Sausio dienos visada primins

Prikėlė Sąjūdis

Iš mūsų tautos atminties niekad neišblės kruvini Sausio 13-osios įvykiai, nors praeitų ne viena dešimtis ir dar daugiau metų. Apie tai nemažai parašyta, papasakota prisiminimų žmonių, dalyvavusių tuose įvykiuose, regėjusių sovietų kareivų išpuolius ir lietuvių patriotų žudynes. Gyva versme tada judėjo Vilnius, Kaunas, kiti Lietuvos miestai, miesteliai, kaimo vietovės.

Tie įvykiai dar labiau sujudino jau pradėjusią nerimti Rusijos pažangiąją visuomenę. Ir ten kilo laisvėjimo bangos, noras gyventi demokratinėje bendruomenėje. Dar – Ukraina, Baltarusija. Šiame virsme svarų žodį tarė kaip tik Lietuva.

Vienas tų įvykių, pirmiausia Lietuvoje, liudininkų, dalyvių, taip pat propaguotojų už Lietuvos ribų buvo ir tebėra Jurgis Bielinis. Jis apie tuos įvykius parašė įdomių, reikšmingų prisiminimų, pasakoja įvairiuose susitikimuose. Dalį tų prisiminimų pateikiame mūsų skaitytojams.

J.Bielinis pasakoja, kad jį, kaip daugelį Lietuvos žmonių, pakėlė Sąjūdis, nors jis šio žmogaus širdyje niekad nebuvo užgesęs. „Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų, protėvių takais, išsivadavimo keliu“, – sako Jurgis. Tada jis Jonavos, kur su šeima gyveno, darbininkų, dalyvavusių Sąjūdžio veikloje, buvo išrinktas rajono tarybos deputatu. Čia jis buvo įkūręs LSDP (tada dar nepriglaudusios komunistų) grupę.

1991 metų sausio pirmojo sekmadienio rytą pavyko sužinoti, kad Lietuvoje, taip pat ir Jonavoje, labai padidės maisto produktų kainos. Jie ir tuo metu buvo normuojami ir pardavinėjami tik pagal talonus. Tada J.Bieliniui ir jo bendraminčiui, aktyviam sąjūdininkui Vyteniui Aleksandravičiui kilo mintis kuo greičiau paraginti savo rinkėjus, kad jie negaišuodami panaudotų įsigytus talonus dar senomis kainomis. Sąjūdžio išrinkti deputatai ėjo į butus, ragindami žmones eiti į parduotuves. Ir žmonės puolė į jas. „Jau tada man kilo mintis, kad „prasideda“, – viename savo prisiminimų rašo J.Bielinis. Jis kalba apie Kosciušką, Gedgaudą, Sierakauską, Mackevičių, Kalinauską, jų sukilimus prieš caro vergovę. Po to šioji priespauda persikėlė į sovietinius kraštus, kurių sudėtyje ne savo noru atsidūrė ir Lietuva. Vėliau atėjo Sąjūdis.

Jedinstveninkų agitaciniai lapeliai, vadinamojo Nacionalinio gelbėjimo komiteto atsišaukimai bylojo, kad Vilniuje reakcija didėja. Be jokių komentarų buvo aišku, kad SSRS nepaleis Lietuvos iš savo gniaužtų į laisvę. Ir tikrai J.Bielinis, daugybė kitų žmonių mato per televiziją, kaip į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą veržiasi „raudonoji gvardija“. Taryba ginasi vandens čiurkšlėmis. Vytautas Landsbergis nepuola į paniką, kreipiasi į vilniečius, visą tautą. Ir žmonės iš Vilniaus, Kauno, kitų šalies vietovių skuba į pagalbą. Įsikuria net keletas rusiškų laikraščių – Vilniuje „Soglasije“, Kaune – „Kaunasskij vestnik“. J.Bielinis tuos laikraščius siuntė į Rusiją ir kitus ragino tai daryti. Vienas jo pažįstamas iš Zagorsko J.Bieliniui tuoj pat atrašęs ir papasakojęs, kad atsiųstuosius laikraščius jis su savo bendraminčiais kabina gamyklos, kur jis dirba, koridoriuose, žmonės juos skaito ir linki atsikuriančiai Lietuvai sėkmės. O vienas iš saviškių, LSDP vadovų Dobilas Karvelis, užsiminus jam, kad reikia Vakaruose ir Rusijoje ieškoti pagalbos, kitiems – imti vėliavas, eiti į barikadas, ginti parlamentą, atkirtęs, kad „Lietuvos nepriklausomybei jau galas, dar nesame jai pribrendę, pasaulis mūsų nesupranta“. Tokių D.Kirvelio minčių J.Bielinis tiesiog nesuvokęs. „Ne, ne tokie buvo ano šimtmečio socialdemokratai. Jie gūdžiais caro metais skelbė tik bekompromisę nepriklausomybę“, – sakė jis.

Apie tragiškų dienų įvykius Vilniuje, Kaune, kitose šalies vietovėse yra nemažai žinoma, plačiai rašyta ir mūsų laikraštyje. Plačiau sustojame prie J.Bielinio veiklos, susietos su tomis dienomis, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje.

Maskvoje, Charkove, Lvove, Minske

Sausio pradžioje J.Bielinis vyksta į Maskvą, šįkart per Minską. Maskvoje jį sutinka Rusijos socialdemokratų partijos narys Lavrentijus Vsevolodas, šis nusiveda svečią pas savo draugus. Tarp jų Jurgis atpažįsta šventiką, SSRS deputatą, buvusį politinį kalinį Glebą Jakuniną. Jis ir kiti čia atėjusieji klausinėja apie Lietuvą, Vilniaus įvykius ir paprašo, kad svečias susitiktų su Maskvos demokratine visuomene. Po poros valandų didelėje salėje susirinko apie šimtą žmonių, kuriems papasakojo apie įvykius Vilniuje, žmonių nuotaikas visoje Lietuvoje, atkreipė dėmesį, kad nacionalinė pakilimo banga ryškiai jaučiama ir Rygoje, Taline. Susirinkusieji paklausė, kuo jie gali padėti Vilniui. J.Bielinis atsakęs: „Renkite mitingus, demonstracijas, skelbkite streikus, solidarizuokitės su mumis, patys važiuokite pasižiūrėti“. Be to, Jurgis papasakojo, kaip mūsų tautos nelaimės atvejais yra viena kitai padėjusios. Priminė Pirmojo pasaulinio karo lietuvius pabėgėlius, kuriuos rusai šelpė, kaip lietuviai maitino, šelpė Antrojo pasaulinio karo nelaimėlius iš Rusijos, užplūdusius Lietuvą. Susirinkusiuosius tai sujaudino. Jų atstovai Jurgiui atsakė, kad negaišuodami Maskvos gatvėse surengs perspėjamuosius mitingus, o sausio 20-ąją Maniežo aikštėje – grandiozinį mitingą Vilniui paremti.

Tą vakarą J.Bielinis buvo pakviestas į bendrą, skubiai sušauktą Maskvos socialdemokratų, demokratų, krikščionių demokratų susirinkimą. Pagerbdami Lietuvos atstovą, visi atsistojo, jį pakvietė į prezidiumą. Ant stalo buvo pastatytos dvi vėliavėlės: Lietuvos trispalvė, perrišta juodu kaspinu, persmeigta socialdemokratų ženkleliu ir dar nepripažinta Rusijos, taip pat su juodu kaspinu ir ženkleliu. J.Bielinis ir čia kalbėjo. Jis matė žmonių ašaras, regėjo užuojautą.

Pasibaigus susitikimui, vienas iš jo dalyvių Jurijus Krylatovas lietuviui įteikė vėliavėlių, sakydamas: „Už jūsų ir mūsų laisvę. Jas specialiai mano žmona tavo sutikimui pasiuvo“. Ir peržegnojo – pasirodo, jis yra katalikas. Dar kiti žmonės kvietė J.Bielinį atvykti į susitikimus Maskvos priemiesčiuose.

Netrukus jis pakviečiamas į Lebedevo skaičiavimo mašinų gamyklą-institutą. Susirinkę erdviame vestibiulyje (į vidų sargyba neįleido) darbuotojai sakė: „Gorbačiovu mes netikime. Ne visi rusai yra niekšai“. Viena moteris inžinierė laikė plakatą, kuriame buvo parašyta: „Šalin rankas nuo Lietuvos! Laisvę Lietuvai!“ Ji visą savaitę šį plakatą nešiojo į darbą. Dar vienas susitikimas įvyko šios gamyklos filiale.

Grįžęs į Lietuvą, J.Bielinis vyksta į Kauno radijo ir televizijos redakciją. Reikia Lietuvai pranešti, kad Maskvos rusai mus palaiko ir palaikys. Redakcijos ir techninio centro pastatas užbarikaduotas, jį saugoja didelis būrys žmonių. Jurgis čia atvežė maskviečių surinktus parašus, remiančius Lietuvą, ir padovanotąsias trispalves vėliavėles. Kitą rytą jis tai parodė per televiziją, papasakojo, kad paprasti Rusijos žmonės ir jų augančios demokratinės jėgos mus palaiko ir palaikys. Lietuvos nesutrins rusų tankai. Žinomas žurnalistas Juozas Kundrotas su juo parengė radijo reportažą apie nuotaikas Maskvoje. Tad Kauno radijas ir televizija veikia, gyvuoja Sitkūnai. Žinios skrieja į eterį, geriau nuteikia žmones.

J.Bielinis gauna iš Maskvos draugų laišką, kuriame rašoma, kad Charkove sausio 27 dieną bus rengiamas Demokratinių jėgų kongresas. Kviečia atvažiuoti, atsivežti spaudos apie tuos įvykius. Būtinai reikėjo, kad žinios apie patirtą smurtą Lietuvoje, neteisybes ir prievartą, bolševikų diktatūros jungą kuo plačiau paplistų Sovietų Sąjungoje. Kauno televizijoje J.Bielinis gavo vaizdajuosčių, kuriose užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai. „Kaunasskij vestnik“ redaktorė davė šūsnį savo laikraščių, Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje, gavo nuotraukų su Sausio įvykiais. Beje, Vilniuje Jurgis užkalbino sustabdytą taksistą. Pasakė jam, kad rusų tankas sutraiškė mergaitę. O šis atkirtęs, kad „landsbergininkai patys šaudė į minias žmonių, o mergaitė buvo ištraukta iš vandens, jos net oda jau buvo pradėjusi luptis...“ Tad buvo ir tokios „informacijos“. Panašiai teigė ir vienas „žinovas“ Dimitrovo mieste, kur Jurgis buvo nuvykęs gauti Kipro Bielinio knygai „Dienojant“ aliuminio spaudos plokštelių. Ten vienas rusas sakė, kad mergaitė buvo ištraukta iš vandens, „patys šaudėte nuo stogų, o dabar dergiate gerą sovietinės armijos vardą“. Vėliau J.Bielinis tą rusą prisiminė – jį matė per televiziją, kalbant SSRS Aukčiausiojoje Taryboje. Tai buvęs Sergejus Baburinas, didelis rusų šovinistas.

Netrukus J.Bielinis – jau Ukrainoje, Charkove, kur įvyko minėtasis kongresas. Čia jis sutinka pažįstamų iš Maskvos. Jo atsivežtieji laikraščiai kaip mat išsidalijami, išdėliojami ant stalų, nuotraukos klijuojamos ant sienų. Visi gyvai domisi Sausio įvykiais. Jurgis parodė ir atsivežtąsias vaizdajuostes ir patarė jas parodyti per vietos televiziją. Tą patį vakarą dalis tos medžiagos buvo parodyta per žinių laidą. Į kongresą atvykusius lietuvius susirinkusieji sutiko plojimais. J.Bielinis su taip pat dalyvavusiu A.Abromaičiu pasirašė kreipimąsi į kongresą, kad jis paremtų Lietuvos nepriklausomybę, pasmerktų žudynių Vilniuje organizatorius ir vykdytojus. Ir šiame kongrese J.Bielinis pasakė kalbą, taip pat kalbėjo ir kiti lietuviai. Visi atsivežtieji laikraščiai išgraibstomi, žmonės būriuojasi prie nuotraukų.

Per pertrauką lietuvių atstovus daug kas sveikino, jiems spaudė rankas, linkėjo sėkmės. Vienas vyriškis sakė tik ką grįžęs iš Vilniaus, kur su kitais nuvežęs charkoviečių surinktą labdarą nukentėjusiesiems nuo Sausio įvykių – vaistų, tvarsliavos, pinigų. Sakėsi esąs miesto deputatas, tad taip galėjęs lietuviams atsilyginti už jų labdarą Donecko šachtininkams. Kitas labdarą į Vilnių vežęs kongreso dalyvis pasakojo, kad ištaikęs laiko ir ilgokai vaikščiojęs po miestą, stebėjęs, ar lietuviai nemuša rusų. Bet nieko panašaus ten nebuvę.

Charkove sutiktas Lvovo žurnalistas primygtinai kvietė J.Bielinį atvykti ir į jų miestą. Tad vasario viduryje, apsirūpinęs laikraščiais „Kaunasskij vestnik“, Vilniaus „Soglasije“, rusiška „Respublika“, Sausio 13-osios nuotraukomis, Kauno televizijoje įrašęs vaizdajuostę, Jurgis išvyko į Lvovą. Čia net šiek tiek nustebęs išvysta jaunuolius su kepuraitėmis, papuoštomis mūsų trimis tautinėmis spalvomis. Paaiškėjo, kad tokias kepuraites vaikinai užsidėjo ne šiaip sau, o žinodami Lietuvą, įvykius Vilniuje. Sužinoję, kad jų pašnekovas yra iš Lietuvos, jaunuoliai ėmė jį sveikinti, linkėjo pergalės, sakė, kad ir jų tauta siekia laisvės.

Tada Lvove vyko Ukrainos respublikonų partijos suvažiavimas, į kurį buvo pakviestas ir lietuvis. Ir čia visi domisi Sausio įvykiais Vilniuje, graibstyte graibsto atsivežtuosius laikraščius. Suvažiavime J.Bielinis pasakė kalbą, papasakojo apie kraupius įvykius prie Televizijos bokšto, priminė abiejų tautų bendros istorijos šaknis. Taip pat pasiūlė bendroje rezoliucijoje paremti Lietuvos siekius.

Po kongreso Jurgis skuba namo (jau kuris laikas šeima jį retai mato...), iš čia – į Kauno radiją ir televiziją. Žurnalistai Juozas Kundrotas ir Raimondas Yla jo įspūdžius įrašo į magnetofono juostelę ir vaizdajuostę. Tą patį vakarą abu įrašai išleidžiami į eterį.

O kovo mėnesį J.Bielinis – jau Baltarusijoje, kur Minske vyko baltarusių Socialdemokratų partijos suvažiavimas. Į jį, kaip, beje, ir į Lvovą, Jurgis važiavo savo iniciatyva. Čia per pertrauką lietuvis išgirdo kalbant, kad Baltarusija tęsiasi iki pat Kauno ir tik už jo esanti Lietuva. Šiam akivaizdžiam melui Lietuvos atstovas čia pat pateikė svarių kontrargumentų. Ir šiame suvažiavime J.Bielinis pasakė kalbą. Be to, LSDP Lietuvos delegatui, rusui, pasiūlė, kad suvažiavimas priimtų Lietuvos siekius remiančią rezoliuciją. Bet Lietuvos rusas tam nepritarė. Tada šio sumanymo Jurgis ėmėsi su tuomet Minske gyvenusiu žurnalistu Jonu Laurinavičiumi. (Vėliau jis persikėlė gyventi į Vilnių ir vedė radijo laidas baltarusių kalba.) Minske buvo ir daugiau susitikimų su vietos žmonėmis.

Kauno radijo ir televizijos laidose pasakojo apie viešnagę Minske.

J.Bielinis prisimena, kaip lietuvių tauta tomis dienomis skelbė: „Pabudome ir kelkimės, kalkime geležį, kol ji karšta“. Tai ir įvyko.

Parengė Benjaminas ŽULYS

© 2006 „XXI amžius“