Psichotropinis ginklas baisesnis už atominį

„Yra duomenų, kad medicinos darbuotojai, bendradarbiaudami su specialiosiomis tarnybomis, chirurginių operacijų metu, taip pat skiepydami gyventojus į pacientų kūnus įterpdavo plokšteles, laisvai telpančias švirkštų adatose. Su tokiomis mikroschemomis žmogus tampa radijo pagalba valdomu biorobotu. Remiantis konfidencialia informacija, apie 30 procentų buvusios SSRS gyventojų savo kūnuose turi tokias mikroschemas“ (Nikolajus Anisimovas, „Psichotropinė Golgota“).

Ar yra psichotropinis ginklas? Rusijos psichotechnologijų mokslo tiriamojo instituto direktorius, Rusijos tautų draugystės universiteto psichologijos katedros vedėjas, Rusijos gamtos mokslų akademijos tikrasis narys, akademikas Igoris Smirnovas aiškina, kad psichotropinis ginklas yra pasyvus ir aktyvus. Pasyvusis – kai informacija iš žmogaus smegenų gaunama nepaisant jo valios, aktyvusis – kai žmogaus smegenys veikiamos turint tikslą įteigti tam tikras mintis. Pasyvaus psichotropinio ginklo priemonėmis per 40 minučių iš žmogaus smegenų galima išgauti tiek informacijos, kiek patyręs psichoanalitikas išgautų per tris mėnesius dirbdamas kasdien su žmogumi.

Žmogus negali pasipriešinti, negali apsiginti – nebent išgertų penkias stiklines degtinės. „Ant mano stalo esantis kompiuteris gali išgauti informaciją iš pasąmonės. O sąmonė pasąmonės nekontroliuoja. Ko žmogus nesuvokia, to jis ir negali apginti. Beje, iš pasąmonės išgautos informacijos žmogui jokiu būdu negalima pranešti: ji gali jį nužudyti tikrąja to žodžio prasme“, – pasakoja mokslininkas. Jis papasakojo apie moterį mokslininkę, kurią kamavo somatinės ligos. Kai buvo išgauta jos pasąmonėje paslėpta informacija, paaiškėjo, kad moteris turi slaptą lesbišką  polinkį, nors ji buvo du kartus ištekėjusi, turėjo tris vaikus. Jos sąmonė apie šią giliai paslėptą aistrą nieko neįtarė. O nuolatinis tos aistros slopinimas ir susargdino kūną. Buvo panaudotos specialiosios psichokorekcijos priemonės, kad moteris galėtų gyventi.

Jeigu šis minčių skaitymo ginklas pateks į negeras rankas, visos visų žmonių mintys bus skaitomos kaip laikraštis – neliks asmeninių paslapčių. Esant tokiai situacijai, sunku net įsivaizduoti socialinę ir medicininę žalą. Tačiau, mokslininko žodžiais tariant, technologiškai šis ginklas sudėtingesnis už bet kurį kitą. Reikalingi itin galingi kompiuteriai, todėl kol kas jis negali plačiai paplisti, tačiau po 20–30 metų kliūčių informaciniam karui neliks.

Aktyvusis psichotropinis ginklas dar pavojingesnis. I. Smirnovas teigia, kad techniškai įmanoma vizualius informacinius kanalus (taip pat ir internetą) panaudoti slaptam žmogaus poveikiui. JAV jau dabar galima įsigyti įrenginį, kuris akustiniu kanalu gali įteigti ką nori. Net telefono tinklas praleidžia šį spektrą. Įsivaizduokite, jums į namus kažkas paskambina ir klausia, koks šiandien jūsų kine demonstruojamas filmas. Jūs atsakote, kad čia ne kinas, ir padedate ragelį. Tačiau kažkodėl po šio trumpo pokalbio einate į parduotuvę ir perkate dantų pastą būtent tos, o ne kitos firmos. Lygiai taip pat pasielgia tūkstančiai žmonių, kurių telefonu „per klaidą“  pasiteiravo to paties. Jeigu tokie įrenginiai bus plačiai prieinami, sako I. Smirnovas, žmonės bus valdomi: pirksime tai, ką mums įteigs, balsuosime už tą, kurį mums nurodys. Apsisaugoti nuo tokio poveikio labai sunku. Žmogaus smegenys bus „tampomos“ į visas puses, nes politikai, visuomeninės jėgos turės skirtingų interesų. Net jeigu nesinaudosi nei televizoriumi, nei radiju, nei kompiuteriu su internetu, būsi veikiamas – nuo psichotropinio ginklo neapsisaugosi. Už lango burzgiančio traktoriaus variklio triukšme gali slypėti kryptingas poveikis.

Ar egzistuoja skydas nuo tokio ginklo? I. Smirnovas tokio skydo nežino – Rusijoje jo tikrai nėra. Jis mano, kad reikia skubiai priimti informacinės psichologinės apsaugos įstatymą. Visuomenė dar nesuvokia, kad psichotropinis karas baisesnis už atominį, nes nuo atominės bombos galima apsisaugoti, o šiuo atveju pasipriešinimas neįmanomas.

Psichozondavimą galima panaudoti ir humaniškiems tikslams. Galima išaiškinti paslėptas žmogaus problemas, kurių jis net neįtaria, jas pašalinti. Psichozondavimas primena žmogaus patikrinimą poligrafu (melo detektoriumi), tačiau ši metodika žymiai efektyvesnė. Melo detektorių galima apgauti pirštų odą padengus specialiu laku, be to, dirbant su poligrafu „šaltakraujiškumo“ galima pasiekti treniruojantis, tuo tarpu psichozondavimas tokių manipuliacijų nebijo. Ekrane žodžiai šviečia tik 50 milisekundžių. Nei akis, nei sąmonė nespėja sureaguoti į tokį trumpą signalą. O pasąmonė – suspėja. Štai, pavyzdžiui, alkoholikų ir narkomanų gydymo principas. Negatyvo klasteris dirbtinai uždedamas ant klasterio „heroinas“ arba „degtinė“. Paciento pasąmonėje šis ryšys įsitvirtina, psichika įsisąmonina, kad heroinas – tai blogai, ir vakarykštį narkomaną narkotikas tiesiog nupurto.

Pagal „Moskovskij komsomolec“ publikacijas parengė
Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“