Išskirtinis politinių žmogžudysčių Serbijoje braižas – žiaurumas

Gintaras Aukštuolis

2003 metų kovo 12 dieną Serbijos sostinėje Belgrade, prie buvusios Jugoslavijos armijos vadavietės griuvėsių, nužudytas premjeras Zoranas Džindžičius. Snaiperis į ministrą pirmininką paleido dvi kulkas. Viena įsmigo į nugarą, kita – į pilvą. Pasikėsinimo metu Zoranas lipo iš šarvuoto limuzino, pasiramsčiuodamas ramentais, nes žaisdamas futbolą susižeidė koją, ir ruošėsi eiti į Vyriausybės rūmus. Manoma, kad snaiperis slėpėsi remontuojamame Statistikos instituto pastate. Premjeras mirė vos nuvežtas į ligoninę.

Zoranui buvo sukakę 50 metų. Serbijos žiniasklaida teigė, kad su premjeru susidorojo vadinamoji Zemuno nusikaltėlių grupuotė ir buvęs specialiųjų operacijų junginio vadas bei policijos šefas Miloradas „Legija“ Lukovičius. 2003 metų vasario mėnesį ši nusikaltėlių grupuotė jau kartą bandė susidoroti su Zoranu. Tąsyk premjero automobilį mėgino taranuoti sunkvežimis, bet premjero vairuotojas pasirodė esąs vikresnis. Tada policija sulaikė Dejaną Milenkovičių, priklausantį Zemuno grupuotei.

Zemuno grupuotė garsėjo žmonių grobimais, žmogžudystėmis bei stambaus masto plėšimais dar nuo Serbijos diktatoriaus Slobodano Miloševičiaus laikų. Zemuno gauja atsakinga, pavyzdžiui, už 1999 metais surengtą pasikėsinimą į buvusį opozicijos lyderį Vuką Draškovičių. Tada žuvo keturi žmonės. Iš viso minėta grupuotė yra nužudžiusi per 50 žmonių. Zemuno grupuotė – tai vienintelis per tarpusavio karus ir policijos operacijas išlikęs nusikaltėlių klanas, kuriam vadovavo Dušanas Spasojevičius-Musulmonas.

Zemunas – tai Belgrado priemiestis, kuris prieš šimtmetį priklausė Austrijai. Čia daug senų ir gražių pastatų. Ši pagal Belgrado priemiestį pavadinta gauja vienijo apie 200 smogikų. Seniai išduoti orderiai suimti visus jos narius, kurie laikomi atsakingais už pasikėsinimą į premjerą bei kitas žmogžudystes, įvykdytas per dešimt metų, tačiau kai kurie nesučiupti iki šiol.

Serbijos premjeras Zoranas nebuvo turtingiausias šalies politikas, bet garsėjo aistra brangiems automobiliams. Kai kurie Zorano oponentai jį kaltino ryšiais su mafija. Tuo tarpu Serbijos naujienų agentūra „Beta“ teigė, kad šie kaltinimai laužti iš piršto, nes nėra jokių įrodymų, leidžiančių įtarti ryšius su mafija.

Kai kurie Vakarų apžvalgininkai manė, kad šia politinio pobūdžio žmogžudyste nusikaltėliai bandė Serbijoje sukelti chaosą ir tarsi įrodyti, esą šalis be S. Miloševičiaus nepajėgi normaliai egzistuoti.

Tai – ne vienintelė dėmesio verta serbiška žmogžudystė. 2000 metų pradžioje Belgrade prie viešbučio „Intercontinental“ buvo nušautas garsus ir žiaurus karo vadas Željko Ražnatovičius-Arkanas, siautėjęs Serbijoje ir Kosove su savo „tigrais“. Jo tėvas – Jugoslavijos slaptųjų tarnybų viršininkas. „Arkanas“ galėjo suteikti nemažai informacijos Tarptautiniam karo nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tribunolui, tačiau pats krito nuo žudiko kulkų. Kas ir kodėl nužudė „Arkaną“, niekas nežino. Tiesa, puikiai Balkanų specifiką išmanantys politikos apžvalgininkai įtaria, kad „Arkanas“ tik suvaidino esąs nužudytas, o iš tiesų pabėgo į Pietų Ameriką, bijodamas panašaus likimo kaip  S. Miloševičiaus – Hagos kalėjimo.

2000 metais Belgrado restorane nušautas ir Jugoslavijos gynybos ministras Pavle Bulatovičius. Prie savo namų Belgrade žuvo Jugoslavijos avialinijų JAT direktorius Žika Petrovičius. Novi Sade nužudytas Voivodinos srities vadovas Bosko Peroševičius.

Nužudomas Juodkalnijos prezidento M. Djukanovičiaus saugumo patarėjas Goranas Zugičius. Žmogžudystė įvykdyta Podgoricoje.

Birželį nuo žudiko rankos prie restorano Belgrade krito Serbijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, buvęs Belgrado policijos šefas Bosko Buha.

2002 metų lapkričio mėnesį nužudytas aukšto rango federalinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Nenadas Batočaninas.

Kai S. Miloševičius atsidūrė Hagos teisme, didelės nusikaltėlių grupuotės Serbijoje išnyko. Vieni nusikaltėliai spruko užsienin, kiti žuvo per tarpusavio rietenas, treti atsidūrė už grotų. Išliko tik Zemuno grupuotė. Nuopelnai dėl stambiausių kriminalinių grupuočių likvidavimo priskiriami būtent nužudytam premjerui Zoranui, tačiau Zoranas turėjo daug ir politinių priešų – juk būtent jis sutiko mainais į didelę materialinę Vakarų pagalbą Hagos tribunolui atiduoti Serbijos vadovą S. Miloševičių. Taigi niekas neabejoja, jog žmogžudystė turi ryškų politinį atspalvį.

© 2011 „XXI amžius“