Lenkija prarado savisaugos instinktą

Gintaras Visockas

Buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė Ana Fotyga

Lietuviškoje spaudoje pastaruoju metu apstu svarstymų, kodėl pašlijo oficialūs Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykiai. Diskutuojama, kodėl Lenkija kritikuoja lietuvius dėl neva tautinių mažumų diskriminavimo, kam iš tiesų lenkams žūtbūtinai reikia, kad lietuvių kalba įsileistų raidę „w“, kodėl Lenkijos viešojoje erdvėje pasirodė publikacijų, Vilnių traktuojančių kaip didžiosios Lenkijos miestą. Analizuojami ir Lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio argumentai, esą ne Lietuvos lenkai turi taikytis prie lietuvių, o lietuviai Vilniaus krašte privalo priimti lenkiškas žaidimo taisykles.

Tik aklas nemato, kad šiandieninė Lenkijos valdžia tikrai ne tokia draugiška lietuvių atžvilgiu, kaip Lecho Valensos, Aleksandro Kvašnevskio ar Lecho Kačynskio valdymo metais. Tik aklas nemato, kaip Lietuvoje gyvenanti lenkų tautinė mažuma ėmė reikalauti neįsivaizduojamų, sveiku protu nesuvokiamų privilegijų.

Žodžiu, Lietuvos politikai, žurnalistai, analitikai konstatuoja: tarpusavio santykių pablogėjimas – akivaizdus. Tačiau kokios priežastys skatina nemeilę ir nepagarbą savo kaimynei? Žinoma, lenkai visuomet į Lietuvą žiūrėjo iš aukšto. Tai – tiesa. Bet iki šiol toks žiūrėjimas neperžengdavo sveiko proto ribų. Deja, šiandieninis Lenkijos elgesys  byloja apie kardinalius pasikeitimus. Kodėl Lietuva staiga tapo vos ne pagrindiniu Lenkijos priešu? Į šį klausimą, tegul ir netiesiogiai, mano supratimu, atsako buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė Ana Fotyga (Anna Fotyga). Jos manymu, šiandieninė Lenkija pakluso Rusijos žaidimo taisyklėms. Vaizdžiai tariant, nepriklausomos Lenkijos jau nebėra. Tai kas, kad Lenkija – NATO ir Europos Sąjungos narė. Iš tiesų ji tapo gūdžia Rusijos provincija, kurios vadovais sumaniai manipuliuoja Kremliaus valdovai. Savo nuogąstavimus ji išdėstė Varšuvoje leidžiamam leidiniui „Polska“.

Į žurnalisto klausimą, ar Lenkija atsidūrė tokioje pat situacijoje, kaip XVIII amžiuje, prieš pat Lenkijos padalijimus, A. Fotyga pareiškė: „Jeigu mes ieškome analogijų, tai aš linkusi situaciją lyginti su Pirmuoju pasauliniu karu, jo baigiamąja faze. Aš matau išeitis, galimybes, bet tam reikia „sušaukti visus ant denio“. O didžiausią nerimą man kelia Lenkijos visuomenės būklė. O jeigu nepavyks? Tada bus kaip XVIII amžiuje, kaip prieš padalijimus.“

Žurnalistui pasiteiravus, ar kažkas žaidžia su Lenkija savus žaidimus, buvusi Lenkijos URM vadovė pabrėžė: „Juk tai matyti ir be akinių. Mes – kaip sviedinys, kurį visi svaido tarpusavyje, o mūsų judesiai chaotiški.“

Buvusi Lenkijos URM vadovė tvirtino, kad „ne visus Lenkijos valdžioje esančius politikus galima laikyti Rusijai naudingais idiotais“, tačiau tokių vis dėlto esama. Atėjusi į valdžią „Pilietinės reformos“ partija pradėjo keisti ankstesniųjų Lenkijos valdžių priimtus sprendimus. Lenkija dar dalyvauja įvairiose tarptautinėse struktūrose, bet dabartiniai lyderiai pradėjo vengti tų susitikimų. Į juos jau nebežiūrima rimtai – jie jau nebereikalingi, nes savo darbą padarė.

Į klausimą, ar Lenkijoje veikia rusų penktoji kolona, A. Fotyga atsakė: „Ne tik rusų, bet ir daugelio kitų, įskaitant ir vokiečių penktąją koloną“. Jos įsitikinimu, daugelyje pasaulio valstybių veikia Rusijos ir Vokietijos žvalgybos, bet ne visur jos tokios stiprios kaip Lenkijoje. Rusija neabejotinai stiprina savo poziciją ir įtaką. Ir dabartinė Lenkijos vyriausybė neabejotinai pasiduoda tai įtakai. Pasiduoda todėl, kad tai gero įvaizdžio garantija. Lenkijos politikai taip elgiasi dėl aplodismentų, dėl viešųjų ryšių, dėl valdžios išlaikymo. Valdžia – tai narkotikas. Lenkijos vadovai padarys viską, kad patiktų Maskvai ar Berlynui.

Analizuodama, kas su kuo žaidžia, A. Fotyga pabrėžė, kad Vladimiras Putinas žaidė su Donaldu Tusku siekdamas pašalinti Lechą Kačynskį iš politikos. Žodžiu, žaidė abi pusės. Tačiau pagrindinis šiame duete buvo būtent V. Putinas. Ir tas „žaidimas“ reiškia tikslingus veiksmus.

Į atvirą klausimą, ar galima kalbėti apie išdavystę, jeigu D. Tuskas žaidė prieš Lenkijos prezidentą, A. Fotyga tokios situacijos nepavadino išdavyste. Tačiau ji pabrėžė, kad „tai artima išdavystei situacija“. Tie veiksmai neabejotinai prieštaravo konstitucijai. Lenkijos Konstitucijoje parašyta, kad užsienio politikos klausimuose valdžios institutai – prezidentas, premjeras, užsienio reikalų ministras – turi veikti šalies viduje, derinti bendras pozicijas ir tik paskui pradėti žaidimus už jos ribų. D. Tuskas pažeidė šią nuostatą. Todėl A. Fotyga mano, kad „Donaldas Tuskas išdavė Lenkijos interesus.“ O L. Kačynskis buvo nepatogus V. Putinui. Jis buvo nepatogus ir D. Tuskui, todėl ir D. Tuskui buvo naudinga pašalinti L. Kačynskį. Žodžiu, tai buvo labai sudėtingas procesas. D. Tuskas ir jo aplinka suformavo tokią neapykantos atmosferą, kad laikui bėgant kiekvieną antilenkišką sprendimą būdavo vis lengviau priimti. Kai atsistoji ant netvirtos dirvos, jau nebežinai, kada prarasi žmoniškumą.

Apie žmoniškumo praradimą byloja kad ir pasidalijimas į dvi delegacijas kelionėje į Katynę. A. Fotyga pabrėžė: „Aš visada būdavau rami, kai prezidentas skrisdavo su D. Tusku. O tąsyk aš nerimavau ir net bandžiau keletą kartų įsikišti į šį procesą. Pavyzdžiui, skambinau prezidento kabineto vadovui Lopinskiui (Maciej Łopiński). Man buvo susidaręs įspūdis, kad žaidžiamas kažkoks šlykštus pingpongas.“

Ar buvo galima išvengti tragedijos? A. Fotyga prisiminė Jaroslavo Kačynskio žodžius, kad „tokie veiksmai šalies viduje įkvėpė drąsos priešininkams už jos ribų.“ J. Kačynskis omenyje turėjo, be abejo, viešą prezidento diskreditavimą. Jeigu smunka prezidento prestižas, tai sumenkėja ir apsauga. Pasak A. Fotygos, ji daug kartų mačiusi, kaip elgiasi JAV ar Vokietijos prezidento apsauga. Jeigu į kokį nors politiką savo šalyje žiūrima kaip į „antrarūšį“, tai panašiai atrodo ir jo apsauga. Tarsi prezidentas yra, bet juk tai ne toks pat prezidentas kaip, sakykim, Kvasnevskis (Kwasniewski). Ir „antrarūšio“ prezidento niekas rimtai nesaugoja.

A. Fotyga neneigė, jog Smolensko katastrofa galėjo būti būtent pasikėsinimas. Jos įsitikinimu, tokios versijos negalima atmesti. Bet kurioje kitoje šalyje tai būtų pirmoji versija, kuri būtų nagrinėjama ir kuri nebūtų nustumta į antrąjį planą tol, kol nebus konkrečiai ir įtikinamai atmesta. Baisiausia, kad dabartinė Lenkijos vyriausybė perdavė Smolensko tyrimą Rusijai. Žodžiu, Rusijai leido čia manipuliuot kiek tik nori. Ir tai rodo, jog Lenkija pateko į Rusijos įtakos sferą. O prezidento mirtis šiuos procesus paspartino. A. Fotyga neabejoja, kad „V. Putinas apgavo D. Tuską kaip mažą vaiką.“ Ir D. Tuskas greičiausiai tame mirtiname glėbyje dar ilgai išliks, o galbūt ir niekada neištrūks. D. Tuskas pernelyg pasitikėjo savimi, nusprendė, kad jis pats kuria savas normas ir savo politiką. Ir Lenkija dėl šių ambicijų, be abejonės, praranda suverenitetą. Lenkija jau – nebe NATO ir ES narė. Lenkija – Rusijos ir Vokietijos kondominiumas (kondominiumas – teritorija, valdoma daugiau nei vienos valstybės). Tai – griežta formuluotė, bet ji parodo, kokios įtakos dabar pradeda įsigalėti Lenkijoje. Rusijos grėsmė – reali.

Tiesa, A. Fotyga pabrėžė, kad Lenkijoje vis dėlto didesnė ne Vokietijos, o Rusijos įtaka. Savo įtaką Rusija stiprina su savo specialiųjų tarnybų pagalba. A. Fotyga neseniai skaitė vieno lietuvio žvalgybos specialisto analitinę medžiagą apie Rusijos specialiųjų tarnybų infiltraciją Lietuvoje. Tas laipsnis – labai didelis. Bet jai keista, kodėl Lenkijoje ši tema – tabu. Lenkijoje nekeliami klausimai, kaip giliai čia įsiskverbusios Rusijos slaptosios tarnybos. Lenkijoje vis dar bandoma įrodinėti, jog ši tema – tai pasakos, skirtos nenormaliems lenkams.

Deja, Rusijos slaptųjų tarnybų įtaka Lenkijai – reali. Taip yra visame pasaulyje, vadinasi, panašios padėties esama ir Lenkijoje. Rusija, atgaivinanti savo proimperinę politiką, paprasčiausiai išnaudoja savo milžinišką specialiųjų tarnybų aparatą operacijoms Lenkijos teritorijoje ir planuoja ekonominę ekspansiją esminiuose sektoriuose. Taip jau mūsų laikais yra buvę – reikia tai suvokti ir tam priešintis. Buvusios Lenkijos užsienio reikalų ministrės A. Fotygos žodžiais tariant, šalies istorijoje, ko gero, nebuvo tokio laikotarpio, kad „mes taip būtume praradę savisaugos instinktą“. Dabartinė Lenkijos valdžia – pati blogiausia.

© 2011 „XXI amžius“