Sužlugdė pasikėsinimą Teherane

Gintaras Aukštuolis

Sovietų žvalgas Gevorkas Vartanianas

Maskvoje, eidamas 88-uosius metus, mirė garsus sovietų žvalgas Gevorkas Vartanianas. Jis išgarsėjo tuo, kad 1943 metais sugebėjo sužlugdyti fašistinės Vokietijos žvalgybos rengtą pasikėsinimą prieš antihitlerinės koalicijos lyderius, susirinkusius į Irano sostinę Teheraną.

Kaip pranešė agentūra „Armėnpress“, G. Vartanianas mirė 2012-ųjų sausio 10 dieną ligoninėje Botkinskaja. Paskutiniuoju metu jį kamavo vėžys. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas užuojautos telegramoje tvirtino, kad šis žvalgas buvo „tikras savo šalies patriotas, ryški, įsimintina asmenybė“. Rusijos prezidento teigimu, žvalgybinės operacijos, kurias teko atlikti G. Vartanianui, į Rusijos žvalgybos istoriją įrašytos „aukso raidėmis“. Šiuos D. Medvedevo žodžius cituoja ir agentūra „Interfaks“.

Gevorkas Andrejevičius Vartanianas gimė 1924 metų vasario 17 dieną Rostove prie Dono. Jo tėvas buvo Irano pilietis Andrejus Vartanianas, sviesto fabriko direktorius. 1930-aisiais, kai Gevorkui sukako šešeri metai, šeima išvažiavo gyventi į Iraną. Jo tėvas buvo kadrinis SSRS žvalgybos karininkas, taigi į Iraną jis išvažiavo turėdamas konkrečią žvalgybinę užduotį. Verslas ir sviesto gamyba tebuvo priedanga. Tėvo paveiktas jaunasis Gevorkas taip pat netrukus pradėjo talkinti sovietų išorės žvalgybai. Sovietų žvalgu tapo teturėdamas šešiolika metų.

Tai atsitiko 1940-aisiais. Tąsyk jis užmezgė tiesioginius kontaktus su NKVD darbuotojais. Susitikimas su NKVD atstovu surengtas Teherane. Gevorkui pavesta ieškoti ten ir kituose Irano miestuose užsikonspiravusių fašistinės Vokietijos agentų. Žvalgybinio darbo patirties jis neturėjo. Nebuvo baigęs ir jokių žvalgybos mokyklų.

Tačiau Gevorko vadovaujama sovietų žvalgų grupė per dvejus metus sugebėjo iššifruoti per 400 asmenų, dirbančių Adolfo Hitlerio slaptosioms tarnyboms. Darbas buvo labai pavojingas, tačiau jį lydėjo sėkmė visur ir visada. Būtent tuo metu jis susipažino su vieno savo grupės atstovo seserimi Goar. Merginą Gevorkas priėmė į savo būrį. Vėliau toji mergina tapo jo žmona.

1942-aisiais Gevorkui, turinčiam „Amiro“ slapyvardį, liepta atlikti specialią užduotį. Tuo metu Didžioji Britanija buvo SSRS sąjungininkė, tačiau oficialusis Londonas palaikė slaptus ryšius ir su A. Hitlerio tarnybomis. Pavyzdžiui, britai tuometiniame Irane įkūrė slaptą žvalgų mokyklą, į kurią priimdavo jaunus vyrus ir merginas, mokančius rusiškai. Apmokytus žvalgybininko abėcėlės juos išsiųsdavo į tuometines Sovietų Sąjungos Azijos respublikas bei Kaukazo regioną tarnauti britų žvalgybai.

Maskva liepė „Amirui“ stoti į tą žvalgų mokyklą apsimetus, jog nekenčia SSRS. Čia jis mokėsi nuo skambučio iki skambučio, o surinkta informacija turėjo milžiniškos vertės. Būtent „Amiro“ surinktos informacijos dėka sovietams pavyko neutralizuoti dešimtis britų šnipų, permestų į Vidurinės Azijos respublikas ir Kaukazo regioną. Kai kurie iš jų būdavo „neutralizuojami fiziškai“, kiti – perverbuojami. Kitaip tariant, jau dirbdavo ne britams, o sovietams.

Garsiausia Gevorko žvalgybinė operacija – 1943-aisiais sužlugdytas pasikėsinimas į Teheranan susirinkusių Josifo Stalino, Vinstono Čerčilio ir Franklino Ruzvelto gyvybes. Pasikėsinimą į tuometinius SSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV vadovus rengė Trečiojo Reicho žvalgyba. Beje, tuo metu, kai Gevorko vadovaujama grupė sužlugdė vokiečių operaciją, grupės vadovui „Amirui“ tebuvo sukakę 19 metų. Vokiečių planai sužlugdyti iki viršūnių susitikimo likus vos kelioms dienoms. Gevorko grupė tiesiog areštavo pasikėsinimą organizavusius vokiečių žvalgus.

Apie šią žvalgybinę operaciją buvo sukurtas meninis kelių serijų filmas „Teheranas – 43“, kuriame įsimintinus vaidmenis sukūrė Igoris Kostolevskis, Armenas Džigarchanianas ir Alenas Delonas. Tiesa, pats G. Vartanianas to filmo nevertino. Jo žodžiais tariant, „labai daug šaudymo ir niekų“. Tame filme esą tėra vienas tikroviškas epizodas – diversantai į ambasadą stengiasi pakliūti šliauždami kanalizacijos vamzdžiais.

1951 metais G. Vartanianui teko palikti Iraną ir grįžti į sovietinę Armėniją. Ten jis baigė Jerevano universitetą – studijavo užsienio kalbas. Baigęs mokslus G. Vartanianas ilgokai dirbo kaip žvalgas-nelegalas įvairiose pasaulio valstybėse ilgiau nei 30 metų, bet niekad nebuvo demaskuotas. Iš paskutinės savo komandiruotės jis grįžo su žmona 1986 metais. Goar išėjo į pensiją, o Gevorkas liko tarnauti žvalgyboje iki 1992 metų. G. Vartanianas yra apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio ordinu.

Kad Gevorkas yra žvalgas, oficialiai buvo paskelbta tik 2000-aisiais, tačiau daug jo atliktų operacijų įslaptinta iki šiol. 2010-aisiais duodamas interviu leidiniui „Moskovskij komsomolec“ legenda tapęs sovietų žvalgas gynė neseniai Amerikoje demaskuotus Rusijos nelegalus, įskaitant ir seksualiąją Aną Čapman. Pasak G. Vartaniano, anie rusų nelegalai dėl savo nesėkmių nieko dėti, jeigu juos išdavė perbėgėlis. Nuo išdaviko intrigų apsisaugoti, suprask, velniškai sunku, tiesiog neįmanoma. Gali būti tikras profesionalas, turėti puikią konspiraciją, bet jeigu tavo kelyje pasipainios išdavikas, nieko nepakeisi. Maždaug tokią versiją yra išdėstęs G. Vartanianas.

Beje, jis mėgdavo sakyti, jog „išdavikų gyvenimo pabaiga visuomet negraži“. Retai kas iš jų sulaukia žilų plaukų. Dažnai prasigeria, nes juos vis tiek kamuoja sąžinės graužatis. G. Vartaniano teigimu, išdavikų net negerbia tie, kuriems jie talkina. Iš SSRS ir Rusijos į Vakarus pabėgusius rusų žvalgybininkus amerikiečiai priima, naudojasi jų paslaugomis, tačiau širdies gilumoje negerbia arba net niekina. Esą tokie ir Ameriką galį parduoti.

© 2012 „XXI amžius“