Nusikalstama KGB veikla Japonijoje

Konstantinas Preobraženskis, žinomas žurnalistas ir rašytojas, dirbo ir Sovietų Sąjungos specialiosiose tarnybose – KGB, turėjo KGB papulkininkio laipsnį. K. Preobraženskis keletą metų dirbo Japonijoje TASS korespondentu ir KGB darbuotoju. KGB papulkininkis pagarsėjo tuo, kad Japonijoje išleido savo prisiminimų ir apmastymų knygą „KGB Japonijoje“. Knyga, sulaukusi didelio pasisekimo, tikrai įdomi, be to, pats K. Preobraženskis save vadina saugumiečiu, mylėjusiu Japoniją. Maskvoje ši knyga susilaukė daug priekaištų ir buvo  išleista tik 2000 metais (leidykla „Centrpoligraf“). Ar tikrai galima pasitikėti K. Preobraženskiu ir ar tikrai jis mylėjo Japoniją? Štai keletas padrikų minčių apie KGB veiklą Japonijoje. Ar jais galima tikėti, ar tai nuoširdūs paliudijimai, sunku spręsti.

Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos turi keletą panašumų. Jos, kaip seserys dvynės, išaugo iš sovietinio NKVD. Tačiau šie panašumai nebuvo parankūs nei kinams, nei rusams. Dėl tų panašumų buvo sunku šnipinėti tiek kinams SSRS, tiek rusams – Kinijoje. Jūs galite paklausti, o ką tai turi bendro su Japonija? Ogi Kinijoje buvo labai stipriai apribota KGB agentų veikla. Rusams buvo taip sunku, taip keblu veikti komunistinėje Kinijos Liaudies Respublikoje, kad jie ilgainiui ėmėsi gudrybės – prieš Kiniją veikė į pagalbą pasitelkę japonus. Kitaip tariant, rusai verbuodavo Japonijoje, Birmoje, Tailande gyvenančius ir dirbančius kinus. Kodėl sovietų žvalgams prireikė tarpinės valstybės, paaiškinti nėra labai sunku. Kinų kontržvalgyba yra žymiai gausesnė nei japonų, be to, kiekvienas oficialus sovietinis pareigūnas, atsidūręs Pekine, Kinijos sostinėje, iš karto pakliūdavo į dešimčių kinų kontržvalgų akiratį. Ir dar vienas pastebėjimas – į komunistinę Kiniją tais laikais atvykdavo labai mažai europietiškos išvaizdos žmonių. Vos tik europietis Pekine užkalbina kiną, jį iš karto apsupa gausus būrys smalsuolių.

Maskvoje sėdinti KGB vadovybė iš pradžių netikėjo, jog jų pavaldiniams taip sunku veikti plačiojoje Kinijoje, kur, atrodytų, galima pasimesti milijoninėje žmonių masėje. Bet vėliau patikėjo – užteko kelių vizitų į Pekiną. Ir vis dėlto Komunistų partija reikalavo, kad KGB iš anksto žinotų apie kiekvieną Kinijos valdžios sprendimą. O Kinijoje buvo itin gajos šnipinėjimo ir skundimo tradicijos, įsigalėjusios dar nuo seniausių laikų. Skundikas Kinijoje visada buvo laikomas pagarboje. Pavyzdžiui, kultūrinės revoliucijos Kinijoje metais iš šios šalies į SSRS perbėgo tūkstančiai kinų. Jie tiesiog pėsčiomis įveikdavo prastai saugomą valstybinę sieną Tolimuosiuose Rytuose. Kinų bėgliai teturėjo du tikslus: arba bėgo nuo persekiojimų, arba būdavo siunčiami šnipinėti. Tačiau atsidūrę sovietų teritorijoje jie iš karto patekdavo į KGB pinkles ir po kelių mėnesių Sovietų Sąjungoje gyvenantys kinai jau imdavo šnipinėti savuosius bėglius, ne taip seniai įveikusius prastai saugomą valstybinę sieną Tolimuosiuose Rytuose. Šnipinėdavo, beje, ne itin rimtai. Jeigu „objektas“ duodavo 10 rublių kyšį, KGB apie jį sulaukdavo tik teigiamos informacijos. Žodžiu, iš tokių pagalbininkų būdavo itin mažai naudos. KGB darbuotojams Kinijoje kinus užverbuoti buvo itin sunku.

Sutikti sovietų žvalgą Tokijuje nebūdavo labai sunku. Užtekdavo nueiti į didžiausią Tokijo knygyną, kur įsikūręs karinės knygos skyrius, ir ten būtinai pasitaikydavo bent keletas rusų žvalgų. Kodėl? Spaudos laisvė – labai geras dalykas. Spaudos laisvė – didelė šnipinėjimo pagalbininkė. Ne šiaip sau visos pasaulio užsienio žvalgybos tiesiog medžiote medžiojo karinius spaudos apžvalgininkus bei korespondentus, norėdamos juos paversti savo informatoriais. Žurnalistai, beje, nuo pasiūlymų bendradarbiauti su specialiosiomis tarnybomis neatsisakydavo. Neatsisakydavo, nes dirbti žvalgu ir korespondentu vienu metu – pelningas reikalas. Atlyginimas, gaunamas iš specialiųjų tarnybų, visada keletą kartų viršydavo žurnalisto atlyginimą.

O tame centriniame Tokijo knygyne būdavo pardavinėjamos ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse išleistos knygos bei moksliniai veikalai karinėmis temomis. Patys naujausi moksliniai veikalai. Dar viena pastaba – lankymasis knygyne sukeldavo kur kas mažiau įtarimų nei kokiame nors restorane. Knygyno naujoves apžiūrinėjantys saugumiečiai vis dėlto mažumėlę išsiduodavo – išsiduodavo tuo, kad vaikščiodavo pernelyg įsitempę. Jeigu prie jų per arti prieidavai, jie automatiškai baugiai apsidairydavo. Knygyne galėdavai dažnai sutikti ir karinėmis temomis rašančius žurnalistus.

Japonijos ginkluotosios pajėgos – labai negausios, todėl knygos apie jas Japonijoje leidžiamos mažyčiais tiražais. Tačiau vis tiek jose sovietų saugumiečiai rasdavo daug žinių – juk Japonijoje tais laikais nebuvo jokios karinės cenzūros. Japonų knygose būdavo sudėta pati slapčiausia, konfidencialiausia informacija, už kurios paviešinimą SSRS arba JAV teritorijoje grėstų mirties bausmė arba kalėjimas iki gyvos galvos. Japonijoje slaptą informaciją knygoje išplatinęs koks nors mokslininkas iš valstybės arba leidyklos dar gaudavo honorarą. Beje, Tokijo knygynuose būdavo įmanoma surasti daug japonų autorių anglų arba japonų kalba parašytų knygų, kuriose skleistos sovietams itin palankios idėjos, doktrinos, pasaulėžiūra. Ant tokios knygos viršelio šalia autoriaus pavardės nebūdavo užrašo – KGB agentas, užverbuotas tokiomis ir tokiomis aplinkybėmis. Tačiau japonų žurnalistas ar mokslininkas, skleidęs Maskvai, o ne Tokijui naudingą informaciją, pasak KGB papulkininkio K. Preobraženskio, dažniausiai būdavo užverbuotas vienos iš sovietų slaptųjų tarnybų.

Taigi Japonija ilgai vadinta šnipų rojumi. Mat ši šalis buvo atsisakiusi ne tik gausios kariuomenės, bet ir įstatymo, reglamentuojančio bausmes už šnipinėjimą svetimoms valstybėms. Be to, šiame reikale labai padeda ir japonų kruopštumas. Pavyzdžiui, Tokijo knygyne randi sovietų KGB dominančią knygą karine ar karine-politine tematika. Ir visa reikalinga informacija – tarsi ant delno. Mat knygos metrikoje pateikiami ne tik visi techniniai duomenys, brėžiniai, skaičiai, bet ir autoriaus biografija, išsilavinimas, pažiūros, net namų adresas ir telefonas.

Visų šalių žvalgybos visais laikais žurnalistus naudodavo savo tikslams. Tiesa, žurnalistų panaudojimo būdai ir priemonės įvairiose valstybėse būdavo labai skirtingos. Sovietai naudojosi tokia taisykle: jeigu užverbuotasis žurnalistas ima per daug domėtis žurnalistika ir vertinti šią profesiją, savo parašytus straipsnius, vadinasi, toks žurnalistas iš karto priskiriamas prie nepatikimų. Žurnalistai visada būdavo laikomi plepiais, labiau linkusiais į laisvamanybę nei į karinę discipliną. Jeigu koks nors KGB darbuotojas, sakykim, KGB papulkininkis K. Preobraženskis, parašydavo knygą apie šalį, kurioje šnipinėdavo ir dar tą savo veikalą padovanodavo savo bosams, į tokį imdavo šnairuoti visa KGB vadovybė. Ne tik šnairuodavo, bet ir priekaištaudavo – kada gi tu užsiimsi rimtais darbais?

K. Preobraženskis tvirtina, kad pats neįdomiausias jo, kaip KGB atstovo, užsiėmimas būdavo nuobodžių ataskaitų, kas nuveikta per dieną, savaitę ar mėnesį, rašymas. Ataskaitų ruošimas vadovybei užimdavo didžiąją dienos dalį. Atsitikdavo ir tokių kuriozų: užsienietį užverbuoti pavykdavo per maždaug tris valandas, o ataskaitos rašymas specialiai įrengtame kabinete užtrukdavo visą dieną. O parašęs ataskaitą nebūdavai tikras, kad KGB vadovybė nelieps tau jos patobulinti, papildyti, konkretizuoti.

Neįdomūs, nereikalingi būdavo ir dažni partiniai susirinkimai, kurių metu partijos sekretoriai sakydavo ilgas, visiems žinomas tiesas. Susirinkimai užtrukdavo kartais ir po pusę dienos, nors kur kas naudingiau būdavo pasėdėti kokioje nors bibliotekoje. Kartą partiniame susirinkime KGB vadovybė reikalavo iš savo pavaldinių sugalvoti keletą skambių šūkių apie KGB ir persitvarkymą (tai jau buvo Michailo Gorbačiovo laikais). O svarbiausia tas šūkis turėjo būti dviprasmiškas, kad reikštų – KGB struktūrose jokio persitvarkymo negali būti. Ir šūkį po kelių dienų saugumiečiai sugalvojo. Jis skambėjo taip: „Mums persitvarkymas – tai galimybė dirbti ir vykdyti visus partijos uždavinius dar geriau, dar efektyviau“. Beje, šis šūkis buvo sugalvotas Japonijoje ir paskui ilgai laikytas itin slaptuose seifuose. Tikriausiai dėl to, kad niekas nepastebėtų jo absurdiškumo?

Sovietų žurnalistų, dirbančių tuo pačiu ir KGB, visi rašiniai, prieš skelbiant juos laikraščiuose, būdavo kruopščiai peržiūrimi cenzūros. Sovietų saugumiečius, apsimetusius žurnalistais, japonų kontržvalgyba kartais atskirdavo netikėtai užeidama į  kabinetą ir išvysdama visiškai tuščią, preciziškai sutvarkytą darbo stalą. Ar jūs galite įsivaizduoti žurnalisto rašomąjį stalą, ant kurio nėra nė vieno prirašyto popieriaus lapo, nė vieno pareiškimo, prašymo, nė vieno laikraščio su pabrauktu straipsniu? Tokį stalą galėdavai aptikti tik pas KGB karininką ar agentą...

Parengta pagal Konstantino
Preobraženskio knygą „KGB Japonijoje“

© 2011 „XXI amžius“