl apsižioplino: jie nepajėgė išsiaiškinti, jog teroristai iš Šiaurės Kaukazo į Maskvą veža kelis šimtus kilogramų sprogmenų. Šie faktai byloja, kad Rusijos slaptosiose ir specialiosiose tarnybose yra itin daug korupcijos apraiškų.

GRU vadovybė kaltinama ir dėl nesėkmių 2008-ųjų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenei ryžtingai ir sumaniai pasipriešino Gruzijos lyderio Michailo Saakašvilio vadovaujama gruzinų kariuomenė. Kalbant karo ekspertų žodžiais, susidūrimo išvakarėse GRU agentai nežinojo, jog gruzinai turi sovietinių laikų priešlėktuvinės gynybos pabūklų bei vakarietiškų oro erdvės stebėjimo radarų. Šie pabūklai ir radarai Tbilisiui suteikė galimybę deramai ginti oro erdvę virš visos Gruzijos. Žodžiu, oponentai teigia, esą toks GRU apsižioplinimas brangiai kainavo visoms Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Esą Rusijos kariškiai vien dėl to nepajėgė įgyvendinti Kremliaus iškeltų uždavinių. Dėl nesėkmių Gruzijoje visa bėda verčiama GRU generolui pulkininkui Anatolijui Nogovycinui, 2008-ųjų rugpjūtį vadovavusiam kariniams išpuoliams prieš nepriklausomą Gruziją.

GRU vadams priekaištaujama ir dėl nesėkmių verbuojant agentus užsienio valstybėse. Tokių atvejų irgi daugoka. Pavyzdžiui, 2000 m. rugsėjo 7-ąją Japonijoje buvo areštuotas GRU agentas Sigechiro Hagisaki. Šis GRU užverbuotas japonas suimtas tuo metu, kai viename iš Tokijo restoranų pietavo su oficialiu Rusijos ambasados gynybos atstovu Viktoru Bogatenkovu. Japonijos kontržvalgyba turėjo surinkusi neginčijamų įrodymų, kad S. Hagisaki teikia Rusijai duomenis apie Japonijos salose dislokuotas JAV karines bazes.

2001 metais Bulgarija iš šalies išvijo tris demaskuotus GRU darbuotojus: Vladimirą Lomakiną, Sergejų Vlasenko ir Borisą Smirnovą. Šios operacijos metu demaskuoti ir keli bulgarai, bendradarbiavę su demaskuotais GRU agentais.

2004 metais Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje suimtas GRU agentas Aleksandras Kuzminas, oficialiai ėjęs Rusijos generalinio konsulo Hamburge pareigas. Jį išdavė užverbuotas vokietis. Pasirodo, A. Kuzmino bendradarbiauti prikalbintas vokietis iš tikrųjų buvo dvigubas agentas.

2004 m. vasario 13-ąją GRU agentai surengė daug triukšmo sukėlusią operaciją Katare. Pagrindinę užduotį GRU atstovams pavyko atlikti – jie nužudė buvusį Čečėnijos viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, pakišę po jo automobiliu galingą sprogmenį. Tačiau Kataro kontržvalgybai pavyko suimti šią politinę žmogžudystę įgyvendinusius GRU agentus: Aleksandrą Fetisovą, Anatolijų Balaškovą ir Vasilijų Bogačiovą. Apie GRU surengtą politinę žmogžudystę sužinojo visas pasaulis. Nors Kremlius kaip įmanydamas gynėsi, esą tikrai neorganizavo čečėnų nepriklausomybininkų lyderio, generolo Džocharo Dudajevo bendražygio likvidavimo operacijos, Vakarai neabejoja, kad tai buvo GRU operacija, kurios užsakovai sėdi Kremliuje.

2005 metais Vokietijos Federacinėje Respublikoje sulaikytas GRU agentas Aleksandras Parfentjevas. Jis buvo sulaikytas tuo metu, kai ragino vokiečių karininką bendradarbiauti su Rusija.

2007 metais Austrijoje „sudegė“ GRU agentas Vladimiras Vožovas. Jis oficialiai buvo įtrauktas į Rusijos delegaciją, kuri Vienoje domėjosi kosmoso tyrinėjimo reikalais. Egzistuoja dvi versijos, kodėl sužlugo GRU agentas. Jį išdavė arba GRU užverbuotas dvigubas agentas Haroldas Z, turėjęs daug slaptų žinių apie NATO valstybių pasiekimus aviacijos srityje bei naujausius austrų tankus, arba Verneris Francas G., rinkęs duomenis apie karinius austrų sraigtasparnius. Tėra žinoma, kad rusą V. Vožovą austrų kontržvalgyba sulaikė po susitikimų su šiais vyrais.

Paskutiniaisiais mėnesiais Rusijos spaudoje pasirodė publikacijų, kurių autoriai GRU kaltina net dėl Jungtinėse Valstijose sužlugusios agentės Anos Čapman. Esą GRU nemokšiškai organizavo ir A. Čapman, ir kai kurių kitų JAV neseniai demaskuotų Rusijos agentų veiklą, nors GRU šios operacijos, regis, nei organizavo, nei kontroliavo. Kaip ir neorganizavo kai kurių Rusijai dirbusių agentų žlugimų keliose Pietryčių Azijos valstybėse (tie GRU agentai arba buvo sušaudyti, arba uždaryti į kalėjimus iki gyvos galvos).

Žodžiu, oponentų teigimu, GRU nesėkmių sąrašas – tikrai per ilgas, kad tokias nesėkmes būtų galima dovanoti. Rusijos armijos pulkininkas Vitalijus Šlykovas pastebi, jog triukšmas dėl neva naikinamos GRU kilo tik todėl, kad kai kurie vadai nenori netekti darbo, todėl „visomis išgalėmis sabotuoja dabartinio civilio Rusijos gynybos ministro diegiamas reformas visose ginkluotosiose pajėgose“. Pasak pulkininko, reformų bijo ne jaunieji GRU specialistai, o būtent GRU pensininkai, kuriems vis dar vaidenasi Šaltojo karo keliami pavojai. Pulkininkas sutinka, kad GRU vis dar turi puikiai parengtų agentų, tačiau dauguma jų žlugo, kadangi jiems vadovauja Antrojo pasaulinio karo kategorijomis mąstantys GRU pensininkai. Sakykim, ta GRU akademija, kuriai dabar vadovauja buvęs SVR (Služba vniešnej razvedki) vadovas Jevgenijus Primakovas, būtina kuo greičiau likviduoti kaip senovės reliktą.

GRU senbuviai tvirtina priešingai – esą jų tarnyba turinti ne ką trumpesnį pergalių sąrašą. Būtent jie sugebėjo likviduoti Rusijai ypač pavojingus čečėnų nepriklausomybininkus Chatabą ir Šamilį Basajevą, jie atliko daug sėkmingų operacijų buvusioje Jugoslavijoje, Šiaurės Kaukaze, kai kuriose Vidurinės Azijos valstybėse. Tik apie tuos pasiekimus negalima viešai kalbėti, nes jie – įslaptinti. Ir dar ilgai bus įslaptinti.

Ir dėl nesėkmių Gruzijos karo fronte GRU esą niekuo dėta. Apie Gruzijos kariškių planus ir gruzinišką ginkluotę jie buvo surinkę daug reikšmingos informacijos, tačiau į tuos perspėjimus Kremlius nesureagavo. Taigi GRU agentai remiasi neginčijamu alibi. Jei anksčiau GRU vadovybė turėjo galimybę tiesiogiai, ne per tarpininkus, susitikti su Rusijos Federacijos prezidentu, tai šiandien tokia teisė iš jų atimta. Apie GRU darbą bei problemas Prezidentą nūnai informuoja Gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas. Vadinasi, apie GRU rūpesčius prezidentui papasakoja tie, kurie yra suinteresuoti menkinti šios tarnybos nuopelnus. Be to, kai kurie GRU generolai ir pulkininkai mano, jog dėl organizacijos nesėkmių labiausiai kaltas pats Kremlius, vis dar nesugebantis išsiaiškinti, kokie tikrieji Rusijos prioritetai ir tikrieji pavojai. Tokius priekaištus derėtų, matyt, suvokti šitaip: Kremlius vis dar mano, kad rimčiausią pavojų Rusijai kelia NATO ir JAV. Tuo tarpu realūs, neišgalvoti pavojai ignoruojami. Dėl šių priežasčių Rusijos slaptosiose tarnybose ir susidarė chaosas. Žodžiu, ir GRU gynėjai, ir GRU priešininkai kai kada naudoja labai panašius argumentus.

Žinoma, GRU šalininkai pateikia ir daugiau versijų, kodėl, jų manymu, po truputį likviduojama kadaise buvusi itin gausi ir pajėgi organizacija. Pirma, GRU struktūrų ardymas susijęs su pinigų plovimu. Tiesiog GRU nesusijusi su FSB, kuri nūnai rengia finansines machinacijas, todėl GRU organizaciją ir bandoma susilpninti baiminantis, jog GRU vadovybė taip pat panorės savo dalies. Antra, Rusijoje jau sukurta neformali, niekur oficialiai neužregistruota specialioji tarnyba, kurios pagrindinis uždavinys – rūpintis pirmųjų Rusijos pareigūnų finansiniais reikalais ir be gailesčio likviduoti tokias aferas demaskuoti pajėgias nepriklausomas žvalgybas bei kontržvalgybas. Tarp jų ir GRU. Trečia, GRU agentai moka dirbti ir kaip kariškiai, ir kaip civiliai. Todėl yra neabejotini FSB konkurentai, nes FSB geba dirbti tik tarp civilių.

GRU šalininkai sielojasi, kad Maskvoje, Chodynkos rajone, įsikūręs jų štabas, užimantis 70 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją, šiuo metu beveik tuščias, nes GRU struktūros smarkiai sumažintos. Pasak GRU generolo leitenanto Dmitrijaus Gerasimovo, kadaise ėjusio GRU valdybos viršininko pareigas, iš 14-os GRU specialiosios paskirties brigadų ir dviejų pulkų geriausiu atveju liko keturios veiklios brigados. Likviduota net pati pajėgiausia, geriausiai parengta brigada Berdanskaja – tikras GRU pasididžiavimas. Jei sovietmečiu GRU turėjo apie 7 tūkst. karininkų, tai dabar jie teturi vos du tūkst. profesionalių kariškių. Ilgainiui GRU specialistai nebeteko teisės užsiimti ir moksline-tiriamąja veikla. Į atsargą išleista šimtai puikių dėstytojų. GRU agentūra, kurios atstovai veikė visame pasaulyje, sumažinta net 40 procentų. Be to, tie GRU agentai, kurie nebetenka darbo, tampa potencialiai įdomūs užsienio žvalgyboms. Neatmetama galimybė, jog GRU agentai, kurie suprato nebetenkantys darbo kaip Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai, gali perbėgti į priešininkų pusę. Pavyzdžiui, juos gali perverbuoti JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos ar Lenkijos žvalgybos. Pats rimčiausias GRU griovimas prasidėjo dar 2009-aisiais, kai buvo priverstas atsistatydinti GRU vadovas armijos generolas Valentinas Korabelnikovas. Tačiau silpninti GRU struktūras bandyta dar tuo metu, kai Rusijos gynybos ministru buvo paskirtas Pavelas Gračiovas.

GRU ateitis esą labai niūri: aukšto rango GRU specialistai, nusimanantys radijo, kosmoso žvalgybose, dirbę dešimtyje pasaulio valstybių, tobulai kalbantys keliomis arabų kalbomis, nūnai dirba krovikais, baldų surinkėjais ar užsiima smulkiu verslu Maskvos, Sankt Peterburgo turgavietėse. Šiuos duomenis buvęs GRU generolas D. Gerasimovas papasakojo laikraščiui „The New Times“.

O kad GRU likvidatoriai turėtų pasiteisinimą, kodėl būtina išardyti GRU, sugalvota GRU pulkininką Vladimirą Kvačkovą apkaltinti rengus politines žmogžudystes. GRU pulkininkas V. Kvačkovas pirmą kartą buvo suimtas 2005-aisiais. Oficiali suėmimo priežastis – esą karininkas organizavo grupę, kuri turėjo nužudyti Rusijos politiką Anatolijų Čiubaisą. Būtent tada Rusijos spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose pareikšta versija,  kad GRU struktūrose kuriamos kovinės teroristinės grupės, galinčios rengti karinius perversmus bei pasikėsinimus į Rusijos vadovus. O jau 2011 metais laikraštis „Rosijskaja gazeta“ paskelbė publikaciją „Vladimiro Kvačkovo areštą teismas pripažino teisėtu“. Omenyje turimas antrasis jo areštas, surengtas 2010 m. gruodžio 23 dieną. Šį kartą V. Kvačkovas apkaltintas rengęs ginkluotą maištą ir kūręs teroristinę struktūrą. Įdomu pastebėti, kad V. Kvačkovo suėmimo iniciatoriai buvo ekspertai iš FSB. Žodžiu, šiam aukšto rango GRU karininkui už grotų teks praleisti apie 20 metų.  Pats kaltinamasis mano, kad jį FSB intrigantai specialiai pakišo. Ta avantiūra surengta tuoj po to, kai Rusijos teisėsauga sučiupo kelis organizacijos „Minino ir Požarskio liaudies draugovė“ narius. Vienas sulaikytas jaunuolis ir prišnekėjo apie GRU karininką nebūtų dalykų. Bent taip teigia GRU reputacijos gynėjai.

GRU šalininkai pastaruoju metu vis garsiau prabyla ir apie politinio pobūdžio susidorojimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Jurijaus Ivanovo mirtis. 2010-ųjų rugpjūtį tarnybinės komandiruotės į Siriją metu jūroje nuskendo panardyti sumanęs 53 metų GRU generolas majoras J. Ivanovas, atsakingas už karinę žvalgybą ir kuravęs Šiaurės Kaukazo regioną. Tuo metu aukšto rango GRU karininkas Sirijoje inspektavo keletą Rusijos karinių objektų. GRU karininkas buvo profesionalus nardytojas, puikios fizinės formos. Laisvalaikio metu jis nepraleido progos panardyti. Oficiali versija byloja, esą jis nuskendo dėl netikėtai sutrikusio širdies darbo. Politinę žmogžudystę čia įžvelgiantys GRU šalininkai atkreipia dėmesį į keistą detalę: karininkas nuskendo rugpjūčio 6-ąją, o palaidotas tik rugpjūčio 28-ąją. Kodėl GRU karininkas palaidotas tik po 22 dienų – atsakymo į šį klausimą nėra. Kaip nėra konkrečių atsakymų ir į klausimą, kas iš tiesų dedasi GRU imperijoje – reformuojama ji ar žlugdoma. Taip pat nepaprastai smalsu sužinoti, kaip GRU reformas vertina Lietuvos slaptosios tarnybos – kaip sąmoningą šios organizacijos naikinimą ar kaip jos renesansą? Žodžiu, kokių pasekmių su GRU susiję įvykiai gali turėti mūsų VSD bei karinei žvalgybai?

© 2011 „XXI amžius“