Kai visos priemonės leistinos...

Kiprijonas Tvirbutas

Slaptosios Prancūzijos tarnybos SDECE ženklas

SDECE – Service de Documentation Exterieure et de Contreespionage – Užsienio dokumentacijos ir kontržvalgybos tarnyba turėjo didelių galių ir veikė pagal principą: viskas leistina. Operacijas vykdė Prancūzijoje ir už jos ribų. Iki 1970 metų, kai SDECE ėmė vadovauti grafas Aleksandras de Marešas, ši tarnyba turėjo blogą reputaciją. Šiek tiek faktų. 1946 m. sausio mėnesį atsistatydino Šarlis de Golis, laikinasis Prancūzijos prezidentas. Būtent tada ir atsirado SDECE, pakeitusi generolo Šarlio de Golio sukurtą DGER – žvalgybos tarnybą. Naujajai tarnybai ėmė vadovauti socialistas, vidaus reikalų ministro patikėtinis Anri Ribjeras. Oficialiai SDECE buvo pavaldi Gynybos ministerijai, tačiau iš tiesų atsiskaitydavo tik prezidentui per specialųjį jo patarėją. SDECE sudėtyje veikė Kontržvalgybos padalinys, kurio uždavinys – visos organizacijos ir kitų Prancūzijos specialiųjų tarnybų saugumas, apsauga nuo galimų kitų valstybių agentų įtakos. SDECE buvo draudžiama atlikti kontržvalgybines operacijas Prancūzijoje, išskyrus operatyvinį darbą užsienio pasiuntinybėse. Šioje tarnyboje veikė specialiosios paskirties grupės, parengtos diversinėms ir sabotažo akcijoms Indokinijoje. Ji net turėjo savo aerodromą netoli Paryžiaus. Būtent iš jo pakildavo lėktuvai, kurie permesdavo NATO agentus į Rytų Europos komunistines šalis. Tačiau tie desantai buvo nesėkmingi, nes SDECE viduje veikę sovietų agentai laiku įspėdavo tų šalių specialiąsias tarnybas. Visi „parašiutininkai“ buvo likviduoti.

Vienas SDECE skyrius rinko politinę, karinę ir ekonominę informaciją apie objektus, parengtus pagal specialius klausimynus, kurie būdavo išsiuntinėjami įvairioms valstybinėms struktūroms. SDECE operacijos kartais būdavo labai nestandartinės, įsimintinos. 1952 metais Prancūzija garbės legiono medaliu po mirties apdovanojo Džozefą Kenedį jaunesnįjį. Tokiu būdu buvo siekiama padėti kandidatui į JAV prezidentus Džonui F. Kenedžiui surinkti daugiau balsų Masačiusetso valstijoje, kur gyvena daug prancūzų kilmės amerikiečių. Tikėtasi, kad laimėjęs rinkimus prezidentas tokio gesto nepamirš. Arba štai: SDECE darbuotojai Rytų eksprese užmigdo sovietų kurjerius ir susipažįsta su jų vežamais dokumentais. Arba dar: kartą iš Prancūzijoje nusileidusio sovietų lėktuvo buvo išpumpuotas kuras, siekiant išsiaiškinti jo sudėtį. 1958 metais imta praktikuoti politines žmogžudystes. Tuo metu Alžyre vyko labai aršus karas. Prancūzijos ministru pirmininku buvo paskirtas de Golis, jam suteikti neriboti įgaliojimai. SDECE, prisidengusi teroristine organizacija „Raudonoji ranka“, gatvėje nužudė Alžyro politinį lyderį, padėjo sprogmenų į vieno ginklų prekeivio automobilį. Ir viena, ir kita žmogžudystės įvyko Vakarų Vokietijoje, atrodo, ne be šios šalies žvalgybos šefo Reichardo Geleno palaiminimo.

Žudoma būdavo įvairiausiais būdais – ne tik šaunamaisiais arba šaltaisiais ginklais. Prancūzijos specialiosios tarnybos vaikinai buvo išradingi: įsigiję amerikietiškų dujinių pistoletų, šovinius su ašarinėmis dujomis jie pakeitė kovinėmis, mirtinomis. Po tokio šūvio atrodydavo, kad žmogus mirė nuo širdies smūgio. Tokiais „širdininkais“ tapo prekeiviai ginklais, Alžyro nacionalistams prijaučiantys prancūzų inteligentai ir prancūzų Afrikos išsilaisvinimo judėjimo lyderiai. Apie tai savo autobiografinėje knygoje „Lamia“ (1970) rašo F. L. Tiro de Vožolis („Lamia“ buvo jo operatyvinis slapyvardis).

1956–1961 metais tarnybai SDECE talkino net jūrų piratai. Per šį laikotarpį jie pagrobė šešis laivus su kroviniu, kuris esą buvo skirtas Alžyro maištininkams. Vieną laivą Hamburge jie susprogdino. 1957 metais nusižudė Šveicarijos generalinis prokuroras: pasklido gandas, kad SDECE agentams jis perdavė pasiklausytų telefoninių pokalbių tekstų ir kitos svarbios informacijos.

SDECE planavo nužudyti Prancūzų armijos veteraną, Antrojo pasaulinio karo dalyvį, Alžyro sukilimo vadą Achmedą Ben Belą. Kai šis sumanymas nepavyko, imtasi kitų priemonių jį izoliuoti. 1956 m. spalio mėnesį lėktuvas, kuriame skrido Alžyro lyderis, pakilo skristi į Tunisą, kur turėjo įvykti Arabų lygos lyderių susitikimas. Tačiau lėktuvas nusileido pirmiausia Alžyre, kur prancūzų kareiviai pagrobė Ben Belą ir kalėjime laikė tol, kol krizė buvo likviduota.

Kaip žinoma, 1961 metais prancūzų karinėse pajėgose kilo maištas, susijęs su prezidento de Golio sprendimu Alžyrui suteikti nepriklausomybę. Grupės SDECE užverbuotų galvažudžių Alžyre terorizavo, žudė Prancūzijos prezidento priešininkus. Visuomenėje ši organizacija iki 1962 metų turėjo negerą šlovę, buvo laikoma samdomųjų žudikų lizdu. Per septynerius metus Alžyre  buvo nužudyta apie 100 000 alžyriečių ir 10 000 prancūzų kareivių. Kolonijiniams karams pasibaigus, SDECE sutelkė savo dėmesį kontržvalgybai šalies viduje. Tačiau šis darbas nedavė norimų rezultatų, nes, kaip paaiškėjo, jam kenkė organizacijos viduje gerai įsitvirtinę KGB agentai.

© 2011 „XXI amžius“