„Princesė“ stipresnė už „Princą“

Gintaras Visockas

Olego Nečiporenkos pavardė besidomintiems žvalgybų intrigomis turėtų būti puikiai žinoma. Olegas Nečiporenko – buvęs KGB pulkininkas. Sovietmečiu jis ilgokai dirbo Meksikoje, kol 1971 metais šios šalies vadovybė jį ir dar keletą Sovietų Sąjungos diplomatų demaskavo kaip sovietų žvalgus ir paskelbė nepageidaujamais asmenimis. Taigi buvo išvytas iš Meksikos. Tada O. Nečiporenko beveik dešimt metų dirbo KGB struktūrose kaip „šnipas specialiesiems pavedimams“. Paskui būta ilgalaikių komandiruočių į karštuosius taškus – Vietnamą, Nikaragvą, Libaną.

Kad jis yra baigęs Maskvos valstybinį pedagoginį užsienio kalbų institutą, kad savo veiklą KGB struktūrose pradėjo 1960 metais, kad puikiai moka ispanų kalbą, – ne tiek svarbu. Šis KGB pulkininkas yra išleidęs dvi knygas, kuriose pasakoja apie savo darbą svarbiausioje Sovietų Sąjungos žvalgyboje – KGB. Štai 1993 metais jis Amerikoje išleido „Pasą žmogžudystei“, kurioje išsamiai kalba apie savo susitikimus su Li Harvi Osvaldu, kuris, kaip teigia oficialioji versija, po dviejų mėnesių nušovė JAV prezidentą Džoną Kenedį. 1996 metais knyga apie susitikimus su Osvaldu buvo išleista Rusijoje, tik pavadinimas kiek pakoreguotas. 1999 metais KGB pulkininkas tapo net oficialiu Maskvos rašytojų sąjungos nariu.

Rusijos knygynuose netrukus pasirodys dar viena O. Nečiporenkos knyga – „Gyvenimas konspiracijoje“ (šiai temai daug dėmesio skiria rusų kalba leidžiamas savaitraštis „Soveršenno sekretno“). Naujoji KGB pulkininko knyga – pasakojimai apie kasdienį sovietų žvalgų darbą užsienyje. Skaitant tokius veikalus visuomet kyla abejonių: kiek ten tiesos ir kiek – pramanų. Tačiau keli O. Nečiporenkos knygos skyriai atrodo įtikinami, nuoširdūs,  užtektinai intriguojantys, spalvingi.

Na, kad ir tas, skirtas Meksikoje užverbuotam agentui pravarde „Princas“, beje, gėdingai žlugusiam, nors iš pradžių viskas klostėsi, regis, kuo puikiausiai. Meksikos sostinėje O. Nečiporenko oficialiai buvo laikomas sovietų diplomatu, o iš tikrųjų turėjo kitų uždavinių. Vienas iš svarbiausių jo tikslų 1960 – 1970 metais buvo surasti vietinių, kurie, nesukeldami įtarimo, sugebėtų susidraugauti su Meksikoje dirbančiais JAV diplomatais ar žemesnio rango ambasados darbuotojais.

Ši užduotis lyg ir nebuvo sudėtinga. To meto meksikiečiai tradiciškai nemėgo amerikiečių ir palankiai žiūrėjo į Sovietų Sąjungą. Sovietai jiems kėlė simpatijų, o jankiai – antipatiją. Po rimtos atrankos O. Nečiporenko susirado vieną buvusį Meksikos policijos darbuotoją, kuris sutiko atlikti „kai kuriuos specifinius sovietų diplomatų prašymus“. Su sovietais bendradarbiauti sutikęs meksikietis buvo ne tik patikimas politiškai, bet ir labai išvaizdus vyras: aukštas, taisyklingų veido bruožų, sportiško sudėjimo, negalėjo nepatikti moterims. Jam buvo duotas „Princo“ slapyvardis. Tik kas tada galėjo pamanyti, kad jis bus užtektinai žioplas, nors ir itin geros nuomonės apie save.

Užduotis buvo netradicinė. Jam derėjo susidraugauti su kokia nors Amerikos ambasados technine darbuotoja ar sekretore, bet susidraugauti reikėjo taip, kad nebūtų sukeltas įtarimas, esą pažintis mezgama specialiai – dėl neaiškių tikslų. „Princas“ nesunkiai šią užduotį atliko, ne tik susipažino, bet ir artimiau susidraugavo. Amerikiečių ambasadoje dirbusių moterų dauguma buvo vienišos ir, kaip sakoma, balzakiško amžiaus, todėl jos pačios ieškojo vyrų, su kuriais galėtų pabendrauti. Susipažinimas įvyko natūraliai, iš šono žvelgiant, tikrai atsitiktinai. Bent jau sovietų žvalgyba, stebėjusi šią sceną, nepastebėjo, jog susipažinimas būtų sudominęs amerikiečių žvalgybą.

„Princo“ taikiniu tapusiai JAV ambasados darbuotojai buvo skirtas „Princesės“ slapyvardis. Ji buvo vietinė – meksikietė. Po užtektinai gausių susitikimų paplūdimyje ir kavinėse sovietų diplomatai davė nurodymą „Princui“, kad šis ne tik susitikinėtų, ne tik užsiimtų meilės žaidimais, bet ir pabandytų ką nors įdomaus sužinoti apie JAV ambasadą ir ten dirbančius žmones. Iš pradžių „Princas“ buvo tikras, kad jo „Princesė“ tuoj „pradės čiulbėti“, tačiau laikas bėgo, susitikimų ir intymių santykių būta užtektinai, o vertingos informacijos – nė kruopelės. „Princesė“ pasirodė esanti meili, bet nekalbi, nieko nenorinti pasakoti nei apie savo darbovietę, nei apie savo bendradarbius.

Pagaliau Maskva davė nurodymą Meksikoje dirbantiems sovietų žvalgams „imti jautį už ragų“. Sumanyta įrašyti ir nufilmuoti „Princesės“ ir „Princo“ meilės žaidimus, o paskui galbūt tuos įrašus panaudoti kaip šantažo priemonę. Čia vėlgi neapsieta be nuotykių. Muzikiniame tranzistoriniame grotuve įmontavo filmavimo aparatūrą. Teliko „Princą“ išmokyti naudotis specialiuoju grotuvu. Filmavimo pamoka buvo surengta po atviru dangumi, ant suoliuko, vienoje iš sostinės gatvių. Apžiūrinėdami grotuvą sovietų žvalgas ir „Princas“ nepastebėjo, kaip prie jų priėjo Meksikos policijos karininkas ir draugiškai pasisveikino.

Savo knygoje O. Nečiporenko rašo, esą tą akimirką jam teko pajusti realų baimės jausmą. Nejaugi pastebėjo? Nejaugi demaskavo? Tačiau meksikiečių policininkas viso labo paprašė ugnies cigaretei užsidegti ir padėkojęs už degtukus netrukus patraukė savo keliais. O. Nečiporenko tvirtina, jog tądien būta įvairiausių įtarimų: o gal meksikiečių teisėtvarkos atstovas vis dėlto pastebėjo kažką įtartina ir apie tai informavo Meksikos kontržvalgybą. Juk ne visuomet pamatysi ant suoliuko sėdinčius du vyriškius, iš visų pusių ilgokai apžiūrinėjančius muzikos grotuvą. Operaciją teko atidėti vėlesniam laikui dėl šventos ramybės.

Vėlesni „Princo“ ir „Princesės“ susitikimai parodė, jog amerikiečių seklių nėra. Vadinasi, anoji pusė nieko blogo nepastebėjo. Tada prasidėjo pagrindinis operacijos etapas. Buvo surastas specialus butas, kuriame „Princas“ ir „Princesė“ susitiko intymiam vakarėliui. Viskas klostėsi kuo puikiausiai. Naktis prabėgo tarsi nepastebimai. Grotuvas viską užfiksavo. Jokių užsikirtimų, jokių netikėtumų. Pats „Princas“ jautėsi tarsi devintame danguje. Didžiuodamasis perdavė kasetę.

Nusivylimas atėjo tada, kai O. Nečiporenko ir jo kolegos perklausė įrašus. Ogi ten – jokios juos dominančios informacijos. Vos tik „Princas“ imdavo klausinėti apie darbą ambasadoje, „Princesė“ čia pat užsičiaupdavo. O jei kažką ir atsakydavo, tai labai nenoriai ir nekonkrečiai. Perklausius visą kasetę sovietų diplomatams tapo aišku, kad ne „Princas“ – padėties šeimininkas, o greičiau – „Princesė“. Taip, jų užverbuotas agentas suviliojo JAV ambasados darbuotoją. Tik kokia nauda iš užverbavimo? Per keletą mėnesių trunkančią operaciją KGB nieko rimto ir vertingo nesužinojo apie Amerikos ambasadą. Kai kuriems KGB ekspertams net pasirodė, kad būtent „Princesė“ bando iškvosti savo jėgomis neabejotinai pasitikintį „Princą“, o tas net nesuvokia, jog ne jis čia „kietuolis“.

KGB pulkininkas O. Nečiporenko rašo, kad po kulminacinės nakties „Princui“ teko skirti kur kas lengvesnes užduotis. Nuobaudų už veltui sugaištą laiką ir iššvaistytas operatyvines lėšas O. Nečiporenko iš Maskvos nesulaukė, bet ir pagyrimų bei ordinų visgi negavo. Keisčiausia, kad „Princas“ greičiausiai taip ir nesuprato, jog ne jis, o jį mulkino toji balzakiško amžiaus meksikietė.

© 2011 „XXI amžius“