„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. sausio 13 d., Nr. 1


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kartu saugokime Lietuvą

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Minime tragišką, bet didingą savo Tėvynės pergalę, dvasios pergalę prieš materiją ir pyktį, žmones, šarvuotus malda, giesma ir daina – prieš sovietų tankus ir neapykantą.

Kaip ir per visą kruviną bolševikų okupaciją, taip ir per Sausio 13-ąją prieš mus buvo Hamleto klausimas: žūti ar būti? Ačiū Dievui ir Lietuvos kovotojams – išlikome. Tvirtai tikinti tauta apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Tiesa, dar nevisiškai, nes ateityje mūsų laukia ilga kova už galutinę pergalę. Lemiamoji kova jau prasideda.

Kaip gera per šventę prisiminti netolimą praeitį, faktus ir detales, kurios laikui bėgant pamažu blėsta iš mūsų atminties. O kiek išlieta prakaito, ašarų ir kraujo! O iš kitos pusės – kiek gauta Dievo malonių! Kiek sudėta aukų ant Laisvės aukuro! Laimė, tą atmintiną Sausio 13-ąją turėjome ir gerų vadų, ir gerų kovotojų. Kad Lietuvoje buvo užsienio korespondentų, kurie skubiai perdavė pasauliui anas kruvinas žinias, ir laisvasis pasaulis jomis patikėjo. Laimė, kad laisvajame pasaulyje buvo daug žmonių, valstybės veikėjų, kurie stengėsi mums padėti, nes jei ne jie, tai vienas Dievas žino, kaip būtų pasibaigusi Lietuvai anoji tragiška naktis. Už Sausio 13-osios pagalbą visi geros valios žmonės Lietuvoje yra dėkingi Dievui ir visiems, kurie mus rėmė ir mums kritišką valandą padėjo.

Sausio 13-osios naktį visi geros valios žmonės, nepaisant ideologinių ir religinių skirtumų, išlaikė gyvenimo išbandymą. O dabar mes nebesugebame apginti tų idealų ir žuvusiųjų, kurie daugiausia aukojosi dėl išlaisvinimo. Mes nesugebame apginti prof. Vytauto Landsbergio – antrosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės architekto. Įvairūs „durnių laivo“ nusikaltėliai, vadovaudamiesi Voltero patarimu: šmeižk, šmeižk ir kas nors prilips, nuteikė prieš V.Landsbergį daugelį Lietuvos marksizmu ir degtine išplautais smegenimis žmonių. Ir šie šmeižtai plinta per žiniasklaidą ir universitetų auditorijas. O inteligentai tyli – baimė nepuošia žmonių, juo labiau inteligentų! Visi Tėvynės išdavikai bijo viešumos. Tad pakelkime balsą! Sausio 13-oji įpareigoja ginti ir Tėvynę, ir vieniems kitus. Prisiminkime gražų laikraščio „Baltijos kelias“ kvietimą: Dieve, saugok mus, kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotumėm Lietuvą. Išmokime protauti ir daryti išvadas: jei Maskva keikia ką nors, yra geras žmogus, o jei giria – išdavikas. Deja, šią gyvenimo patvirtintą tiesą žino ne visi. Todėl inteligentai privalo tautą mokyti ir ginti puolamuosius ar net pačią Lietuvą.

Penktadienių vakarais visais Lietuvos keliais mašinomis skuba žmonės į kaimus.

Ar jie negalėtų savuosius, galbūt mažiau mokytus, pamokyti, kad balsuoti už atėjūnus ar perėjūnus yra nusikaltimas prieš Dievą ir tėvynę, nes nusikalstama antrajam didžiajam Dievo įsakymui – artimo meilei. Kiekvienas žmogus katalikas yra įpareigotas kovoti su blogiu. O čia turime reikalą su blogio imperijos atstovais.

Laikas bėga greitai, tarsi vanduo Nemune. Daug įvairių įvykių, ir jie greitai pasimiršta. Todėl siūlau dėmesingai paskaityti dvi knygas: Vytauto Landsbergio „Atpirkimas“ ir „Landsbergis aria“. Šios knygos yra žmogaus, kuris ne tik dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, bet ir pats vadovavo pasipriešinimui. Iš pirmų lūpų sužinosite, kas buvo kas. Perskaitę šias knygas ne tik atkursite praeitį savo atmintyje, bet ir lengviau padarysite reikiamas išvadas ateičiai. Dabartis akivaizdžiai liudija, kad Laisvės kova nebaigta, kad bolševikai lipa ant Tautos altoriaus, kad dar reikės ilgus metus kovoti, kol nusikratysime Blogio imperijos palikuonių. Kiekviena Sausio 13-oji teįpareigoja visus dirbti ir kovoti už Tėvynės idealus.

Man Sausio 13-oji buvo svarbi ir tokia pasiliks visam gyvenimui. To laiko įvykius praleidau Kaune. Dirbau Kauno arkivyskupijos kurijoje kard. Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi. Todėl išvykti į Vilnių negalėjau. Klausiausi radijo, televizijos pranešimų ir stebėjau Kauno miesto gyvenimą. Buvo sutarta, kad sausio 13-ąją važiuosiu į Vilnių ir, kardinolo įgaliotas, pašventinsiu Seimo rūmus. Deja, į Vilnių nebegalėjau nuvykti – nepraleido rusų karių postas.

Sausio 12 ir 13 dienomis į kuriją ateidavo nepažįstami rusiškai kalbantys žmonės ir tvirtindavo, kad nori susitikti su disidentais. Vienam jų pareiškiau, kad Lietuvoje nėra disidentų – jie Maskvoje. Matyt, „svečiui“ nepatiko mano kalbos tonas, ir jis per dantis iškošė: „Jūs labai drąsus“. „Savo reikalams pakankamai“, - atsakiau.

Vakarais eidavau prie savivaldybės ir ten su susirinkusia minia kalbėdavau rožinį. O nutilus Vilniaus radijui ir televizijai, kalbėjau per radijo stotį savo kraštui ir užsieniui. Į anglų kalbą vertė atvažiavusi iš užsienio profesorė L.Baškauskaitė. Savivaldybė nakčiai buvo apstatyta įvairiausiomis darbo mašinomis ir sunkvežimiais. Kiekvieną rytą žmonės išvažiuodavo į darbą, o vakare vėl sugrįždavo. Iš rožinio kalbėjimo buvo galima jausti visų religinę ir lietuvišką nuotaiką bei pasiryžimą laikytis iki pergalės.

Vakarais nuvažiuodavau į Sitkūnų ir Juragių radijo stotis. Ten būdavo ir jaunimo, ir gražių, šviesių nuotaikų. Bet ten buvo ir agentų, ir vagių. Sitkūnuose vienam raseiniškiui, atvažiavusiam į budėjimą, pavogė mašiną. Buvo ir noro šias valandas paversti linksmu festivaliu. Sausio 12 dienos vakare į senamiestį atvažiavo septynios sovietų tanketės ir sustojo prie Nemuno kranto, šiek tiek toliau nuo Vytauto bažnyčios. Kitą dieną vakarop jos nepastebimai dingo.

Laisvę laimėjom, bet išlaikyti nesugebėjom. Patys matome, kas darosi Lietuvoje. Miškuose ir lageriuose netekome daug kraujo ir protingų žmonių, inteligentų. Visi džiaugėmės laisve. O bolševikai, pamatę, kad jų nesirengia bausti, kad daugelis, net kunigų, kartoja jų mestą šūkį reikia atleisti, reikia dovanoti, persitvarkė ir pradėjo puolimą prieš Lietuvą. Iš pradžių buvo pilni baimės dėl savo nusikaltimų, atgailos nedarė ir nesirengia daryti. Įdomi šalis ta Lietuva: pilna didžiausių nusikaltimų, o nusikaltėlių nėra. Ir dabar ramūs: archyvai uždaryti ilgam. O gal ir naikinami? Ir dabar vakarykščiai stengiasi sujaukti žmonių širdis ir protus, sugriauti dorą. O valstybė be doros – lyg namas be pamato.

Ačiū Dievui, kuris mus stiprino per visas ilgas ir kruvinas okupacijos dienas. Ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie kentėjo, kovojo ir žuvo. Ačiū ir visiems tiems, kurie ir dabar kovoja, stengiasi nusikratyti okupantais ir okupacijos pasekmėmis.

Mieli Lietuvos žmonės, melskimės už visus žuvusiuosius ir suluošintus. Tegul Dievas būna jiems ir mums gailestingas. Mes nepadarėme visko, ką privalėjome padaryti – ištverti, kovoti ir laimėti.

Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė.

Su prasminga Sausio 13-ąja!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija