„Pilkoji šmėkla“

Gintaras Visockas

Džeimsas Engeltonas, bendradarbių pramintas „Pilkąja šmėkla“

Yra daugybė karinių gudrybių, triukų, mistifikacijų, blefų ir kitokių dezinformavimo metodų, kuriais Sovietų Sąjungos ir kai kurių kitų jai pavaldžių šalių specialiosios tarnybos naudojasi siekdamos suklaidinti Vakarų šalis, jas kiršinti. Sukuriamas savotiškas kintantis landšaftas, kuriame tikrovė ir iliuzijos susilieja, – rašė Džeimsas Dž. Engeltonas, daug metų vadovavęs JAV CŽV kontržvalgybos valdybai. Jam skirta Deivido Č. Martino knyga „Widernes of Mirrors“ (1980).

Dž. Engeltonas buvo kietos žvalgybinės linijos šalininkas, nes laikėsi nuomonės, kad sovietų žvalgyba nuolat stengiasi infiltruoti savo agentus į Amerikos Centrinę žvalgybos valdybą. Gimęs JAV, kurį laiką gyveno Italijoje, kur dirbo jo tėvas. Ten baigė anglų pradžios mokyklą ir koledžą, o 1937 metais grįžo į Valstijas ir studijavo Jeilio universitete. Baigęs universitetą, 1943-iaisiais, tapo kariškiu ir dirbo Strateginių tarnybų valdyboje  (STV). Paskirtas į kontržvalgybos padalinį STVX-2, kurio vadovybė buvo įsikūrusi Londone. Čia Dž. Engeltonas susipažino su operacijos „Ultra“ dokumentais, taip pat kai kuriais britų specialiųjų tarnybų MI-5 ir MI-6 atstovais. Pažinojo Haroldą Filbį.

1944-aisiais buvo pasiųstas į Romą vadovauti italų X-2 biurui. Kovojo su vietos fašistinėmis specialiosiomis tarnybomis. Vienas jo informatorių buvo kunigas, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI. Jau tada Dž. Engeltonas buvo legendinė asmenybė. Generolas majoras Donovanas vadino jį kvalifikuočiausiu Strateginių tarnybų valdybos žvalgybininku. Jis labai atidžiai ir smulkmeniškai analizavo vokiečių žvalgybų Italijoje veiklą, kaupė vokiečių karininkų, dominusių sąjungininkus, nuotraukas. Pastarieji mėgo fotografuotis Romos fotoateljė, nuotraukas siųsdavo artimiesiems į Vokietiją.

Po karo Dž. Engeltonas pradėjo dirbti Karo ministerijoje Strateginių tarnybų skyriuje, rūpinosi italų specialiųjų tarnybų, veikusių prieš sovietų žvalgybas, ryšiais su amerikietiškosiomis. Tuo metu jis susisiekė su žydų pogrindžiu Europoje, taip padėdamas tvirtus ilgalaikius Amerikos specialiųjų tarnybų ir „Mossad“ bendradarbiavimo pamatus.

1947 metais pradėjo darbą ką tik įsteigtoje Centrinėje žvlagybos valdyboje, o 1954-aisiais CŽV įsteigė kontržvalgybos valdybą, kuriai jis pats ir vadovavo. Dž. Engeltonas čia dalyvavo ne vienoje slaptoje operacijoje, kurioms amerikiečių žvalgyba pirmaisiais pokario metais teikė ypatingos reikšmės. Pavyzdžiui, 1948-aisiais darbavosi operacijoje finansuojant italų dešiniuosius visuotiniuose rinkimuose, kurie būtent dėl šios priežasties baigėsi komunistų pralaimėjimu.

CŽV kontržvalgybos valdybai Dž. Engeltonas vadovavo daugiau kaip 20 metų ir buvo įvairiai pavaldinių pravardžiuojamas: „Mama“, „Pilkoji šmėkla“, „Virdžinijos džiūsna“ (pabrėžiant fizinę išvaizdą). 1974 metų pabaigoje buvo priverstas atsistatydinti, nes to meto CŽV direktorius Kolbis manė, kad nesutramdomas siekis išaiškinti sovietų agentus, įsiskverbusius tarp CŽV sienų, valdybai tik kenkia. Dž. Engeltonui atsistatydinant dirbo 300 žmonių. Kolbis jų sumažino iki aštuoniasdešimties.

Viena garsiausių Dž. Engelto bylų – KGB agento Jurijaus Nosenkos pasitraukimas į Vakarus. Šis perbėgėlis tvirtino, kad buvo Li Harvi Osvaldo kuratorius, kai pastarasis lankėsi Sovietų Sąjungoje. J. Nosenka teigė, kad KGB neturėjo nieko bendra su prezidento Džono F. Kenedžio nužudymu.

Išėjęs į pensiją, Dž. Engeltonas atsidėjo žvejybai ir orchidėjų auginimui. 1975-aisiais  jis buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Žvalgyboje“ – aukščiausiu CŽV apdovanojimu.  

© 2012 „XXI amžius“