Po programišių atakų puola tankai

Gintaras Visockas

Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina

Nederėtų aklai tikėti kiekvienu žymios Rusijos apžvalgininkės Julijos Latyninos žodžiu, pasakytu RTVi laidose „Kod dostupa“, juolab kad jos pozicija pastaruoju metu (ypač po vienos kelionės į Izraelį) tapo akivaizdžiai priešiška arabams ir žmogaus teisių gynėjams, o Izraeliui – palanki. Tačiau jos pastabose, nepaisant kai kurių į akis krentančių tendencingumų, girdžiu aktualių Lietuvai pastebėjimų. Neseniai J. Latynina analizavo, kaip Rusija sėkmingai kariauja prieš Estiją ir Gruziją įvairiausio pobūdžio informacinius karus.

Prisiminkime, kokios riaušės kilo Taline, kai oficialioji Estijos valdžia nusprendė paminklą bronziniam kariui perkelti iš sostinės centro į kapines. Rusakalbiai liumpenai (tai – J. Latyninos terminas) išėjo į Talino gatves ir daužė visas kelyje pasitaikiusias parduotuvių, kavinių, įstaigų vitrinas. Būta bandymų padegti gatvėse stovėjusius automobilius, spaudos kioskus. J. Latynina taikliai pastebėjo, kad rusakalbiai liumpenai tąsyk negriovė tik knygynų. Tiesa, išdaužė kelių knygynų vitrinas, tačiau jų neapiplėšė. O alkoholinių gėrimų ir maisto prekių vitrinas šluote nušlavė.

Tačiau tie pogromai, pasak žurnalistės, kilo ne spontaniškai, o tik po tam tikrų Rusijos organizacinių sprendimų. Pirma, menkai išprususių, neturinčių darbo, nemokančių estiškai rusakalbių Taline esama. Bet ne tiek daug, kaip to norėtų, pavyzdžiui, prokremliškas judėjimas „Naši“. Todėl Kremliaus emisarams teko rimtai padirbėti, kad rusakalbė minia sutartą dieną ir valandą noriai išeitų į Talino centrines gatves protestuoti prieš neva antirusiškus sprendimus. Ne veltui Estijos specialiosios tarnybos dar gerokai iki neramumų pastebėjo, kaip į bendrabučius, kuriuose gyvena išskirtinai menko išsilavinimo rusakalbiai, pradėjo lankytis įtartini agitatoriai. Riaušių išvakarėse Estijos kontržvalgyba jau puikiai žinojo, kad tie nepažįstamieji bendrabučiuose gyvenančius rusakalbius ragino priešintis neva fašistinės Estijos savivalei žeminant „didžiąją rusų tautą“.

Riaušių išvakarėse būta ir kibernetinių atakų prieš estiškus internetinius portalus, įskaitant ir oficialias Estijos valdžios internetines svetaines. Po riaušių kibernetinės atakos smarkiai sustiprėjo. Programišiams pavyko „nulaužti“ net oficialius estiškus portalus, besinaudojančius itin galingomis ir moderniomis apsaugos priemonėmis. Bet ši iš pirmo žvilgsnio sėkminga Rusijos propogandos ataka baigėsi Kremliaus nesėkme. Surengdami internetines atakas (o tokias atakas, pasak J. Latyninos, rengia kibernetiniai nusikaltėliai, susiję su pornografijos verslu ir turintys nerašytą aukščiausių Rusijos valdžios vyrų palaikymą) Kremliaus atstovai nieko nepešė. Jie pasiekė tik tiek, kad Taline buvo įkurtas itin slaptas ir modernus NATO centras, skirtas stiprinti kompiuterines, informacines technologijas. Žodžiu, Rusija stengėsi įbauginti mažąją Estiją, o ši parodė savo iltis. Dabar jos taip lengvai nebeišgąsdinsi.

Panašiai Rusija elgėsi ir Gruzijos karo išvakarėse. Dar gerokai iki Rusijos armijos įsiveržimo į suverenios Gruzijos teritoriją internetinėje erdvėje pagausėjo portalų, kuriuose rusų kalba Pietų Osetijos gyventojai skelbė galą Michailo Saakašvilio režimui ir džiūgavo, kad netrukus bus masiškai skerdžiami gruzinai, kad Gorio morgas bus perpildytas gruzinų lavonais. Nesunku atspėti, kas ir kam įkūrė tokias atvirai šovinistines, antigruziniškas svetaines, kas vadovavo populiarioms diskusijoms ir kas rašė pačius šlykščiausius antigruziniškus komentarus. Pietų Osetijos vadovas Kakoity tokiuose kaip grybai po lietaus išdygusiose svetainėse didžiavosi, kad osetinai netrukus pradės pergalingą žygį į gruzinišką miestą Gorį, o galbūt pasieks net Tbilisį.

Tokias informacinio, psichologinio pobūdžio atakas virtualiojoje internetinėje erdvėje lydėjo ir karinio pobūdžio kampanija. Tiesiog antigruziniškų portalų įkūrėjai džiūgavo, jog iš Rusijos į Pietų Osetiją įžengė gausios savanorių pajėgos, ginsiančios vargšus osetinus nuo gruziniškų išpuolių. Pasak žurnalistės J. Latyninos, ginkluotų savanorių pasirodymas Pietų Osetijoje – iškalbingas reiškinys. Rusijos valdžia savo teritorijoje neleidžia susikurti jokioms sukarintoms savanoriškoms struktūroms, o štai į Pietų Osetiją tokius savanorius raginte ragino eiti kariauti. Beje, dar gerokai iki karo pradžios dešimtys specialiai sukurtų antigruziniškų internetinių portalų kūrė mitą, esą M. Saakašvilis yra agresyvus ir netrukus gali užpulti taiką mylinčius osetinus.

Iškalbinga ir tai, kad karo išvakarėse programišiai išsiaiškino centrinio Gruzijos banko internetinės svetainės kodus ir paskelbė, jog keičiasi nacionalinės Gruzijos valiutos lario kursas. Nereikia aiškinti, kokią paniką šalyje gali sukurti tokia iš pirmo žvilgsnio nepavojinga žinutė. Pasak J. Latyninos, sunku patikėti, jog antigruziniškas interneto svetaines ir įsilaužimus į banko portalą surengė Pietų Osetijos savanoriai, sėdintys Cchinvalio bunkeriuose. Visa ši internetinė kampanija buvo organizuota kažkur Maskvoje. Jos užsakovai – ne Pietų Osetijos gyventojai, nes dauguma jų nemoka deramai naudotis net kompiuteriu. Bet tokia ataka buvo veiksminga, mat sukūrė įvaizdį, esą antigruziniška koalicija labai plati ir Gruzija skaičiuoja paskutines savo gyvavimo dienas.

J. Latynina pastebėjo, jog šiandien internetinės atakos rengiamos ir prieš pažangų rusišką leidinį „Novaja gazeta“, mėginant sunaikinti šį leidinį techninėmis priemonėmis tik todėl, kad jo įtaka nuolat auga, o jo žurnalistai rašo apie Kremliui nemalonius nutikimus. „Novaja gazeta“ nepatinka Kremliui, kadangi demaskuoja valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ atstovus, pavadindama kai kuriuos iš jų net pedofilais ir žmogžudžiais. Ir ne tik taip vadina, bet ir skelbia konkrečius faktus, bylojančius, jog „Jedinaja Rosija“ yra susijusi su kriminalinio pasaulio atstovais. Kremliui baugu: revoliucijos Egipte ir Tunise prasidėjo tarsi ir nuo nekaltų internetinių Twitter ar Facebook žinučių. J. Latynina pateikė ne vieną faktą, kaip milicijos sugauti samdomi žudikai teismuose pareikšdavo: mano užsakovas ir finansuotojas – „Jedinaja Rosija“ partijos atstovas. Žurnalistė ironizavo: gal visus tuos teisėsaugai įvardinusius užsakovų iš „Jedinaja Rosija“pavardes žudikus pasamdė CŽV ar „Mossado“ agentai, trokštantys apšmeižti doriausią iš doriausių Rusijos politinių partijų?

„Novaja gazeta“ pastaruoju metu daug rašo ir apie tai, kaip FSB tardytojai iš įtariamųjų parodymus išmuša brutalia jėga, kaip padeda artimai su „Jedinaja Rosija“ susijusiems verslininkams iš konkurentų „išmušti“ skolas.

Bet kad „Novoja gazeta“ imasi tokių Kremliui nemalonių temų – dar pusė bėdos. Kremlių labiausiai siutina aplinkybė, kad šio nesutramdomo leidinio populiarumas nuolat auga, mat kiti leidiniai tokių sensacingų temų nepuola nagrinėti. Siutina ir tai, kad laikraštis turi internetinę versiją. Kur matyta: „Novoja gazeta“ viešai ir atvirai skelbia, esą šios partijos nariu šiaip sau netapsi. Kad taptum partijos nariu, į kasą turėsi sumokėti solidžią piniginę duoklę. Kitaip į partiją tavęs niekas nepriims. Piniginis įnašas – solidus. Tačiau į „Jedinaja Rosija“ besiveržiantys puikiai supranta: tapęs partijos nariu įgysi ir teisinį imunitetą, tavęs nelies nei prokuratūra, nei FSB, nei OMON. Žodžiu, gali rengti bet kokius nusikaltimus – kriminalinius, finansinius, tik nešokinėk prieš Kremliaus valdovus.

Todėl J. Latynina įsitikinusi, jog FSB vadovybė ne šiaip sau pateikė įstatymo, ribojančio Rusijos gyventojų galimybę laisvai naudotis internetu, projektą. Ji neatmeta galimybės, jog toks įstatymas Rusijoje artimiausiu metu gali būti priimtas. Nepadės jokie Vakarų priekaištai. Toks įstatymas sukurs situaciją, kai Kremliui  Rusijos visuomenės nuotaikomis bus dar lengviau manipuliuoti. Žodžiu, besiartinantį karą ar socialinius neramumus dabar galima nuspėti skaitant ne žvalgybininkų pranešimus, bet komentarus internetinėse svetainėse ar internetiniuose tinklalapiuose.

© 2011 „XXI amžius“