„Jūs iki šiol nežinote svarbiausios KGB paslapties“

Gintaras Visockas

Rusijos Federacijos saugumo būstinė Maskvos centre

Šis skandalas kilo 2003 metų sausio 9 dieną, kai Maskvos meras Jurijus Lužkovas leido Vokietijos ir Prancūzijos kultūros centrams įsigyti nedidelį žemės sklypą pačiame sostinės centre, Lubiankoje. Jau ir kaina buvo suderėta – apie 15 milijonų JAV dolerių. Bet vos tik Maskvos valdžia sėdo pasirašinėti pardavimo–pirkimo sutarties, įsikišo Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Rusijos FST pareiškė nesutinkanti, jog sklypas būtų perduotas užsieniečiams. Kodėl taip sunerimo Rusijos FST vadovybė? Į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs KGB karininkas Olegas Gordijevskis yra pareiškęs: „Jūs iki šiol nežinote svarbiausios KGB paslapties. Milžiniški miestai po žeme, ištisos komunikacijos, modernūs įrenginiai. Bet jums jų niekada neparodys“.

Vadinasi, FST nenori prarasti teritorijos Lubiankoje, nes ten po žeme įrengti jų objektai, o užsieniečiai, įkūrę kultūros centrą, be kultūrinės veiklos, gali užsiimti ir šnipinėjimo, pasiklausymo, filmavimo reikalais?

Maskvos centre esama ne tiek jau mažai dykrų, užverstų šiukšlėmis, statybinėmis medžiagomis, apaugusių žole ir krūmais, kuriose gyvena vadinamieji „bomžai“ (benamiai). Tik kažkodėl anų žemių iki šiol niekas nenupirko, nepastatė viešbučių, restoranų. Kodėl? Jeigu važiuosite Mičiurino prospektu, ties posūkiu į Lomonosovo gatvę susidursite su vienu iš tų keistų plynų laukų. Ta dykra – su paslaptingais bėgiais, einančiais kažkur gilyn į žemę. Kas tai – Rusijos kontržvalgybai priklausantis žemės sklypas? Greičiausiai – taip.

Visos pasaulio specialiosios tarnybos savo žvalgybos centrus siekia iškelti kuo toliau nuo centro, į miesto pakraščius. O štai kontržvalgybos centrus įkuria sostinių ir kitų didesnių miestų centruose. JAV Centrinė žvalgybos valdyba įsikūrusi Vašingtono priemiesčiuose. Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba ir Užsienio žvalgybos tarnyba išvežtos toli – net už žiedo „Sadovyj“, bet užtat Maskvos centras pilnas kontržvalgybos objektų.

Keista, tačiau šiandien Rusijos kontržvalgyba praranda savo objektus Maskvos centre. Praranda dėl to, kad trūksta lėšų įsigyti bei privatizuoti pastatus, žemės sklypus. Juk žemė Maskvos centre – daugiau nei brangi. Maždaug tokia pat brangi, kaip ir Japonijos sostinėje Tokijuje. Dabar kontržvalgybai tenka taikytis ir prie ekonominių realijų. Kaip informavo šaltiniai Maskvoje, Rusijos kontržvalgyba dėl finansinių sunkumų neteko pastato gatvėje „Znamenka“ (1998 metai). Namą įsigijęs garsus dailininkas Šilovas ten įkūrė nuosavą paveikslų galeriją. Norima atimti iš FST ir žemės sklypą Miasnickos gatvėje (pirmą kartą pabandyta atimti 1997 metais). 1999 metais FST neteko pastato Kutuzovo prospekte, 2000 metais Rusijos kontržvalgyba dėl finansinių sunkumų neteko namo Sandunovsko skersgatvyje (ten įsikūrė moterų vienuolynas).

Beje, būtina nepamiršti, jog būtent apie 2000 metus savo posto neteko FST Maskvos valdybos viršininkas Aleksandras Carenko, vadovavęs sostinės FST maždaug trejetą metų. Ar tik generolas nebuvo atleistas iš pareigų dėl žemės ir pastatų praradimų? Įdomu tai, kad šis generolas tapo itin slaptos tarnybos – GUSP – vadovu. Ši tarnyba – tai vyriausioji Rusijos prezidento specialiųjų programų valdyba. Viskas, kas su ja susiję, laikoma Rusijos valstybės paslaptimi. Galima tik spėlioti, ar jai priklauso rūpintis visa požemine karalyste – visais pastatais, komunikacijomis ir metro, esančiais giliai žemėje tiesiai po Maskvos centru.

2001-aisiais į naujas pareigas buvo perkeltas ir Maskvos FST aukšto rango pareigūnas Aleksandras Perelyginas. Jį paskyrė vadovauti departamentui, kuris užsiima statybomis šalies sostinėje. Jis tapo tarsi jungiamuoju pareigūnu, kuris koordinuoja Maskvos statybininkų ir Maskvos kontržvalgų veiksmus. Mat kontržvalgybiniai objektai, kurių šiuo metu Maskvos centre yra šimtai, ėmė trukdyti Maskvos plėtrai – ėmė kirstis verslo ir saugumo interesai. Statybininkai, norintys kokioje nors dykroje įrengti viešbutį ar restoraną, priversti su FST derinti tūkstančius leidimų. O tai užtrunka ne mažiau kelerių metų. Be to, nėra jokių garantijų, jog leidimas pradėti statybas bus gautas.

Negalima nepastebėti, kad kai kurie investuotojai, sakykim, norintys pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą Mičiurino rajone, daro sunkiai suprantamas nuolaidas. Kam, kodėl? Ar tik jų šitaip elgtis nepriverčia galingoji FST? Žodžiu, šiandien Maskvoje vyksta nematomas karas – tarp investuotojų, tarp verslininkų, Maskvos merijos ir Rusijos FST. Ypač žiauri kova prasidėjo dėl Didžiosios ir Mažosios Lubiankos teritorijų. Jeigu laimės Maskvos merija, čia FST neteks beveik visų iki šiol jai priklausiusių pastatų ir žemės sklypų. Dar nėra aišku, ar FST išsikovos teisę Mičiurino gatvėje statyti ir FST akademijos korpusą.

Visi požeminiai kariniai ir kontržvalgybiniai objektai, dar vadinami „Metro–2“ arba „D–6“, buvo pradėti statyti gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Metro–2“ buvo statomas ir Stalino, ir Chruščiovo, ir Brežnevo, ir Gorbačiovo laikais. O ar statomas Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo laikais? Be abejo, statybos vyksta ir šiomis dienomis. Tik dabar reikalaujama dar daugiau įvairių derinimų – derinimų su verslininkais, ekonomistais, statybininkais. Net galingoji FST jau privalo atsižvelgti į ekonominius šalies interesus. Tiesa, kai kurie šaltiniai tvirtina, jog FST savo objektus, kurie liko jos žinioje pačiame Maskvos centre, kartais pelningai išnuomoja įvairioms organizacijoms ir taip papildo savo biudžetą.

Kokia statybinė organizacija atliko darbus „Metro–2“ objekte, iki šiol laikoma paslaptyje. Maskvoje sklando gandai, kad itin slaptus darbus atliko AB „Transinžstroj“. Jos darbuotojai buvo apgyvendinti Odincovo gyvenvietėje . Akcinei bendrovei vadovavo generalinis direktorius Jurijus Rachmaninovas, garsaus kompozitoriaus giminaitis. Darbininkams už atliktus darbus nemokamai padalinti butai ir jie priversti pasirašyti pasižadėjimus, jog niekad niekam nepasakos apie tai, ką matė, ką girdėjo, dirbdami komplekse „Metro–2“.

Apie karą dėl įtakos Maskvos centrui rašė Andrejus Soldatovas. Tik kažin, ar FST užsirūstino ant A. Soldatovo būtent dėl jo publikacijų apie požeminius objektus, kaip tvirtina pats žurnalistas. Šiomis publikacijomis A. Soldatovas demaskavo ir tuos verslininkus, kuriems nerūpi saugumo reikalai. Taigi dar visiškai neaišku, kam po A. Soldatovo publikacijų bus sunkiau mirtiname kare dėl įtakos Maskvos požemiams – verslininkams, merijai ar FST. Turint omenyje Rusijos prezidento ir premjero palankumą specialiosioms tarnyboms, galima įtarti, jog laimės FST. O tie keli fakteliai, kuriuos A. Soldatovas atskleidė, greičiausiai jau seniai žinomi visoms užsienio žvalgyboms, bet ne Maskvos gyventojus. Todėl jie ir buvo paviešinti, sumaniai apsimetant, kad visuomenei tapo žinoma „superpaslaptis“.

© 2011 „XXI amžius“