Dvasia įveikė imperijos tankus
Kun. Robertas Grigas
Kovoje dėl Nepriklausomybės visada aktyvi buvo
ir katalikų bendruomenė bei jos dvasios vadovai kunigai. Daug jų
dalyvavo Atgimime ir Sąjūdyje prikeliant tautą į laisvę. Tarp tų
kunigų aktyviausi buvo Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Algimantas
Keina, Bronius Antanaitis, Pranciškus Račiūnas, Vaclovas Aliulis,
Rokas Puzonas, Lionginas Kunevičius, Alfonsas Bulota ir kt. Šiandien
spausdiname trijų kunigų mintis Sausio 13-osios 15-ųjų metinių proga.
Prisimenant 1991 metų sausio tragišką Lietuvos
pergalę prieš agonijos apimtos sovietų imperijos smurtą, pirmiausia
norisi ją vadinti žmoniškumo pergale. Dvasios pergale prieš ginkluotą
jėgą. Dainos pergale prieš kulką. Geros valios žmonės visame pasaulyje
intuityviai suprato, kad šis iki antgamtinio švytėjimo išgrynintas
visos tautos perkeitimas kilniame laisvės ir tiesos siekyje yra
reikšmingas visai žmonijai, ne vien Lietuvai. Todėl pasaulio akys
tomis dienomis ir naktimis su viltimi, malda ir palaikymu buvo nukreiptos
į Vilnių.
Tuo metu dirbau Kaišiadorių Katedroje vikaru.
Stiprėjant sovietų agresijos nuojautai, žmonėms iš visos Lietuvos
vykstant ginti pirmojo laisvai išrinkto mūsų parlamento, paprašiau
savo vyskupo Juozapo Matulaičio leidimo važiuoti į sostinę, pas
parlamento gynėjus. Bažnyčia pirmiausia pašaukta būti dvasinės karalystės
kūrėja, tad politikoje dalyvauja su tam tikromis išlygomis, kiek
reikalauja sąžinės ir dorovės gynimas. Tačiau pavergtose ir skriaudžiamose
tautose, taip pat ir Lietuvoje, kunigai, kaip rodo istorija, niekad
nenusišalindavo nuo Tėvynės laisvės bylos. Nes tai neatskiriamai
siejasi ir su doru sąžinės pasirinkimu. Pasirinkimu būti gėrio ir
teisingumo pusėje. Prisiminkime kunigus knygnešių organizatorius,
sukilėlių vadą kun. Antaną Mackevičių, partizanų kapelioną kun.
Justiną Lelešių ar Kronikos leidėjų ir platintojų indėlį. Tad
ir mano atsiradimas parlamente buvo dėsninga Bažnyčios pozicijos
tąsa.
Agresijos išvakarėse Aukščiausiosios Tarybos pirmojo
aukšto fojė kartu su juodomis uniformomis apsirengusiais savanoriais,
AT pirmininku Vytautu Landsbergiu, krašto apsaugos ministru Audriumi
Butkevičiumi išsirikiavę davėme priesaiką ginti Lietuvą, vykdyti
tik jos teisėtos valdžios įsakymus ir nepasitraukti iš pareigos
vietos, kad ir kas atsitiktų. Tai buvo pirmoji tokia priesaika mano
gyvenime. Prievartinėje tarnyboje sovietų armijoje 1982-1984 metais
viešai atsisakiau duoti priesaiką mūsų Tėvynės okupantams, už tai
buvau paskirtas į tikrai katorginio darbo kuopą Kazachstane. Parlamente
prisiekiau be ginklo rankoje: nors ir jaučiau tą vyrams suprantamą
trauką prie savanorių susirankiotų įvairių savigynos priemonių,
visgi nutariau, kad mano pareiga čionai yra kovoti kitokiomis
dvasinėmis priemonėmis.
Kiekvieną valandą sausio 11-ąją ir 12-ąją įtampa
parlamente didėjo. Jaučiausi kaip karo kapelionas apgultoje tvirtovėje.
Kartu su kunigais Jonu Boruta, Antanu Gražuliu, Algimantu Keina
aukojome šv. Mišias prie parlamento susirinkusiems žmonėms, kalbėjomės
su jais, giedojome. Nakties tamsą prie budinčių žmonių jūra supamų
AT rūmų nušvietė liepsnojantys laužai, prie kurių žmonės dalijosi
arbata, atsivežtais sumuštiniais, o, svarbiausia, bendro ryžto šiluma.
Ugnys tamsoje dar labiau stiprino tą mistišką nuotaiką, apsiaustos,
bet nieku gyvu nepasiduodančios pilies nuotaiką, apie kurią tomis
dienomis Bernardas Brazdžionis iš JAV itin taikliai parašė: Gręžia
dangų vilties ugnimi Lietuva...
Kai pasigirdo tankų ir automatų šūviai prie Televizijos
bokšto, prie manęs priėjo parlamentaras Algirdas Patackas ir paprašė
liekantiesiems parlamente suteikti Bažnyčios numatytą galimo masinio
žmonių žuvimo atvejams generalinę absoliuciją (bendrąjį nuodėmių
atleidimą, išrišimą). Prasidėjus kruvinai sovietų kariuomenės agresijai
prieš beginklius žmones prie Lietuvos radijo pastato ir TV centro,
likusiųjų parlamente laukė visiška nežinia. Atėjau su dujokauke
per petį į parlamento salę. Visiems parlamentarams taip pat jau
buvo išdalytos dujokaukės. Buvo mirtina tyla. Turbūt pirmąkart gyvenime
pakilau į parlamento tribūną. Pasakiau, kad esu katalikų kunigas,
pasiūliau mirties grėsmės akivaizdoje tikintiesiems apgailėti nuodėmes,
širdyje susitaikyti su Dievu, o indiferentams ar netikintiesiems
irgi susikaupti ir pagal savo supratimą dvasioje atsisakyti padaryto
blogio, stoti prieš egzistencinę ribą apvalytomis sielomis. Paskui
suteikiau atleidimą, lotyniškai ir lietuviškai tardamas trumpąjį
išrišimo tekstą. Visi didžiojoje AT posėdžių salėje buvę parlamentarai,
pareigūnai priėmė šį aktą labai rimtai. Vieni pagarbiai stovėjo,
palenkę galvas, kiti susikaupę sėdėjo suoluose ar priklaupė. Kadangi
viskas buvo transliuojama į aikštę aplink rūmus, išrišimą girdėjo
ir parlamentą supusios žmonių minios. Ten dalyvavusieji iki šios
dienos man pasakoja, kad tai labai sustiprino jų ryžtą būti čia
už Lietuvą iki galo, nesvarbu, koks jisai būtų. Ačiū Dievo meilei
ir Marijos globai, kurios dauguma Tėvynės gynėjų tomis dvasinių
grumtynių naktimis ištikimai šaukėsi. Netrukus iš Vyriausybės pastato
atėjo atsiųstas žmogus ir taip pat paprašė kunigo iš parlamento
ten nuėjo kun. A.Keina.
Tikriausiai niekada neužmiršiu tos nežemiškos
tarpusavio meilės, kuri 1991-ųjų sausį buvo užliejusi žmones Lietuvoje.
Tokia pati nuotaika gaubė ir parlamente pasilikusius gynėjus. Drauge
meldėmės, dalijomės kukliomis vaišėmis, drąsinome vieni kitus, kad
ir kaip pakryptų šiuokart istorijos svarstyklės, mūsų pasirinkimas
neatšaukiamas. Po įtempto budėjimo naktų pervargus, AT narys advokatas
Kazimieras Motieka pasiūlė savo kabinetą, kur buvo galima kelias
valandas pamiegoti ant kėdžių. Atsimenu, ant parlamento laiptų Sausio
13-osios naktį mane pasigavo vieno laikraščio (berods Gimtojo krašto)
korespondentas ir, prikišęs mikrofoną, sujaudintu balsu paklausė:
Kunige, ar laimėsime? Atsakiau, kad svarbiausiąją, moralinę pergalę
mes jau laimėjome, ir parodžiau žmonių jūrą prie parlamento. Tą
buvimą išvien su Lietuva lemtingomis jai dienomis laikau sau ypatinga
Dievo dovana. Kaip ir mums visiems. Toji nuskaidrintos būties patirtis
kaip niekad reikalinga šiandien, kai vėl turime ginti Tėvynės laisvę
nuo grėsmių, kylančių pirmiausia iš stebėtinai gajaus vergystės
mentaliteto. Turime tęsti visų sąmoningų Lietuvos piliečių neginkluotą
sukilimą prieš sovietizuotos teisėsaugos, korumpuotų ekonominių
klanų ir neatsakingų politinių grupuočių savivalę. Tauri Nepriklausoma
Lietuva turi įveikti ir vėl iš šešėlio mėginančią mus užvaldyti
marionetinę LTSR. Dievas tepadeda mums tęsti Sausio 13-osios žygį
į Šviesą!
© 2006 XXI amžius
|