Ukrainiečių patriotą Jevheną Konovalecą likviduoti įsakė Stalinas

Ukrainos didvyris Jevhenas Konovalecas

Po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjo viltis, jog besikurianti naujoji Europos tvarka leis tautoms kurti nepriklausomas valstybes. Iš Austrijos-Vengrijos, Rusijos bei Osmanų imperijų griuvėsių kaip sfinksas iškilo keletas nacionalinių valstybių.  Pasinaudojusi patogiu momentu Ukrainos politinė vadovybė irgi ėmėsi aktyvių valstybės kūrimo veiksmų. Tiesa, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti – sutrukdė kaimyninių imperijų priešiškumas ir intrigos. Nepriklausomos Ukrainos susikūrimu labiausiai nesuinteresuota buvo Lenkija ir bolševikinė Rusija.

Ukrainiečių politikai Europoje intensyviai ieškojo sąjungininkų, palaikančių jų išsilaisvinimo ketinimus, bet diplomatinės pastangos neatnešė norimų rezultatų. Pagal Versalio ir Vašingtono tarptautinių santykių principus Ukrainos teritoriją pasidalino Sovietų Sąjunga, Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija. Be abejo, ukrainiečių patriotai neketino taikytis su pastumdėlio dalia. Vienas iš aktyviausių, drąsiausių Ukrainos nepriklausomybės šalininkų tuomet pasirodė esąs Sičės Šaulių pulkininkas Jevhenas Konovalecas, įgijęs didžiulį autoritetą išsilaisvinimo kovų metu 1917–1920 metais. Būtent J. Konovalecas buvo įsitikinęs, jog Ukraina privalo tapti nepriklausoma nuo bet kokių saitų su kitomis valstybėmis. J. Konovalecas buvo įsitikinęs, jog ukrainiečiams bus geriausia gyventi tik nepriklausomoje Ukrainoje, o ne Lenkijos ar SSRS valdomoje teritorijoje.

Nacionalinės kovos centras tąsyk persikėlė į Galiciją, kur kilo stiprus nacionalistinis  judėjimas, kaip reakcija į visišką pralaimėjimą, kurį patyrė tautinės pakraipos liberalios ir socialistinės politinės ukrainiečių srovės, nesugebėjusios apginti Ukrainos valstybės 1917–1920-aisiais.

1920-aisiais Čekoslovakijos sostinėje Prahoje buvo įkurta Ukrainų karinė organizacija (UKO), kurios pagrindinis siekis – paskelbti Ukrainos valstybės sukūrimą. Tačiau UKO neapsiribojo vien politiniais pareiškimais. Ji rūpinosi išsaugoti karinius kadrus, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti nepriklausomybės kovose. J. Konovalecas tapo vadovaujančiojo UKO organo – Pirminės komandos – vadu.

Didžiausią organizacijos dalį sudarė jaunoji ukrainiečių karta, kuri skausmingai reagavo į savo tėvų pralaimėjimą ir troško revanšo. Taigi į UKO įsitraukė daug asmenų, kurie vėliau tapo iškiliais ukrainiečių nacionalinio judėjimo atstovais: Romanas Šuchevičius, Stepanas Bandera, Levas Rebetas.

UKO veikla Galicijoje buvo siekiama pakirsti lenkų okupacinės valdžios savivalę. Siekdama šio tikslo UKO inicijavo įvairias akcijas: boikotavo  ukrainiečių valdininkų lojalumo priesaikas Lenkijos Respublikai, bendrą Vakarų Ukrainos gyventojų surašymą 1921 m. lapkritį, rinkimus į Lenkijos seimą 1922 m. lapkritį, jaunuolių šaukimą į lenkų kariuomenę. Didžiausiu ukrainiečių nesutarimo su lenkų valdžia įrodymu tapo UKO organizuotas pasikėsinimas į lenkų valstybės vadovą maršalą J. Pilsudskį ir Lvovo vaivadą K. Grabovskį.

Nepaisant to, Antantės pasiuntinių taryba 1923 m. kovo 15 d. vis dėlto atidavė Vakarų Ukrainos teritoriją Lenkijos Respublikos jurisdikcijai. Į tai UKO atsakė didele sabotažo akcija ir individualių teroro aktų serija, nukreipta prieš Lenkijos Respublikos aukščiausios politinės vadovybės atstovus (nesėkmingas pasikėsinimas į Lenkijos prezidentą S. Voicechovskį 1924 m., Lenkijos mokyklų kuratoriaus S. Sobinskio nužudymas 1926 m.).

Atsiradus naujoms sąlygoms, J. Konovalecui primygtinai reikalaujant, kovos veiksmai papildyti politiniais bei ideologiniais aspektais. J. Konovaleco kursas ukrainiečių nacionalistiniam judėjimui suteikė didesnį mastelį ir sulaukė didelio gyventojų palaikymo.

Išskirtinis naujojo kurso bruožas buvo tas, kad jis leido vienytis skirtingoms ukrainiečių organizacijoms. 1929 metais Vienoje sušaukiamas pirmasis ukrainiečių nacionalistų kongresas. Jame J. Konovalecas pabrėžė: svarbiausias ukrainiečių tikslas – išstumti okupantus iš savo žemių ir sukurti savo valstybę. Šiame kongrese susibūrė nauja karinė politinė jėga – Ukrainų tautininkų (Nacionalistų) organizacija (UNO), kuri turėjo didelę įtaką okupuotose Ukrainos teritorijose, nes rėmėsi pavergtos tautos nacionalizmo ideologija. Svarbiausiu organizacijos tikslu paskelbtas Ukrainos nepriklausomos suvienytos valstybės sukūrimas. UNO vadovu buvo išrinktas J. Konovalecas.

Vadovaudamas galingai pogrindinei struktūrai J. Konovalecas sumaniai sprendė konfliktus tarp skirtingų jos frakcijų. Didžiulio masto sabotažo akcija Galicijoje 1930–1932 metais prieš lenkų okupacinę valdžią, Lenkijos vidaus reikalų ministro B. Pierackio nužudymas, įvykdytas UNO kovotojų, liudijo stiprėjant radikalias nuotaikas. Vis dėlto savo blaivia pozicija pulkininkas sugebėjo apsaugoti organizaciją, kad neįvyktų UNO skilimas, kad būtų bent kiek sušvelninti kovos metodai. Toks atsargumas padėjo ukrainiečius apsaugoti nuo lenkų valdžios masinių represijų.

Be to, viena iš UNO veiklos prioritetinių krypčių tapo informacinis propagandinis darbas, kuris vyko bendradarbiaujant su įvairiomis ukrainiečių organizacijomis. Šia kryptimi veikiant paplito žuvusiųjų už Ukrainos laisvę kultas. Skirtingose Vakarų Ukrainos vietovėse buvo supilti nežinomų karių kapai, buvo aukojamos gedulingosios mišios, kurios dažnai peraugdavo į konfliktus su lenkų policija, draudusia tokias akcijas.

UNO leido daug brošiūrų, atsišaukimų, biuletenių, laikraščių, žurnalų. Pats J. Konovalecas buvo dviejų UNO oficialių leidinių redakcinių kolegijų narys, juose skelbė nemažai savo straipsnių, kuriuos pasirašinėjo slapyvardžiais.

Iš propagandinių UNO priemonių didelio atgarsio sulaukė mokyklinė akcija – atsakas į lenkų valdžios masiškai uždarinėjamas ukrainietiškas mokyklas. Tuo metu buvo išplatinta 92 000 agitacinių lapelių ir 6 000 brošiūrų, kuriose buvo raginama nesimokyti lenkų kalbos. Antilenkiška akcija išreiškė ne tik ukrainiečių norą apginti savo ekonominius interesus, bet ir propaguoti sveiką tautos gyvenseną, atsisakant vartoti alkoholį ir tabaką (vienas vėlesnių UNO lyderių Stepanas Bandera per visą savo sudėtingą gyvenimą nė karto neišgėrė – net jo vestuvės vyko be alkoholio).

Kita svarbi J. Konovaleco veiklos kryptis buvo glaudžiai susijusi su ukrainiečių klausimo užsienio politika. Pulkininkas suvokė, kad Ukrainos nepriklausomybės ir valstybingumo siekiai neturi perspektyvos, jei šios kovos niekas nepalaikys iš išorės. Ir vis dėlto savo politikoje J. Konovalecas pirmiausia kliovėsi savo jėgomis ir bet kokia kaina siekė tapti tarptautinės politikos aktyviu dalyviu.

Todėl J. Konovalecas koordinavo daug proukrainietiškų propagandinių akcijų įvairių šalių teritorijose. Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje buvo sukurtos specialios informacinės agentūros. 1930 metais J. Konovalecas apsigyveno Šveicarijoje, kadangi Ženevoje veikė Tautų Lygos bei Tautinių mažumų reikalų komiteto vadovaujantys organai, čia dažnai lankydavosi įvairūs Europos diplomatai ir žurnalistai. Būtent čia, Šveicarijos sostinėje, J. Konovalecas koordinavo ukrainiečių protesto akciją prieš 1930 metų baudžiamuosius represinius lenkų valdžios veiksmus, žinomus „pacifikacijos“ pavadinimu. Būtent dėl to jis susitiko su įtakinga Leiboristų partijos nare ponia Meri Šipšings (Merry Shipshings) ir Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kad sumažintų J. Konovaleco įtaką, oficialioji Varšuva reikalavo iš Šveicarijos jį deportuoti. Tik Lietuvos konsulo Šveicarijoje pastangų dėka J. Konovalecas liko Šveicarijoje.

Ukrainiečių tautininkų sąjūdžio ryšiai su Lietuva buvo tvirti bei apėmė daug aspektų. 1920 metais Lietuvos teritorijoje veikė UKO atstovybė. Bendradarbiaudami su Lietuvos žvalgyba, 1926 metais UKO atstovai perdavė Lietuvos pusei slaptą Lietuvos užpuolimo planą, kurį parengė Lenkijos generalinis štabas. Kiek vėliau pagrindiniu OKO atstovu Lietuvoje tapo I. Revjuk, o pats J. Konovalecas nuo 1929 metų turėjo Lietuvos pilietybę. Lietuva finansiškai rėmė 1929–1934 metais  Kaune spausdinamą ukrainiečių tautininkų sąjūdžio oficialių leidinių „Surma“ („Trimitas“) ir „Rozbudova naciji“ („Tautos plėtra“).

Ženevoje J. Konovalecas viešino faktus apie badmetį (Holodomorą) Sovietų Ukrainoje 1932–1933 metais, nusinešusį milijonus ukrainiečių gyvybių. Prievartinė kolektyvizacija, užgniaužta ukrainizacija, žiaurios politinės represijos prisidėjo prie to, kad ukrainiečių išsivadavimo judėjimas itin neigiamai vertino Stalino totalitarinį režimą. Todėl J. Konovalecas laikė būtinybe paskleisti pasaulyje teisingą informaciją apie ukrainiečių padėtį „socialistiniame rojuje“. Kad pažadintų apsnūdusią Europą, tuo metu SSRS priėmusią į Tautų Lygą ir neatsižvelgusią į žmogaus teisių grubius pažeidimus, UNO atliko didelį atgarsį sukėlusią karinę akciją – 1933 m. spalį nužudė Sovietų konsulato Lvove bendradarbį O. Mailovą.

Kitas J. Konovaleco užsienio politikos antisovietinės pakraipos aspektas – galimų sąjungininkų būsimajame kare su SSRS paieškos. Jo manymu, karas buvo neišvengiamas dėl daugybės prieštaravimų, kurie buvo išryškėję tarpukario laikotarpiu. Taigi pulkininkas stengėsi susitarti su politiniu bei kariniu Vokietijos elitu, kuris žadėjo talkinti ukrainiečiams jų išsivadavimo reikaluose.

Laikydamasis principo „mūsų priešų priešai – mūsų draugai“, J. Konovalecas skleidė ukrainiečių išsilaisvinimo idėją ir Tolimuosiuose Rytuose. 1930 m. pradžioje Japonijoje buvo parengtas Kvantuno armijos veiksmų prieš SSRS planas – Ocu. Turėdamas žinių apie antisovietines tos šalies vadovybės nuostatas, J. Konovalecas mėgino pasinaudoti jų techninėmis paslaugomis saviems kariniams daliniams sukurti. 1937 metais Vienos viešbutyje „Bristol“ J. Konovalecas susitiko su japonų kariniu atašė Berlyne Ito ir dviem Japonijos generalinio štabo karininkais. 1937 m. UNO delegacija stebėtojų teisėmis dalyvavo Japonijos Generalinio štabo organizuotuose karininiuose mokymuose. 1938 m. sausį Japonijos pasiuntinybėje Berlyne buvo surengtas banketas J. Konovaleco garbei. Be to, pulkininkas stengėsi suburti ukrainiečių emigraciją Mandžiūrijoje. UNO perėmė savo kontrolėn  Ukrainų tautos namus Harbine. UNO grupelė Japonijoje taip pat siekė užmegzti ryšius su ukrainiečių kariškiais, tarnavusiais sovietų armijoje.

Ketvirtajame dešimtmetyje J. Konovalecas užmezgė ryšius su daugelio Europos šalių politinėmis grupėmis. Pavyzdžiui, 1933 metais pulkininkas siuntė į Londoną Jevheną Liachovičių, kuriam pavyko sudominti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės departamento vadovą Laurence Collierą, taip pat keletą britų analitikų, kurie laikė tikslinga Ukrainos valstybės sukūrimo Rytų Europoje idėją. 1935 m. sausio pradžioje keturiolika britų parlamento narių bei šešetas žinomų visuomenės veikėjų kreipėsi į Tautų Lygą su peticija, kurioje išsakytas protestas prieš ukrainiečių gyventojų persekiojimą Lenkijos teritorijoje. Dėl tolimesnio ukrainiečių teisės į savo valstybiškumą įtvirtinimo 1935 m. vasarį buvo sukurtas Anglų – ukrainų komitetas.

Kita šalis, kurioje J. Konovalecas siekė rasti ukrainiečių nacionalinės idėjos palaikymą, buvo Italija. UNO branduolį čia sudarė daug intelektualinio elito, mat pagrindiniu jo atstovu buvo Jevgenas Onackis, vietinio universiteto profesorius ir puikus publicistas. 1931 metais jis užmezgė ryšį su Italijos Užsienio reikalų ministerijos Rytų Europos departamento vadovu Pittalesu, o po to – su šio pareigas perėmusiu Pietro Quaroni. UNO politika Apeninų pusiasalyje, kuriai vadovavo J. Konovalecas, davė praktinį rezultatą: susitarta dėl ukrainiečių ir italų bendradarbiavimo švietimo ir propagandos srityse: studentams iš įvairių Ukrainos kampelių buvo suteikta teisė įgyti europietišką išsilavinimą.

Pats J. Konovalecas palaikė draugiškus santykius su italų diplomatu Enriku Insabatu, su kuriuo derino atskirus ukrainų emigracijos organizavimo klausimus. Nuo 1936 metų J. Konovalecas su šeima persikėlė gyventi į Italiją.

Aktyviai padedant J. Konovalecui į UNO bendradarbių ratą buvo įtraukta daug ukrainiečių emigracijos, kurių atstovams Organizacija padėjo palaikyti tarpusavio ryšius. Pulkininkas atliko nemažai akcijų, kurios padėjo įkurti UNO grupeles arba giminingas organizacijas Prancūzijoje, Belgijoje, Kanadoje, Portugalijoje. Jam tiesiogiai dalyvaujant Amerikos žemyne buvo įsteigta Ukrainos šaulių draugija, kuri davė pradžią Valstybinio Ukrainos atgimimo organizacijai  JAV bei Ukrainų nacionaliniam susivienijimui Kanadoje.

Budriai sekdamas J. Konovaleco politinę veiklą sovietų politinis elitas nusprendė, jog ji kelia grėsmę SSRS. Jau nuo 1933 metų imtasi įgyvendinti Josifo Stalino nurodymas fiziškai sunaikinti ukrainiečių išsilaisvinimo judėjimo vadovą. NKVD pastangomis į Ukrainų nacionalistų vadovybės lyderio artimų žmonių ratą buvo infiltruotas bolševikų agentas Pavelas Sudoplatovas, kuris apsukriai vaidino Aukštupio Ukrainos nacionalistinio pogrindžio atstovą. 1938 m. gegužės 23 dieną Roterdame jis sėkmingai įvykdė teroristinį pasikėsinimą į J. Konovalecą. J. Konovaleco mirties diena Ukrainoje iki šiol švenčiama kaip Didvyrių diena.

Parengė Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“