Vandenilinės bombos idėją sovietų šnipai pavogė iš JAV mokslininkų

Istorijos vadovėliai byloja, kad 1955 metais Sovietų Sąjunga atliko sėkmingus bandymus ir kariniame poligone susprogdino pirmąją vandenilinę bombą. Mažų mažiausiai tūkstantį kartų už atominę bombą galingesnės vandenilinės bombos sukūrimas ir sėkmingas jos išbandymas – išties gyvybiškai svarbus įvykis, nulėmęs tolimesnius JAV–SSRS tarpusavio santykius. Žinia, kad sovietai ne tik moka pasigaminti vandenilinę bombą, bet ją jau sukūrė ir sėkmingai išbandė, pakenkė Amerikos politinei, karinei, ekonominei galiai. Oficialusis Vašingtonas suprato, kad Kremlius – ne iš kelmo spirtas priešininkas, todėl su jo vadovais ėmė bendrauti atsargiau ir mandagiau. Kitaip tariant, blogio imperijai amerikiečiai buvo priversti daryti įvairiausių nuolaidų.

Ilgai manyta, kad vandenilinę bombą sukūrė sovietų mokslininkai, tačiau šių metų sausio mėnesį Amerikos knygynuose pasirodė knyga, kurios autoriai tvirtina, kad vandenilinės bombos brėžinius rusams pateikė sumaniai užsimaskavęs šnipas, dirbęs Los Alamos ginklų laboratorijoje Naujajame Meksike. Knyga vadinasi „Atominis ekspresas: politinė bombos ir jos plitimo istorija“ (autoriai – Thomas C. Reedas ir Danny B. Stillmanas). Taigi, kas iš tikrųjų pirmasis išrado vandenilinę bombą – amerikiečiai ar sovietai? Naujoji knyga konkretaus atsakymo neduoda, tik prideda dar daugiau neaiškumų bei painiavos.

Su naująja knyga išsamiai susipažinę žvalgybos ir kontržvalgybos specialistai šį veikalą vadina „padriku, tačiau vertu gilesnių tyrinėjimų“. „Ji gana intriguojanti, – šitaip knygą apibūdina atominių reikalų istorikas Robertas S. Norris. – Mes daug sužinojome apie atominius šnipus. Dabar mums aiškėja, kad vandenilinės bombos istorijos ašis yra ne moksliniai tyrinėjimai, atlikti laboratorijose, o šnipas.“

Viešumai teikdami savąją versiją knygos autoriai sako, jog taip manyti juos skatina rusų branduolinės fizikos mokslininkų nesutarimai, kas gi iš tiesų nusipelnė didžiausios garbės už vandenilinę bombą. Knyga pateikia daug rusų mokslininkų nesutarimų, ginčų, joje abejojama, ar būtent Andrejus Sacharovas, vėliau tapęs žinomu kovotoju už žmogaus teises, sukūrė sovietinę vandenilinę bombą. Knygoje konkrečiai neįvardijamas šnipas, bet sakoma, kad jis gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, užaugo užsienyje, komunizmu susižavėjo didžiosios depresijos laikais, o Los Alamos laboratorijoje dirbo Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakojama, kad vėliau jis „labai įsitraukė“ į vandenilinės bombos tobulinimą.

Fizikas Dany B. Stillmanas, Los Alamos dirbęs nuo 1965-ųjų iki 2000-ųjų ir daugiau nei dešimt metų dirbęs žvalgybos laboratorijos direktoriumi, savo įtarimus 1990-aisiais pateikė FTB. Bet FTB tyrimas kažkodėl nebuvo užbaigtas, jis buvo atliekamas itin atmestinai, o vėliau iš viso dingo. Pasak knygos, įtariamas šnipas taip pat jau greičiausiai miręs. Miręs sava mirtimi. Tokia įvykių eiga visai įmanoma, mat FTB ne sykį kaltinta už didelę netvarką branduolinių ginklų bylose. Šio konkretaus atvejo FTB vadovybė knygos autoriams nekomentavo. Istorikai, branduolinės fizikos ekspertai, politikai kai kuriuos knygos teiginius vadina provokaciniais, mat sunku patikėti, jog vandenilinės bombos sukūrimo paslaptis sovietams būtų galėjęs perduoti vienui vienas žmogus. Toks šnipas turėjo turėti pagalbininkų. O jei turėjo rėmėjų, tai kas buvo tie rėmėjai?

Knygos „Stalinas ir bomba“ autorius ir Stanfordo universiteto karinės istorijos profesorius Davidas Holloway sako, kad „tai – neįtikėtina daugybės nežinomųjų dėlionė“. D. Holloway‘aus manymu, „žodis „misterija“ čia – per stiprus. Tačiau tikslios aplinkybės, kaip sovietų fizikai sugalvojo tokios bombos idėją, lieka neaiškios“.

Haroldas M. Agnew, dirbęs su pirmąja pasaulio vandeniline bomba ir vėliau tapęs Los Alamos direktoriumi, teigia, kad sovietai tikriausiai turėjo daug šnipų, siekusių žūtbūt išgauti šią paslaptį: „Mes visada stebėjomės, kaip greitai jie juda į priekį“.

Paskutiniaisiais metais istorikai įvardijo šešis sovietų šnipus, dirbusius Manheteno atominės bombos kūrimo projekte. Tačiau tikimasi įvardyti ir dar daugiau. Bet vėliau vykusio Los Alamos projekto, kuriame kurta vandenilinė bomba, ataskaitose neminimi jokie galimi šnipinėjimo atvejai bei galimi šnipai. Vandenilinės bombos, skirtingai nei atominiai ginklai, yra neriboto dydžio. Amerikos mokslininkai, kurie ruošėsi šiam atradimui 4-ame ir 5-ame dešimtmečiais, vandenilinę bombą pakrikštijo „nuostabiuoju ginklu“.

Sėkmingieji vandenilinės bombos kūrėjai buvo Edwardas Telleris ir Stanislawas M. Ulamas. 1951 metais jie sukūrė „radiacijos imploziją“. Štai jų atradimo esmė: atominę bombą reikia padėti vienoje metalinio dėklo pusėje, o vandenilio kurą – kitoje. Sprogstančios atominės bombos žybsnis turėjo užpildyti dėklą tokiu kiekiu radiacijos, kurio pakaktų suspausti ir uždegti vandenilį, tokiu būdu sukeliant didžiulius energijos sprogimus susiliejant branduoliams.

1952-ųjų pabaigoje pirmasis jų idėjos realizavimas nuo žemės paviršiaus pradangino Ramiojo vandenyno Elugelabo salą. Sprogimas buvo 700 kartų galingesnis už tuos, kurie su žeme sulygino Hirosimą ir Nagasakį.

Maskva nieko panašaus nebuvo sukūrusi iki 1955-ųjų. O 1955-aisiais sovietai įtartinai greitai ir sėkmingai pasigamino visą arsenalą vandenilinių bombų, kurios tuo metu beveik visais duomenimis nustelbė Vašingtono sukurtąsias. Sovietai taip pat sugebėjo detonuoti pačią didžiausią pasaulio bombą – kelis tūkstančius kartų už Hirosimą sunaikinusią bombą.

Bėgant metams Klausas Fuchsas buvo įvardintas vienu galimų operatyvinės vandenilio bombos informacijos šaltinių. Sovietų šnipas į Los Alamos išvyko 1946-aisiais, atidavė Maskvai vandenilinės bombos idėjas ir buvo suimtas 1950-aisiais. Vis dėlto daugelis mokslininkų jo patarimus vertina kaip per daug miglotus ir klaidingus, kad jį būtų galima konkrečiai apkaltinti padėjus sovietams.

„Branduolinio ekspreso“ autoriai daugelyje interviu tvirtino, kad jų susidomėjimas šia tema kilo pasibaigus šaltojo karo laikams, kai buvę sovietų branduolinės fizikos mokslininkai prakalbo apie slaptas laboratorijas. Reedas, buvęs vandenilio bombų kūrėjas Livermoro ginklų laboratorijoje Kalifornijoje ir buvęs Oro pajėgų sekretorius, sutiko nemažai rusų mokslininkų Livermore 1997-ųjų kovo mėnesį. Jis teigė, kad tie susitikimai jam atvėrė akis. Rusų mokslininkai pasakojo, kad daktaras Sacharovas niekada neprisiėmė visos garbės už vandenilinį patobulinimą. O Levas P. Feoktistovas, komandos, sukūrusios vandenilinę bombą, narys, teigė, kad su Fuchsu visiškai nesusijęs šnipinėjimas padarė didelę įtaką.

1999 metų knygoje „Atominės bombos neamžinos“ pakartojęs teiginį, kad  jis „negali pabėgti nuo to jausmo“, daktaras Feoktistovas rašė, „kad mums būdavo kartkartėmis ištiesiama pagalbos ranka, kita vertus, gan nepastebimai“. Pavyzdžiui, jis sakė, kad vieną kartą sovietų komandai buvo pristatytas nepažįstamos bombos brėžinys, kurį vėliau jis apibūdino kaip amerikiečių vandenilinės bombos pionieriaus Ulamo darbą. Juodraštyje buvo matoma bombos schema, kuri pralenkė radiacijos implozijos atradimą.

Po šaltojo karo Stilmanas Los Alamoje susekė potencialų šnipą. Interviu jis sakė, kad įtarimą sukėlė keletas veiksnių, tarp jų – ir didelis to žmogaus turtas. Stilmanas teigė, kad FTB tyrimas sužlugo 1990-siais, kai Santa Feofisas įsivėlė tirti tų dienų tariamo Los Alamos šnipo Wen Ho Lee bylą. Tuomet visi kaltinimai prieš daktarą Lee, išskyrus vieną,  buvo atmesti. Teisėjas rado daug esminių trūkumų vyriausybės byloje. Šis epizodas istorijoje vaizduojamas kaip precedentas, pakėlęs federalinių tyrimų kartelę branduolinio šnipinėjimo tyrimuose.

Kai Reedas ir Stilmanas pradėjo rašyti knygą, jie suprato turintys viena kitą papildančias vandenilinės bombos mįslės detales. Knygoje jie atsisakė paminėti įtariamojo šnipo vardą, argumentuodami jo mirtimi: „Nei jis gali ginti savo šeimos vardo, nei paneigti mūsų teiginių“. Tikroji tapatybė nieko verta, „jo pirštų antspaudai – štai kas svarbu“. Ilgus metus daugelis Rusijos mokslininkų ir pareigūnų primygtinai teigė, kad sovietų išradimas buvo visiškai nepriklausomas nuo Jungtinių Valstijų, išskyrus preliminarią informaciją iš Klauso Fuchso. Rusas Genadijus Gorelikas, mokslo istorikas, parašęs Sacharovo biografiją ir dabar dirbantis Bostono universitete, atmetė idėją, kad sovietai gavo paslaptį pagal šį naujai atskleistą šnipinėjimo atvejį. „Ne, jie to nedarė“, – rašė jis savo elektroniniame laiške.

Priscilla McMillan, atominės fizikos istorikė iš Harvardo ir knygos „J. Roberto Openheimerio griuvėsiai“ autorė, sako, kad pasvėrus senus ir dabartinius įrodymus, atrodo, kad daktaro Sacharovo pusėje buvo pagrindiniai išradėjai. „Tai labai paini tema, – sakė ji, – bet aš nenorėčiau atmesti to, kad jo versija yra daugmaž teisinga“.

Johnas Earlas Haynesas, Kongreso bibliotekos istorikas ir šiaip įtakinga asmenybė, sako, kad knygos autoriai galėjo atrasti naują šnipą Los Alamoje, bet abejoja jų prielaidomis identifikuojant šnipą kaip KGB agentą. Jei šnipas ir egzistavo, tai jį galėjo valdyti GRU.

Richardas L. Garwinas, vienas geriausių branduolio fizikų, padėjęs sukurti amerikiečių vandenilinę bombą, tebetvirtina, kad ganėtinai logiška manyti, jog Maskva sulaukė šnipų pagalbos iš Los Alamos kuriant radiacijos imploziją. „Sunku patikėti, kad JAV saugumas buvęs toks geras, kad rusai nebūtų galėję susirinkti reikalingų duomenų“, – teigiama viename jo interviu.

Dr. Norrisas, knygos „Bombos lenktynės“ autorius ir Manhatano projekto dalyvis, sako, kad vandenilio bombos mįslės sprendimas sulaukė rimto Maskvos dėmesio. „Vienintelis būdas visa tai išsiaiškinti yra KGB ir GRU pasekėjams įrodyti savo nuopelnus“, – mano Norrisas. Tačiau, jo manymu, toks atvirumas galėtų pakenkti Rusijos garbei dėl jos atominių pasiekimų šaltojo karo metu. „Lazda turi du galus, – teigė Norrisas. – Toks prisipažinimas būtų tikras smūgis Rusijos mokslininkų, iki šiol tikinčių, kad jie patys viską išrado, savigarbai.“

Pagal užsienio ir Lietuvos spaudos
pranešimus parengė Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“