Sausio įvykius prisimenant
Kazimieras Dobkevičius
|
Nepriklausomybės gynėjai
1991 m. sausio 13 d.
M.Mažvydo bibliotekoje
|
|
SSRS desantininkai
Vilniuje 1991 m. sausio 11 d.
užima Spaudos rūmus
|
Lietuvos ateities likimas sprendėsi 1991 m. sausio
13-osios tragiškų įvykių verpete Vilniuje, prie parlamento rūmų,
prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato
ir daugelyje kitų vietų. Šimtatūkstantinė minia žmonių glaudžiu
žiedu apjuosė Lietuvos Atkuriamojo Seimo rūmus. Prof. Vytauto Landsbergio
dokumentų rinkinyje apie Sausio 13-osios įvykius, pavadintame Atpirkimas.
Sausio 13-oji dokumentuose ( 2004 m.), pateikta daug istorinių
dokumentų su komentarais. Pasak prof. V.Landsbergio, daugiau tiesos
yra geriau, o geriausiai liudija dokumentai. Tebūnie mažiau baltų
dėmių. Ateis laikas, ir bus atlikti tikri istoriniai tyrimai, nekenktų
ir baudžiamieji. Jau dabar aiškėja buvus tikrą sąmokslą. Ką gali
žinoti, gal teisingumas atsigręš ir į didžiuosius agresijos ir žudynių
kaltininkus, tebegyvenančius užsieniuose, tad ir jų vaidmenį tenka
priminti. Paskelbus dokumentus, kai kurie dalykai skamba tarsi apie
nūdieną.
Su visa tauta buvo vieningi ir Lietuvos katalikai.
Tai jų maldos ir giesmės liejosi visuose susibūrimuose. Lietuvos
Vyskupų Konferencija prieš pat Sausio 13-osios įvykius Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui prof. V.Landsbergiui
nusiuntė tokio turinio laišką: Šiomis lemtingomis mūsų kraštui
valandomis mes, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai, vienijamės
dvasioje su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba ir su visais Lietuvos
žmonėmis ir kartu siekiame visiškos jos nepriklausomybės atkūrimo.
Jaudinamės dėl didelių sunkumų ir pavojų, iškilusių
mūsų kraštui šiame laisvu apsisprendimu pasirinktame kelyje. Žavimės
ir džiaugiamės mūsų Aukščiausiosios Tarybos ir visų Lietuvos žmonių
tvirta, garbinga bei protinga laikysena patiriamų provokacijų atžvilgiu.
Tiesos ir meilės dvasia, pažadinusi mus pasirinkti
laisvės ir nepriklausomybės kelią, teskatina mus į vis didesnę vienybę,
nes tik joje glūdi mūsų dvasinė tvirtybė bei jėga, tik ji laiduos
mums Dievo palaimą ir laimės geros valios tautų palankumą. Pasitikėdami
maloningąja Dievo Apvaizdos globa, lydėsime karšta malda.
Iš prof. V.Landsbergio kreipimosi į rusų tautą
per Maskvos televiziją jau po Sausio 13-osios: Kalbuosi su jumis
iš Vilniaus, Lietuvos sostinės. Prieš tris savaites čia griaudėjo
šūviai ir žlegėjo tankai, sovietų kareiviai žudė beginklius žmones.
Trylika užmuštų, pusė tūkstančio sužeistų, kontūzytų, netekusių
klausos... Kas gi davė įsakymą šaudyti ir traiškyti vikšrais - atsakymo
vis nėra, o jeigu jo taip ir nebus, tai vėl eis šaudyti ir traiškyti
kitose vietose, - ir pas jus, brangieji, jeigu ten atsiras žmonių
pakeltomis galvomis, sugebančių pakilti ir tarti: gana mums jūsų
prievartos ir mulkinimo. Bet būtent šito stovėjimo su pakelta galva
tironija negali pakęsti.
Labai aktualus buvo susitikimas jau po Sausio
13-osios įvykių, 1991 m. sausio 21 d. V.Landsbergio pavedimu jis
įvyko Maskvoje, kur su M.Gorbačiovu susitiko SSRS liaudies deputatų
pažymėjimus turintys R.Adomaitis, prof. A.Smailys, V.Laurušas. Prof.
A. Smailys savo ataskaitoje mini, kad kelios minutės po 16 valandos
iš prezidento kabineto išėjo susinervinęs maršalas S.Achromejevas.
Jis pareiškė, matyt, galvodamas, kad mes norime dar ir toliau svarstyti
Lietuvos išėjimo iš SSRS realizaciją: Nieko jums neišeis, atleiskite
jau man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekados neleis, kad jos
valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti
net SSRS prezidentas, nes jo valdžia yra ribota. Net jeigu ir norėtų,
jis negalėtų jums padėti. Pokalbyje su pačiu M.Gorbačiovu pastarasis
pasmerkė kariuomenės panaudojimą prieš taikius gyventojus ir pareiškė
užuojautą dėl žmonių žuvimo Vilniuje. Jo nuomone, visas konfliktines
situacijas galima spręsti tik politiniu keliu, o Vilniuje, Baku,
Tbilisyje kariuomenė buvo panaudota be prezidento ir gynybos ministro
Jazovo žinios. Vėliau, kaip rašoma lietuvių bičiulio buvusio majoro
M.Pustobajevo knygoje Agresijos kronika, prezidento patarėjas
maršalas S.Achromejevas nusižudė, pasikoręs savo kabinete (pagal
oficialią versiją). Tačiau, KGB diversinės- žvalgybinės Kaskad
grupės vado papulkininkio I.Morozovo nuomone, savižudybė buvo imituota.
Nes šis metodas KGB daliniuose bei GRU patikimiausias. Paprastai
tokios akcijos, tvirtina buvęs Kaskad vadas, atliekamos aukštos
kvalifikacijos profesionalų, todėl jokių pėdsakų, o tuo labiau dokumentų,
nelieka. Taigi vienas iš jėgos panaudojimo šalininkų buvo tyliai
pašalintas.
Deja, tenka tik apgailestauti, kad kruvinų Sausio
13-osios įvykių tikrieji kaltininkai išsislapstė ir tik vienas kitas
nubaustas jau baigia paskutines kalinimo dienas. Buvo ruošiamas
perversmas, bet jo nepavyko įvykdyti. Ir dar. Sovietų kariškiai
bet kokia kaina provokavo Lietuvos žmones pasipriešinti prievartai
ginklu, tačiau lietuviai žinojo, kad vienas šūvis į ginkluotą sovietų
karį ir jo žūtis sukels grandininę reakciją ir bus susidorota su
taikiais gyventojais. Visa lietuvių tauta siekė Nepriklausomybės.
Tik saujelė kolaborantų Šiaurės miestelyje laukė, kad galbūt žmonės
pabūgs ir išsibėgios. To neįvyko. Ir ačiū Dievui. Nors esame NATO
nariai, įstojome į Europos Sąjungą, bet valstybės viduje tyko įvairūs
pavojai. Praėjo penkiolika metų, kai beginklė lietuvių tauta, įvykdžiusi
dainuojančią revoliuciją, žingsnis po žingsnio gerina savo sunkią
ekonominę padėtį, priešinasi mūsų valstybės priešų užmačioms. Patriotinės
jėgos sako, kad kova dar nebaigta. Jei prieš penkiolika metų sugebėjome
apginti laisvę, tikėkime, apginsime nuo priešų ir dabar. Būkime
budrūs, politiškai išprusę, atidžiai sekime mūsų priešų žabangas.
Amžina šlovė žuvusiems didvyriams Sausio 13-osios naktį. Šitos aukos
už Lietuvą niekada neužmiršime.
Marijono BARANAUSKO
ir Romualdo POŽERSKIO nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|