Lietuvos Nepriklausomybės pašvaistė
Prieš penkiolika metų tragiškąją naktį įvykusi
brutali agresija padarė tautą monolitinę, nenugalimą susitelkimu,
pasiaukojimu, tvirtybės jėga. Nors ir beginklė, ji nugalėjo iki
dantų šarvuotą slibiną sovietinį imperializmą, tautų kalėjimo
gniaužtus, sugriovė sovietinę bastiliją, įžiebė Laisvės žiburį.
Tokios istorinės datos proga kreipėmės į keletą Lietuvos pašnekovų
vieninteliu klausimu:
- Ką, jūsų akimis žiūrint, parodė 1991 m. sausio
13-osios nakties tragiški įvykiai Vilniuje, prie parlamento, Televizijos
bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų? Dabar, žvelgiant
iš 15-os metų nuotolio?
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos
istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis Algimantas Daugirdas:
- Tai stebuklinga lietuvių tautos pergalė. Dievas
buvo su mumis. Pasaulis negalėjo atsistebėti, kaip beginklė, susitelkusi
tauta kovojo su klastinga jėga - komunistų karine mašina, kuri buvo
įpratusi šluoti viską, kas gyva, nuo savo kelio. Ačiū Dievui, užspringo
karinė mašina, suglumo net sadistai - sovietiniai kareiviai. Tą
atmintiną naktį buvau prie parlamento kartu su 60-tūkstantine lietuvių
tauta, glaudžiu žiedu juosusia mūsų valstybės širdį parlamentą.
Niekas net negalvojo skirstytis, negalvojo apie mirtį. Mes buvome
tokie stiprūs dvasia, kad priešas pabūgo. Amžina šlovė žuvusiesiems.
Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras
Gediminas Reutas:
- Tai mūsų galutinės pergalės naktis. Vėliau priešų
žabangos jau buvo bedantės, beviltiškos iškreipti mūsų tautos žingsnius
į nepriklausomybę. Lietuvių tauta atgavo savimonę, pasijuto visavertė
pasaulio tautų bendrijoje. Mūsų valstybę pripažino pasaulio valstybės.
Esame NATO, Europos Sąjungos nariais. Mūsų teritoriją saugo NATO
karinės oro pajėgos. Ši data įtvirtino lietuvių tautos žygdarbį,
susiklausymą, vienybę, nenumaldomą tikėjimą savo teisėtu reikalavimu
būti nepriklausoma valstybe. Tokio pasiaukojimo karinė jėga nesitikėjo.
Man regis, tai atėjo iš mūsų valstybės pradžių
pradžios. Nuo Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikų. Tikiu,
kad lietuviai sukurs tvirtą, ekonomiškai stiprią valstybę. Ir mūsų
kariai, reikalui esant, ją gins kaip sąmoningi piliečiai.
Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Petras
Venslovas:
- Tai mūsų tautos galutinė pergalė. Priešas buvo
nugalėtas beginklės tautos. Tai stebuklinga pergalė! Mūsų žmonių
tvirtumas tarsi milžiniška uola užtvėrė kelią karinės jėgos bangai.
Klastingai, artėjant vidurnakčiui, priešas galvojo, kad tauta praras
budrumą ir jų šarvuota jėga visus išvaikys, sutryps. Taip neįvyko.
Mumyse pabudo milžino jėga, mūsų protėvių dvasia, 1831 ir 1863 metų
sukilėlių ryžtas, knygnešystės gadynės kova, pagaliau dešimtmetį
trukusi partizanų kova už Lietuvos Nepriklausomybę. Pasaulis žavėjosi,
o priešas negalėjo suprasti, kaip jiems nepavyko nuslopinti laisvės
troškulio. Tai lemtinga naktis, nulėmusi ir mūsų pusės amžiaus puoselėtą
Nepriklausomybės viltį. Lenkiuosi tautai, jos didžiavyriams.
Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos Vilniaus
skyriaus valdybos pirmininko pavaduotojas Vaclovas Rajackas:
- Be jokių išlygų tai buvo Lietuvos pergalė. Lietuvos
žmonių pasirinkimas buvo jau anksčiau išsakytas. Lietuvos Aukščiausiąją
Tarybą sudarė Lietuvos nepriklausomybės siekiantys parlamentarai.
Tą naktį sprendėsi mūsų tautos likimas - Laisvės likimas. Be jokio
šūvio buvo įveiktas ginkluotas priešininkas. Kareiviai suprato,
kad šaudyti į beginklius žmones jau yra gėda. Jiems nepavyko Tbilisio,
Jerevano scenarijus. Didžiuojuos, kad esu generolo Povilo Plechavičiaus
šauktinis karys, pakviestas ginti Lietuvą dar 1944 m. vasario 16
d. Žinoma, tie, kurie žuvo už Lietuvos nepriklausomybę, visada bus
minimi, pagerbiami, šlovinami. Tarp jų galėjo būti kiekvienas iš
mūsų. Toji naktis parodė žmonių ištvermę, tikėjimą savo pergale.
Dėkui užsienio žurnalistams, kurie savo vaizdo kameromis perdavė
visus įvykius pasauliui. Maskva netikėjo savo akimis, matydama,
kad pasaulis jau regi sovietų kariuomenės smurto kadrus prieš beginklius
lietuvius. Toji naktis nulėmė mūsų laisvės bylą - tapome laisvi.
Kalbino Kazimieras Dobkevičius
Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|