Žiaurioji, išmintingoji, įžvalgioji „Frau daktarė“

Gintaras Visockas

Apie profesionaliosios rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari gyvenimą jau esame rašę. Žinome ir kvapą gniaužiančių pasakojimų apie M. Hari dukrą Bandą. Tačiau žvalgyba yra tokio pobūdžio veikla, kuri niekuomet neturi pabaigos. Šiandien jau akivaizdu, kad tų aplinkybių, kurios mums buvo žinomos, jokiu būdu negalima laikyti neginčijama tiesa. Mat tapo žinomi nauji faktai, kurie leidžia spėti, jog daug kas klostėsi visai pagal kitokį scenarijų, nei mums iki šiol atrodė...

Šiandien tapo aišku, jog liūdnai pasibaigęs Matos Hari gyvenimas galbūt glaudžiai susijęs su kita, ne mažiau kvapą gniaužiančia istorija. Omenyje turiu legendomis apipintą „Frau daktarės“ istoriją. Ši legenda susiformavo taip pat dar Pirmojo pasaulinio karo metais ir, kaip teigia Jefimas Černiakas savo knygoje „Penki slaptojo karo šimtmečiai“, „Vokietijos pralaimėjimas ir atkaklios žurnalistų paieškos pokario metais šios legendos nepaneigė“. Į valdžią atėjus Hitleriui ir jo komandai, legenda apie žiauriąją, negailestingąją ir labai išmintingą žvalgę „Frau daktarę“ dar plačiau pasklido Vakaruose. Realių archyvinių žinių labai trūko. Trūksta jų ir dabar. Todėl nenuostabu,  kad rašytojai ir žurnalistai spaudoje pradeda kurti sunkiai patikrinamus pasakojimus. Beje, visi tie pasakojimai turi realų pagrindą.

Ši legenda ypatinga tuo, kad „Frau daktarė“ dažnai painiojama su kitomis to meto vokiečių žvalgėmis. Skirtingi autoriai skirtinguose veikaluose „Frau daktare“ vadina ir frau Kior, ir freiliną Jansen, ir Bertą Heinrichsen, ir Aną Mariją Leser, ir Martą Šragmiuler. Įdomiausia, kad visos čia išvardintos vokietės tikrai turėjo ryšių su slaptosiomis tarnybomis. Ir kai kurie jų gyvenimo epizodai išties labai panašūs į „Frau daktarės“ biografiją. Tačiau sunku atsakyti į klausimą, kuri iš jų buvo toji.

Vakarų spaudoje „Frau daktarė“ buvo vaizduojama kaip lemtinga gražuolė, kuriai buvo labai lengva tapti žymių, garsių Europos sosto princų meiluže. Su jos vardu buvo siejamos painiausios, sunkiai patikrinamos meilės istorijos. Dažnai tvirtinta, esą toji moteris turėjo paslaptingas tigrės akis ir organizavo sėkmingiausias žvalgybines diversijas.

Beje, šiandien mes tiksliai net nežinome, kaip ir kada iš tiesų žuvo „Frau daktarė“. Versijų – net kelios.Vienų istorikų manymu, ją sušaudė rusai 1914-aisiais už tai, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą žinojo, jog toji moteris dirba Vokietijos žvalgybai. Šios nuomonės besilaikantys istorikai ir žurnalistai tap pat tvirtindavo, kad po 1914-ųjų Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Belgijoje veikė ne „Frau daktarė“, o kita, ne mažiau sumani žvalgė, prisidengusi jos vardu.

Kiti tyrinėtojai aiškina, esą „Frau daktarė“ bepročių namuose mirė jau gerokai po Pirmojo pasaulinio karo. Esą moteris pasikorė ar nusinuodijo nepakėlusi  psichinėje ligoninėje tvyrojusios įtampos. Šia tema besidomintys istorikai sutinka tik dėl vienos aplinkybės: „Frau daktarė“ buvo ypač žiauri su savo priešais ir oponentais, o jos įgimtas plėšrūniškas įžvalgumas leisdavo atspėti net potencialius oponentus bei būsimus priešus. Pavyzdžiui, visuose pasakojimuose apie „Frau daktarę“ sakoma, esą ji liepusi nusižudyti gabiam ekspertui vien dėl to, kad pastarasis suklydo vertindamas tankų reikšmę mūšio lauke. Tiksliau tariant, tas mokslininkas įrodinėjo, jog tankai mūšyje negali būti efektyvūs. Bet realybė parodė, kad su tankų pagalba įmanoma laimėti sunkiausius mūšius.

Istoriko J. Černiako teigimu, „Frau daktarė“ atidžiai stebėjo visus pagrindinius savo agentus. Kai vienas iš jų Prancūzijos sostinėje užsimiršęs ėmė itin audringai linksmintis su šokėja, jo bulvare patykojo „Frau daktarės“ atsiųstas nepažįstamasis ir paaiškino: „Jūs užmiršote Frau patarimus“. Be to, esama įtarimų, kad „Frau daktarė“ į mirtiną pavojų specialiai siuntė jau nebereikalingus arba ypač susikompromitavusius agentus. Pavyzdžiui, išduodavo juos Antantės kontržvalgybai. Tokia taktika dažniausiai pasiteisindavo, be to, susikompromitavę šnipai atitraukdavo priešiškų kontržvalgybų dėmesį nuo tikrų agentų.

Apie „Frau daktarę“  daugiau sužinota 1954 metais, kai Bernardas Njumenas Miunchene sugebėjo gauti žinių apie šios moters seserį. Štai tada ir paaiškėjo, jog tikroji „Frau daktarės“ pavardė – Elizabeta Šragmiuler. Ji gimė 1886-aisiais netoli Dortmundo. Jos tėvas buvo kaimo burmistras. Elizabeta baigė Freiburgo universitetą, gavo filosofijos daktarės diplomą. 1914 metais ji pradėjo darbuotis karinėje cenzūroje Belgijoje. Šragmiuler pasižymėjo kaip uoli, pastabi, darbšti cenzorė, ir vokiečių okupacinės administracijos vadovas Belgijoje generolas fon Bezleris rekomendavo ją Antverpeno vokiečių žvalgybos skyriui. Šragmiuler pradėjo tardyti suimtus Antantės žvalgus. Ji pasirodė esanti puiki psichologė bei žmogiškųjų silpnybių žinovė. Jos viršininkas kažkoks papulkininkis pasistengė, kad moteriai būtų suteiktas leitenantės laipsnis.

Taigi Šragmiuler, vienintelė moteris kaizerinėje armijoje, tapo karininke. Elizabeta baigė žvalgų mokyklą ir ėmė dėstyti garsiojoje Antverpeno vokiečių šnipų mokykloje.

Tiesa, Elizabeta greičiausiai nė karto nebuvo siunčiama su žvalgybos užduotimis į užsienį ir ji iš tikrųjų greičiausiai nebuvo net labai graži, todėl vargu ar galėjo tapti klastinga viliokle, kaip pasakoja legendos. Be abejo, daugelis tos legendos epizodų – ne iš piršto laužti. Britų žvalgams pavyko nufotografuoti daugelį asmenų, užeinančių į pastatą, kuriame buvo Antverpeno šnipų mokykla. Būtent dėl to ir galėjo susidaryti nuomonė, esą „Frau daktarė“ sąmoningai siuntė į mirtį daugelį savo agentų, vienaip ar kitaip pranešdama apie juos Antantės žvalgyboms. Jei ši versija teisinga, akivaizdu, jog dėl tų išdavysčių kalta ne „Frau daktarė“, o britų žvalgų sumanumas. Tiesa ir tai, kad kai kurios „Frau daktarės“ mokinės buvo painiojamos su savo mokytoja. Tačiau šią klaidą darė tik žurnalistai, o ne Antantės žvalgai.

Po karo Šragmiuler išvyko iš Belgijos kartu su vokiečių kariuomene. Ji skaitė politinės ekonomijos paskaitas Freiburge. Tais metais Elizabeta Šragmiuler jau sirgo. Jos brolis Johanas tapo aktyviu nacistu, o kai Hitleris atėjo į valdžią, buvo paskirtas Magdeburgo policijos viršininku. Jis daug žinojo apie tai, kaip buvo rengiamasi padegti reichstagą. Brolis norom nenorom įsivėlė į konfliktą su Himleriu, grasino jį demaskuoti. Todėl „ilgųjų peilių naktį“, t. y. 1934 m. birželio 30 dieną, Johaną Šragmiulerį, kaip ir daugybę kitų nacistų, nužudė Himlerio žaliūkai. Po brolio mirties Elizabeta Šragmiuler neturėjo jokių vilčių padaryti rimtos karjeros Heinricho Himlerio žinyboje. Gestapas netgi keletą kartų atliko jos bute kratas. „Frau daktarė“ mirė 1940-ųjų vasario mėnesį. Hitlerinė valdžia konfiskavo jos popierius, tarp jų – ir dienoraštį.

Elizabeta Šragmiuler buvo kontržvalgybininkė, šnipų mokyklos dėstytoja. Be Vokietijos, karo metais ji lankėsi tik Belgijoje. „Frau daktarė“ buvo tikra savo darbo specialistė. Patarimus, kuriuos ji duodavo Antverpeno šnipų mokyklos mokiniams, dar ir dabar kartoja daugelis žvalgybinės veiklos ekspertų. „Frau daktarė“ rekomendavo nuolat treniruoti savo atminį, jeigu yra galimybė, veikti vienam, nepasitikint „vietiniais“, saugotis atsitiktinių ryšių, dėl kurių lengvai galima patekti į priešo kontržvalgybos tinklus.

Pavyzdžiui, „Frau daktarė“ mokė: į derybas su būsimu agentu eikite tik jūsų parinktoje vietoje; geriau kalbėti su žmogumi, nuvargintu tolimos kelionės, susijaudinusiu ir bijančiu jūsų; jūs pats privalote būti pailsėjęs ir budrus; nereikia medžioti tik vieną kokią nors žinią – taip galima lengvai išsiduoti; reikia rinkti visokias naudingas žinias, net smulkmenas, nerodant jokio susidomėjimo jomis; kai jūs turite fiksuoti duomenis, geriausia tai daryti tarsi asmeninių išlaidų forma; jeigu jūs pamatėte 10 jūrų patrankų, pažymėkite, kad išleidote 10 šilingų; deginant laiškus, būtina išsklaidyti pelenus, kitaip kriminalistas gali daug ką išsiaiškinti; reikia vengti per daug originalių žinių perdavimo būdų, jeigu nesi tikras dėl naujo metodo, geriau naudotis jau išmėginta technika; niekada nereikia apsigaubti paslaptingumo skraiste, išskyrus atvejus, kai tai gali patikti jūsų agentui ir padaryti įtaką jo pastangoms; reikia slėpti savo lingvistines žinias – tai paskatins kitus kalbėti jūsų akivaizdoje.

Tarp „Frau daktarės“  patarimų buvo ir tokia rekomendacija: skaityk Bibliją (tiksliau, pasakojimą apie Mozės darbus). Tačiau, kaip pažymi tyrinėtojai, pati „Frau daktarė“, galbūt ne savo valia, blogai vadovavosi biblinio pranašo pavyzdžiu, mat dirbo su labai abejotinomis reputacijos ir išmanymo informatoriais, todėl negalėjo pasiekti gerų rezultatų.

Beje, dar Pirmojo pasaulinio karo metais sklido gandai apie „Frau daktarės“ ryšius su Mata Hari. „Frau daktarės“ sesuo patvirtino šiuos gandus. Pasak sesers, vienas iš vokiečių žvalgybos vadovų majoras Keferis ir Elizabeta Šragmiuler specialiai iš Antverpeno buvo atvykę į Kelną, kad susitiktų su Mata Hari ir perduotų jai instrukcijas. „Frau daktarė“  apie Matą Hari kalbėjo kaip apie nesprogusį sviedinį ir manė, jog kapitonas Ladu padarė vokiečiams paslaugą, pašalindamas jiems nereikalingą agentą.

Vis dėlto šis pasakojimas kelia kai kurių abejonių. Kam Matai Hari reikėjo gauti instrukcijų iš tada dar visiškai neseniai į žvalgybą priimtos „Frau daktarės“? Bet ir pats šis epizodas negalėjo įvykti anksčiau kaip 1915-aisiais, kai Elizabeta Šragmiuler pradėjo tarnauti Antverpeno vokiečių slaptosios tarnybos skyriuje. O juk, pasak legendos, Mata Hari tapo šnipe dar gerokai prieš karą.

Tačiau nereikia užmiršti ir aplinkybės, jog legendos apie „Frau daktarę“ pagrindu tapo Elizabetos Šragmiuler gyvenimas, o kai kurie epizodai paimti iš kitų vokiečių žvalgių istorijų, antai „freilinos daktarės“ – taip buvo vadinama Ana Marija Leser.

1934 metų rugpjūčio 23 dienos Anglijos laikraštyje „Deili ekspress“ buvo išspausdintas pranešimas, kad sanatorijoje netoli Ciūricho mirė ligota Ana Marija Leser. Prieš mirtį ji prisipažino, kad jos tikroji pavardė Elizabeta Šragmiuler ir kad ji išdavė Matą Hari, nes vokiečių žvalgyba nutarė atsikratyti savo agente, tapusia jiems našta. Prie šio atsikratymo organizavimo neva prisidėjęs būsimasis hitlerinio abvero vadovas Vilhelmas Kanaris, tuo metu dar jaunas karininkas.

Tiesa, tam nėra jokių dokumentinių patvirtinimų. Pati „išpažintis“ yra aiškus legendų apie Matą Hari ir „Frau daktarę“ atgarsis. Bent jau taip teigia knygoje „Penki slaptojo karo šimtmečiai“ autorius J. Černiakas.

© 2011 „XXI amžius“