Išdavikai ir perbėgėliai vis dar teisiami pagal „šaltojo karo“ laikų įstatymus

Gintaras Visockas

25-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Būtent tokio dydžio bausmės pareikalavo prokuroras, tėvynės išdavyste kaltinantis SVR (Služba vnešnej razvedki, liet. Užsienio žvalgybos tarnyba) pulkininką Aleksandrą Potejevą. A. Potejevo pavardė pradėta minėti, kai paaiškėjo, jog šis aukšto rango Rusijos slaptųjų tarnybų atstovas su savo artimiausiais slapta pabėgo į JAV ir ten paprašė politinio prieglobsčio. Taigi sėkmingai pabėgo. Tačiau oficialioji Maskva A. Potejevą kaltina ne tik pabėgimu į Ameriką, bet ir sąmoninga, iš anksto suplanuota išdavyste. Būtent A. Potejevas kaltinamas Vašingtonui išdavęs Amerikos terirorijoje sėkmingai veikusią vadinamąją nelegalų grupę su Ana Čapman priešakyje. Pasak agentura.ru portalo redaktoriaus Andrėjaus Soldatovo, A. Potejevas neabejotinai kaltas, kad Vašingtonui pavyko demaskuoti puikiai užsikonspiravusią nelegalų šnipų grupę. Taigi, Rusijos supratimu šis perbėgėlis nenusipelnė nei pagarbos, nei užuojautos. Žurnalistas A. Soldatovas nesuvokia, kodėl šis dezertyras ir išdavikas baudžiamas itin griežtai – būtent pagal „Šaltojo karo“ metų įstatymus. Juk jei A. Potejevui, šiandien saugiai gyvenančiam Jungtinėse Valstijose, už akių bus skirta 25-erių metų laisvės atėmimo bausmė, vadinasi, tai bylos, jog A. Potejevo veiksmai prilyginami Olego Gordijevskio ar Viktoro Suvorovo-Rezuno pabėgimams ir išdavystėms.

Ir vis dėlto toks palyginimas, pasak A.Soldatovo, nėra teisingas. Mat pabėgimas į Vakarus iš Sovietų Sąjungos 1976 metais ir pabėgimas į Vakarus iš Rusijos 2010-aisiais – skirtingi dalykai. Štai 2010-ųjų kovo mėnesį Šiaurės Kaukazo apygardos karinis tribunolas teisė du Rusijos armijos karininkus už tai, kad šie 2008-aisiais, karo su Gruzija išvakarėse, pradėjo slapta bendradarbiauti su Tbilisiu – Gruzijos pusei perdavė slaptų žinių apie rusų kariuomenės planus bei pajėgumus. Rusijos karininkai Chviči Imerlišvili ir Marlenas Bogdanovas buvo pripažinti kaltais dėl šnipinėjimo Gruzijos naudai ir nuteisti kalėti po 13 ir 15 metų. Toks griežtas nuosprendis yra suprantamas – savo veiksmais jie kėlė pavojų rusų kariškiams, turėjusiems dalyvauti karinėje kampanijoje prieš Gruziją. Tuo metu A. Potejevo išdavystė, A. Soldatovo pastebėjimu, nekėlė nė menkiausio pavojaus nelegalų gyvybėms. A. Potejevas viso labo sužlugdė tų nelegalų karjeras. Nors žodis „sužlugdė“ tikriausiai irgi nėra tinkamas. A. Potejevo išduoti nelegalai sugrįžo į Rusiją, kur gavo pelningas, prestižines tarnybas, ypač gražuolė Ana Čapman. Taigi jiems neteko metų metus kankintis kalėjimo vienutėse. Be to, Rusija nekariauja ir neketina kariauti su JAV. Kodėl A. Potejevui vis dėlto norima paskirti maksimalią bausmę, tarsi vis dar gyventume „Šaltojo karo“ laikais?

Agentura.ru portalo redaktorius svarsto, kad galbūt bausmių dydį nulemia valstybės, kuriai šnipinėta, politinis svarumas. Jei valstybė nėra labai didelė ir įtakinga, su ja bendradarbiavęs Rusijos pilietis sulaukia žymiai mažesnės bausmės už tą pilietį, kuris nutarė tarnauti stambaus politinio masto valstybei. Vadimasi tie, kurie šnipinėja Gruzijos naudai, savaime sulaukia švelnesnių bausmių, o tie, kurie susibičiuliauja su tokia valstybe kaip JAV, sulaukia griežčiausių bausmių. Tokia pozicija yra logiška. Tačiau tada kyla klausimas, koks jos santykis su teisingumu ir tiesa? Ar tokiu atveju teisė nepaverčiama tiesiog politika?

Beje, nuosprendžių skelbimas tokiais atvejais atlieka ne tik auklėjamąjį, bet ir tramdomąjį vaidmenį, kad potencialūs perbėgėliai bijotų net pamanyti apie galimybę pasukti išdaviko keliu, o visuomenė į išdavikus žiūrėtų kaip į gailesčio ir užuojautos nenusipelnusius menkystas.

Pagaliau per pastaruosius dešimtmečius rusai įprato, jog perbėgėliai žvalgybininkai ar išdavystės keliu pasukę Rusijos karininkai būtinai baudžiami pagal pačius griežčiausius įstatymus.

Štai tik vienas iškalbingas pavyzdys. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Didžiojoje Britanijoje buvo kilusi tikriausia isterija dėl šnipų keliamo pavojaus. Oficialusis Londonas tvirtino, kad šalies teritorijoje veikia apie 75 tūkst. vokiečių žvalgų ir šnipų (vėliau paaiškėjo, jog šnipų būta kur kas mažiau – tik 37 agentai). 1911-aisiais Didžioji Britanija slapta priėmė įstatymą, pagal kurį šnipinėjimu įtariamas asmuo privalo pats įrodyti savo nekaltumą, o ne priešingai. Tokie griežti įstatymai, paneigiantys nekaltumo prezumpcijos dėsnį, buvo priimami tik kokių nors akivaizdžių karinių kampanijų išvakarėse arba karinių susidūrimų metu. Taikos metais juos čia pat atšaukdavo.

Dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1926-aisiais Sovietų Sąjunga priėmė įstatymą, pagal kurį šnipai ir išdavikai priskiriami pavojingiausiai nusikaltėlių grupei. Dramatiškas ir egzotiškų rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari likimas –ji buvo sušaudyta pagal karo meto įstatymus. Taikos metais Prancūzijos Temidė ją greičiausiai būtų išteisinusi. Iki M. Hari suėmimo, tardymo ir sušaudymo Prancūzijos teismai sugautiems šnipams bei išdavikams teskirdavo ketverių metų laisvės atėmimo bausmes.

Agentura.ru portalo redaktorius mano, kad Rusijos specialiųjų ir slaptųjų tarnybų vadovams derėtų švelninti įstatymus, pagal kuriuos šiandien baudžiami perbėgėliai ir dvigubi agentai. Akivaizdu, kad oficialusis Kremlius švelninimams nepasiruošęs. Bausmių švelninimui nepasiruošęs ir oficialusis Vašingtonas. Juk seržantą Bredlį Maningą, suteikusį slaptos informacijos portalui Wikileaks, Amerika ketina teisti ne pagal šių dienų nuostatas, bet pagal griežtąjį 1917 metų įstatymą. Griežtai bandė nubausti nepaklusnųjį agentą ir Didžioji Britanija (mintyse turimas Ričardas Tomplinsonas, atleistas iš tarnybos MI 6 ir apie savo atleidimą parašęs skandalingą knygą).

Taigi tiek Amerika, tiek Rusija elgiasi kaip broliai dvyniai. Tiesa, Rusijoje sąvoka „Tėvynės išdavystė“ pakeista į sąvoką „valstybės išdavimas“, bet šie kosmetiniai pakeitimai yra nereikšmingi. Kai kurie Rusijos advokatai įsitikinę, jog sąvoka „išdavystė“ niekaip netinka prie sąvokos „tėvynė“. Joms trūksta tikslumo, apibrėžtumo. Jose nėra realaus, apčiuopiamo turinio, tik – emocijos. Juolab nedera reikalauti, kad Rusijos pilietis savo asmeninius interesus prilygintų Rusijos slaptųjų tarnybų interesams. Žurnalisto A. Soldatovo manymu, dėl A. Potejevo išdavystės kalčiausia pati SVR, nesugebėjusi laiku demaskuoti išdavystės keliu pasukusio karininko. Be to, labai nekonkreti mintis, kad dėl A. Potejevo išdavystės Rusija patyrė rimtų nuostolių. Juk taip ir lieka neaišku, kokie tai nuostoliai? Gal tie nuostoliai – tik simboliniai?

Taigi A. Potejevas Rusijoje baudžiamas taip griežtai, tarsi būtų organizavęs daug gyvybių nusinešusį teroro aktą. Tai rodo, jog Rusijoje išdavikai vis dar griežčiau baudžiami nei žmogžudžiai.

© 2011 „XXI amžius“