„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. sausio 13 d., Nr. 1


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kodėl susvetimėjome Tėvynėje?

Kun. Algimantas KEINA

Jau praėjo 15 metų nuo tragiškos ir herojiškos Sausio 13-osios. Manau, būtina nuolat sugrįžti prie anų dienų visiems: dalyvavusiems tų įvykių sūkuryje, žuvusiųjų artimiesiems, nukentėjusiems, stebėjusiems per televiziją ir jaunajai kartai, kuriai tada tebuvo 10-15 metų. Gimusieji vėliau turėtų žinoti, kad tai buvo lietuvių patriotų heroizmo, o okupantų niekšybės dienos.

„Nežinau, kuriuo keliu pasuks kiti, bet man - duokite laisvę ar mirtį“ - rašė P.Henry. Kodėl? Atsakymą pateikia G. Mažini: „Aš myliu laisvę labiau už tėvynę, nes tėvynė be laisvės - kalėjimas“. Šias mintis patvirtina ir mūsų Tėvynės likimas. Ir šiandien yra apie 30 proc. žmonių, sakančių: „Man buvo gera bolševikų nelaisvėje“. Tai suprantama. Šie žmonės yra okupantų, stribų ir kolaborantų palikuonys. Prisimenu, kai amerikietiškais sunkvežimiais vežė žmones į tremtį. Mačiau, kaip iš skausmo jie laužė rankas, o stribas, užsidėjęs už ausų papirosus, išdidžiai pro tremiamuosius vaikštinėjo gatvėje. Okupacijos laikus ginantieji nebuvo išplėšti iš savo namų. Nebuvo išdraskytos jų šeimos. Jie ir jų vaikai nemirė Sibire nuo bado ir šalčio, nepakeliamų katorgininko darbų. Jų palaikai nesiilsi amžinojo įšalo žemėje. Jie nedirbo visą vasarą kolūkyje už keliasdešimt kilogramų prastų grūdų. Neteko jų žmonoms, pasikabinus kibirą ant krūtinės, apsiavus guminiais batais, aplipusiais purvu ir mėšlu, vaikščioti po dirvą, berti mineralines trąšas ir už darbą gauti rudenį tik kelis kilogramus grūdų.

Sausio 13-osios įvykiai man, manau, ir daugeliui padėjo dar labiau suprasti, kas yra vergija ir kas - didžiulis Laisvės troškulys. Kas yra bailumas ir kas heroizmas, kas yra melas ir kas tiesa.

Okupantams smogikams užgrobus Televizijos bokštą, mačiau, kaip į Seimo rūmus atbėgo jaunas vyras, atsisėdo ant sofos, uždengė rankomis veidą ir skausmingai pravirko. Priėjau ir paklausiau: „Broli, kas atsitiko?“ Jis pro ašaras vos ištarė: „Kaip baisu prie Televizijos bokšto!“ Greitai visi, esantys prie Seimo rūmų ir Seime, sužinojo apie tą baisią tragediją prie Televizijos bokšto. Čia susirinkę žmonės manė, kad dabar ateina eilė traiškyti nekaltus žmones ir prie Seimo rūmų. Prisimenu, kaip A.Butkevičius, L.Andrikienė kreipėsi į žmones, prašydami palikti Seimo rūmų aikštę, nes ir čia gali pasikartoti Televizijos bokšto gynėjų tragedija. Mačiau, kaip niekas nesitraukė. Atvirkščiai, dar labiau apsupo Seimo rūmus. Tada L.Andrikienė kreipėsi į moteris, ragindama pasitraukti nuo Seimo, bet ir jos nesitraukė. Tik vėliau iš daugelio žmonių sužinojau, kad visi buvo pasiryžę mirti, bet nesitraukti. Tai buvo lietuvio patrioto HEROIZMO naktis, o vėliau buvo ištisos dienos ir naktys.

Man pačiam teko būti liudininku tos herojiškos dvasios. Visą tą lemtingą naktį iki 4 val. ryto per mikrofoną prie atviro Seimo rūmų lango kartu su tūkstančiais patriotų meldėmės ir giedojome giesmes. Ne tik tą naktį, bet ištisas dienas buvome kartu su malda ir giesme.

Apie 4 val. nakties buvau pakviestas prie buvusių Ministrų tarybos rūmų. Eidamas pro tūkstantinę minią mačiau ir dabar dvasioje matau tų žmonių veidus, pavargusius, bet tvirtus ir tokius artimus, nes jiems TĖVYNĖS LAISVĖ buvo brangesnė už jų pačių gyvybę. Visą savaitę prie Seimo rūmų lango turėjau kryžių su palmės šakele. Vakarop ėjau rūmų koridoriumi ir sutikau savanorį. Jis man ir sako: „Kunige, duokite mums šį kryžių. Mums bus lengviau mirti už Tėvynės Laisvę“. Dabar klausiu pats save: „Kur dingo ta herojiška dvasia? Dėl ko taip susvetimėjome savo Tėvynėje? Šitoji dvasia ir šiandien kaip niekad reikalinga, nes Tėvynės laisvė vėl didžiausiame pavojuje“.

Nuolat girdime, kad šiandien dauguma žmonių nusiminę ir sutrikę. Pamąstykime, ar ne todėl, kad mato baisią neteisybę? Per kelerius metus grupuotė tampa milijonieriais. Visi supranta – ne savo prakaitu, o tautos apiplėšimo sąskaita. Tai tie patys, kurie valdė Lietuvą okupacijos metais. Šiuo metu korupcija jau tampa sistema. Korumpuotų piniguočių rankose užgrobta televizija ir spauda. Pagal jų diktatą klastingai luošinama tautos dvasia – smurto, prievartos filmais, moters ir vyro orumą naikinančiais sekso filmais, bedvasiais šou renginiais, retransliuojama rusų kalba televizijos laida „Okna“ ir kt.

Turime daugiau nei 500 tūkstančių surinktų gražiausių liaudies dainų, turime puikių dainininkų, puikių dainų įrašų, o eteryje nuolat skamba angliškos dainos. Ar Anglijos televizija transliuoja lietuviškas dainas? Puiki „Gero ūpo“ laida, bet ir toji neapsieina be alaus reklamos. Apie vadinamąsias komercines televizijas negali būti nė kalbos. Pagal jų programas, nėra nei Lietuvos, nei jos tautinių švenčių, nei tautos didvyrių, nebuvo jokios herojiškos kovos už Lietuvos laisvę ar jos iškentėtų vergovėje baisių kančių.

Seimo rūmai perpildyti turtuoliais, kurie tūkstančiais didina sau atlyginimus, garsėja, anot Prezidento, skandalais ir skandaliukais. Tepamėgina jie pagyventi bent porą metų iš trijų-keturių šimtų litų, kaip gyvena dauguma sąžiningai visą gyvenimą dirbusių pensininkų.

Per visą bolševikinę okupaciją buvo naikinamas tikėjimas. Jie žinojo, ką daro. Liko baisi dvasios tuštuma. Ją užpildė alkoholis, malonumai, šiuo metu – narkotikai, seksas. Nebeliko Dievo ir Tėvynes, žmogaus orumo ir atsakomybės. Atskirti žmogų nuo jo Kūrėjo, tai tas pats, kaip atskirti upelį nuo jo šaltinio.

Reikėtų dažnai apmąstyti Sausio 13-osios įvykius. Jie nuolat teprimena, kad Tėvynės likimas priklausys nuo mūsų pačių ir jaunosios kartos dvasios kilnumo, nuo patriotinio ugdymo šeimoje, mokykloje ir visoje visuomenėje.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija