Matos Hari duktė Gertrūda pranoko savo motiną

Gintaras Visockas

Igorio Damaskino knygos „Žvalgybininkės ir šnipės“ viršelis

Tikriausiai daugelis girdėjo liūdną istoriją apie egzotiškų šokių meistrę Matą Hari, kurią sušaudė neva už tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais ji šnipinėjo Vokietijos labui ir išdavė Prancūziją. Šiandien egzistuoja keletas versijų, kurios byloja, jog Mata Hari galbūt nebuvo nei Vokietijos, nei Prancūzijos agentė, nei dviguba agentė. Galbūt ji buvo tik talentinga rytietiškų šokių atlikėja, be kita ko, labai norėjusi tapti žymia žvalgybininke. Taip pat teko skaityti nuomonių, kad rytietiškų šokių atlikėja tik apsimetė esanti šnipe. Iš tikrųjų ji troško tik svarbius postus užimančių vyrų dėmesio ir prabangių dovanų. Veldamasi į politines intrigas Mata Hari, matyt, peržengė vadinamąją „raudonąją liniją“, įžeidė kokio nors įtakingo ano meto politiko ambicijas, todėl ir buvo paaukota ant politikos aukuro. Nors jos kaltė niekada nebuvo iki galo įrodyta.

Šiandien į mano rankas pakliuvo Igorio Damaskino veikalas „Žvalgybininkės ir šnipės“, kuriame pasakojama apie Matos Hari dukrą. Mata Hari dukra Banda, pasak knygos autoriaus, taip pat buvo žvalgybininkė. Tik ji savo veikla, sugebėjimais ir gudrumu gerokai pralenkė savo motiną. Tiksliau tariant, ji buvo tikra agentė, beje, tuo pačiu metu tarnavusi net keturioms žvalgyboms.

Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudymą Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, kuri tuo metu gyveno Javos saloje Indonezijoje. Tikrasis M. Hari dukters vardas buvo Gertrūda. Bet šis žodis vietiniams Javos salos gyventojams buvo labai neįprastas, todėl jos teta, globojusi merginą, pavadino ją vardu Banda. Dukrai adresuotame laiške M. Hari (jos tikrasis vardas ir pavardė – Margarita Gertrūda Celle-Makleod) tvirtino, kad ji  nieko blogo Prancūzijai nėra padariusi. Taip pat aiškino, kad dukrą tetos globai ji palikusi ne todėl, kad būtų nemylėjusi vaiko, o tik dėl to, kad supratusi, jog dukrai bus saugiau gyventi Javoje, toli nuo motinos. Užsimenama ir apie Bandos tėvą, kuris, M. Hari žodžiais tariant, buvo girtuoklis ir mušeika. Tiesa, knygos autorius I. Damaskinas teigia, esą tas girtuoklis ir mušeika nebuvo tikrasis Bandos tėvas.

Motinos laišką Banda gavo tada, kai jai suėjo 18 metų. Ji buvo labai graži mergina, ryškių rytietiškų veido bruožų. Be to, ji buvo baigusi prestižinį turtingųjų pensioną, skirtą Javoje gyvenančių olandų ir turtingųjų vietinių vaikams. Banda norėjo tapti mokytoja. Kai jai suėjo 20 metų, Bandai pasipiršo turtingas našlys Vilemas van Direnas. Banda iš pradžių nesutiko tekėti, tačiau kai šis sunkiai susirgo, vis dėlto ištekėjo. Netrukus ji paveldėjo didelį turtą, kuris vėliau jai leido gyventi prabangoje, neskaičiuojant skatikų. Omenyje turint ir motinos paliktas santaupas, Banda buvo išties turtinga. 1935-aisiais Banda tapo vienos prestižinės Javos mokyklos direktore. Be to, ji dėstė filosofiją ir užsienio kalbas.

Bandą Javoje mylėjo bei gerbė ir vietiniai, kurie norėjo nusimesti olandų jungą, ir olandai, kurie siekė Indoneziją išlaikyti savo įtakoje. Taigi Bandos namai tapo vieta, kur bent keletą sykių per savaitę susirinkdavo padiskutuoti tiek vietinė inteligentija, tiek olandų, gyvenančių Indonezijos salose, šviesuomenė. Jos namuose politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais ginčijosi diplomatai, žurnalistai, kariškiai. Sprendžiant iš viso Bandos gyvenimo, ji savo tvirtų politinių pažiūrų neturėjo. Ji norėjo draugiškai sugyventi su visais ir jai mažiausiai rūpėjo, ar Indonezija iškovos nepriklausomybę, ar liks olandų įtakoje. Tiesa, nors ir neturėdama tvirtų politinių pažiūrų, ji vis dėlto labiau simpatizavo Indonezijos čiabuviams, nes europiečiai dėl rytietiškų veido bruožų jos dažniausiai nelaikydavo sava.

1939-aisiais Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Olandiją netrukus okupavo fašistinė Vokietija, oficialusis Berlynas nesikišo į Indonezijos vidaus reikalus – šias salas ir toliau leido valdyti olandams. Tačiau 1942-aisiais Indoneziją okupavo Japonijos armija. Indonezijos piliečiai japonus sutiko draugiškai, manydami, kad šie išvys įkyrėjusius olandus. Japonai olandus žudė ir kankino koncentracijos stovyklose, tačiau dar bjauriau elgėsi su vietiniais Indonezijos gyventojais. Beje, japonai įtariai žvelgė ir į visus maišyto kraujo Indonezijos gyventojus, tačiau Bandos kažkodėl nelietė.

Kartą Bandą jos namuose aplankė keistas svečias. Vyriškis prisistatė esąs olandas, tačiau vilkėjo japonišką karišką mundurą ir Indonezijoje dislokuotose japonų ginkluotosiose pajėgose užėmė aukštas pareigas. Jo vardas neva buvo Celle. Tas Celle tvirtino esąs jos motinos giminaitis ir pasiūlė bendradarbiauti su Japonijos žvalgyba. Iš Bandos prašyta tik atnaujinti savo namuose politines ir kultūrines diskusijas prie arbatos puodelio, į kurias turėtų būti kviečiami ir čiabuviai, ir olandai, ir japonai, ir net vadinamieji neutralių nusiteikimų asmenys – šveicarai, švedai bei portugalai, gyvenantys Indonezijoje. Vėliau paaiškėjo, kad tas „giminaitis“ iš tikrųjų buvo vokietis Krausas. Iš baimės Banda sutiko talkinti Japonijos žvalgybai. Tada jai buvo surengtas susitikimas su Japonijos konsulu Javoje ponu Jakimoto, kuris jau buvo tikras žvalgybininkas profesionalas. Bandai buvo paaiškinta, kad Japonija labiausiai bijo čiabuvių sukilimo. Nors Japonija ir ginklais, ir amunicija rėmė besikuriančius Indonezijos gyventojų būrius, trokštančius bet kokia kaina išvyti olandus, tačiau kartu įtarė, kad ilgainiui čiabuviai šautuvų vamzdžius gali atsukti ir prieš pačius japonus.

Vienam tokiam čiabuvių būriui vadovavo Abdula Sindrachoras. Šį čiabuvį Banda pamilo iš pirmo žvilgsnio. Manoma, kad Banda nieko kito taip karštai nemylėjo kaip Abdulą. Abdula buvo rytietiškai klastingas. Jo galvoje gimė planas: pirma nugalėti olandus, o paskui – išvyti ir japonus.  Taigi sutikdama tapti Japonijos agente Banda tuo pačiu tapo ir čiabuvių agente, nes mylėjo Abdulą. Abdula buvo tikras Indonezijos patriotas ir besąlygiškai pasitikėjo Banda. Bandai jis papasakodavo apie slapčiausius būrio planus, o Banda ne viską perduodavo japonams.

Žodžiu, dėl savo jausmų Abdulai ji tapo tarsi dviguba agente, talkinančia vienu metu ir japonams, ir Indonezijos nepriklausomybės šalininkams. Pavyzdžiui, per vertėją iš japonų kalbos Achmedą Platirą ji gavo svarbios informacijos apie japonų karinius planus. Šias žinias ji nedelsiant nusiuntė savo mylimajam. O kad japonams nekiltų įtarimų, ji konsului Jakimoto išdavė keletą europiečių, priešiškai nusiteikusių prieš Tokiją. Tuo metu Indonezijoje be žinios dingo šveicaras Marko Galati, Venesuelos pilietis Chermano Volfas ir graikas Levantin Chaimas. O olandų konsulas Kundas Linkvistas pasikorė labai įtartinomis aplinkybėmis. Esama įtarimų, kad šiuos nelaimėlius japonams išdavė Banda.

Be abejo, japonai įtarė, kad Banda galbūt dirba dviem frontais. Nelojalumu japonams įtarė ir jos mylimąjį Abdulą. Tačiau konkrečių įrodymų prieš Bandą ir Abdulą jie neturėjo, todėl laikėsi taisyklės: su Abdula ir Banda geriau prasta taika nei rimtas karas.

1945 metais Japonija kapituliavo ir Javos saloje išsilaipino britų kariškiai. Paskui britus netrukus išsilaipino ir olandų kariai. Tuomet Indonezija aktyviai priešinosi olandams ir britams. Viename mūšyje žuvo Bandos mylimasis Abdula. Aukšto rango britų kariškiams pavyko įtikinti Bandą, kad jos numylėtinį nužudė komunistai. Nuo to momento ši moteris tapo aršia antikomuniste. Nepaisant netekties ir dvasinių kančių, Bandos namuose kiekvieną savaitę ir toliau buvo rengiami vakarėliai, į kuriuos susirinkdavo aukšto rango politikai bei kariškiai. M. Hari duktė ir toliau aktyviai talkino kariniams būriams, kuriems iki mirties vadovavo Abdula. Šiems čiabuviams ji teikdavo labai rimtos karinės informacijos, kurią pavykdavo gauti vakarėlių metu.

Norėdama padėti Indonezijai atsikratyti komunistų Banda išvyko į JAV skaityti paskaitų ir rinkti lėšų ginklams bei šaudmenims. Bandos paskaitos Amerikoje sulaukė didžiulio pasisekimo. Daug turtingų amerikiečių aukojo Indonezijos piliečiams, nenorintiems nei socializmo, nei komunizmo. Los Andžele ji rado vieną turtingą amerikietį, kuris sutiko Bandai paaukoti milijonus dolerių mainais į pažadą, kad ji parodys, kur Indonezijoje paslėptos brangenybės, vertos 750 milijonų dolerių. Amerikietis savo pažadą tesėjo, o Banda – ne. Brangenybių lobis buvo surastas, tačiau jis atiteko ne amerikiečiui, o Indonezijos sukilėliams.

Bandos gyvenimą galima pavadinti didžiule avantiūra. Iki šiol tarnavusi kaip agentė japonams ir Indonezijos sukilėliams, ši moteris ilgainiui savo paslaugas pasiūlė Prancūzijos žvalgybai, kuri iš Azijos nesėkmingai stengėsi išstumti komunistus. Pasiūlymą prancūzų žvalgyba priėmė išskėstomis rankomis. Kaip prancūzų agentė, ji atsidūrė Vietname. Čia Banda visomis išgalėmis kenkė komunistuojantiems vietnamiečiams. Tačiau šis sandėris – dar ne paskutinis. Netrukus Banda savo paslaugas pasiūlė amerikiečių žvalgybai. Amerikiečiai nedelsdami pasiuntė Bandą į komunistinę Kiniją. Čia Bandai irgi sekėsi: ji – rytietiškų veido bruožų, be to, laisvai kalbėjo kinų kalba. Tiesa, čia ji dirbo ne kaip Banda, o kaip Vilgelmina van Diren. Amerikiečiams ji perdavinėjo svarbią informaciją apie tai, kad kairiuosius vietnamiečius remia ir kinai, ir sovietai, perspėjo apie kai kurias artėjančias grėsmes. Bėda ta, kad Vašingtone ne visada įvertino žinias, siunčiamas ponios van Diren. Tik patyrę didelių nuostolių amerikiečiai suvokė, kad savo agente Šanchajuje derėtų labiau pasitikėti. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dinas Ačesonas pripažino, kad Vašingtonas turėjo užtektinai svarbios informacijos, bet nesugebėjo ja deramai pasinaudoti, todėl beprasmiškai žuvo dešimtys tūkstančių jaunų amerikiečių.

Kai prasidėjo karas Korėjoje ir šalis skilo, ryšys su Banda prapuolė. Amerikiečių žvalgas Alenas Pirsas, kurį korėjiečiai komunistai paleido į laisvę per klaidą, sykį perdavė žinią, jog Bandą matė Šiaurės Korėjoje, Mensano apylinkėse. O paskui apie šią moterį – jokių žinių.  Tiesa, buvęs Lenkijos armijos karininkas Jozefas Michalskis tvirtino, kad Banda buvo pakliuvusi į nelaisvę sovietams, šie jai siūlė bendradarbiauti. Bet išdidžioji Banda liko ištikima Abdulai ir talkinti SSRS komunistams atsisakė. Taigi greičiausiai buvo sušaudyta. Tėra žinoma, kad 1950 metų gruodžio 23 dieną Vilgelmina van Diren tikrai buvo sušaudyta. Tačiau iki šiol neaišku, ar toji moteris tikrai buvo Banda, garsiosios šnipės M. Hari duktė.

Jei garsioji M. Hari tarnavo, kaip manoma, dviem žvalgybom (vokiečių ir prancūzų), tai jos dukters likimas dar nuostabesnis. Jos duktė Banda bus talkinusi mažiausiai keturioms žvalgyboms – Japonijos, Indonezijos, Prancūzijos ir Amerikos slaptosioms tarnyboms. Pasak I. Damaskino, Banda netarnavo tik komunistams ir socialistams, nes jie nužudė vienintelę jos gyvenime meilę – gražuolį Indonezijos gyventoją Abdulą.

© 2011 „XXI amžius“