„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. sausio 13 d., Nr. 1


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Neišdildomi prisiminimai

apie žuvusiųjų prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą

Kazimieras Dobkevičius

Jonas Žemaitis-Vytautas

Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę – garbinga pareiga. Europai einant vienijimosi keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, tačiau jos idealams paaukoję savo gyvybes partizanai Lietuvoje bus minimi ilgus amžius, nors kai kas norėtų tą atmintį ištrinti. Partizanams nuolat prikišama, kad jie pasirinko ginkluotą kovą, ir visai pamirštama, jog, raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą, nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Gajus ir sovietmečio stereotipinis teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visa ikikarinės valstybės valdymo sistema. Tačiau visuose, be išimties, partizanų dokumentuose deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, jos valdymas būtų grindžiamas 1922 metų Konstitucija (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad, nepripažinus 1938 metų Konstitucijos, bus nutrauktas valstybės tęstinumas).

Pirmasis Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Nužudytųjų prezidentas“ leidimas pasirodė prieš septynetą metų – 1998-aisiais, o antrasis, žymiai papildytas, dienos šviesą išvydo 2005 metų pabaigoje. Būsimasis partizaninės kovos vadas Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje. 1929 metais baigė Karo mokyklą.Tarnavo įvairiuose Lietuvos artilerijos daliniuose. Kpt.J. Žemaitis visada prisimindavo tuometinio Generalinio štabo pulkininko S. Raštikio žodžius: „Kiekvieno karininko, vis vien, ar tikrosios tarnybos, ar atsargos, pirmutiniu ir svarbiausiu rūpesčiu turi būti ne restoranas, ne kortos, ne baliai, ne politika, bet drausmė, kariško mokslo pažanga, susiklausymas ir tėvynės meilė“. 1936 metais kpt. J.Žemaitis išvyko į Prancūzijos artilerijos mokyklą. Aktyviai mokėsi prancūzų bei vokiečių kalbų. Besimokydamas užsienyje, aplankė Belgiją, Italiją. Europoje tuo metu tvenkėsi karo debesys. 1938 metų vasarą, baigęs mokslus Prancūzijoje, J.Žemaitis sugrįžo į tėvynę. Jis buvo paskirtas pirmojo artilerijos pulko skyriaus vadu. (Vienas įdomus faktas: Lietuvos kariuomenės kareivių bibliotekose buvo beveik 100 tūkstančių knygų (“Karys“, 1938 m., Nr.15 – 16, p.444). Taigi mūsų kariai buvo labai apsiskaitę.)

Jau pirmomis sovietų okupacijos dienomis, 1940 metų vasarą, Lietuvos kariuomenė performuojama į 29-ąjį raudonosios armijos šaulių korpusą. Lietuvos kariuomenė nustoja egzistuoti. Iki metų pabaigos kaip nepatikimi į atsargą buvo paleisti beveik 100 karininkų, tarp jų generolai S.Raštikis, A.Gustaitis, S.Zaskevičius, K.Sprangauskas, J.Barzda-Bradauskas, būsimieji partizanų vadai karininkai A.Kazanas, D.Vaitelis, S.Taniškis, B.Kaletka, K.Liuberskis, D.Jėčys.

Kilus karui, 1941 m. birželio 22 d., vadinamojo 617-ojo pulko kariai, kuriame tarnavo kpt. J.Žemaitis, gavo įsakymą trauktis į Sovietų Sąjungos gilumą. Pasinaudoję sąmyšiu, iki Valkininkų likus porai kilometrų J.Žemaitis su 12-15 kareivių grupe atsiliko nuo kolonos. Patyręs įvairių nuotykių, kpt. J.Žemaitis atsidūrė savo tėviškėje, Žemaitijoje. 1941 metų gruodį J.Žemaičio šeimoje gimė sūnelis, pagal šeimos tradiciją pakrikštytas Jonu Laimučiu.

1945 metų birželio pradžioje nuo areštų slapstęsis J.Žemaitis atsisveikino su tėvais ir išėjo į partizanus. Pirmasis jo naktinis žygis buvo panašus į manevrus. Lomose bolavo rūko tumulai, į batų aulus plakėsi rasota žolė. Nuo šio momento J.Žemaitis partizanų gretose kovojo daugiau nei aštuonerius metus.

Knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ N.Gaškaitė-Žemaitienė, remdamasi istoriniais faktais, aprašė J.Žemaičio partizaninės kovos epizodus, bendravimą su ryšininkais, vadais.

Savo prisiminimus apie generolą J.Žemaitį-Vytautą knygoje pasakoja legendinė generolo ryšininkė Nina Nausėdaitė (partizaninės kovos dimisijos majorė, sklandytoja): „Man teko pažinti daug taurių, pasiaukojančių, neišdavusių tėvynei duotos priesaikos ir didvyriškai žuvusių Lietuvos sūnų. Vienas iš tokių didvyrių – Jonas Žemaitis. Tai sumanus, šaltakraujo proto vadas, sugebėjęs daugelyje mūšių rasti išeitį iš sunkiausių padėčių. Didelę nepataisomą žalą laisvės kovai padarė J.Markulis-Erelis. Pogrindžiui tai buvo skaudžiausia išdavystė. Kai buvau suimta, J.Žemaitis nekeitė nei slapyvardžio, nei vadavietės. Esą pasakęs: Rasa ne iš tų, kurios išduoda, – viskas lieka kaip buvę. Man tai – didžiausias atpildas ir pripažinimas, nors apie tai sužinojau tik grįžusi iš katorgos“.

Partizanų gailestingoji seselė Marijona Žiliūtė, iki pat suėmimo gydžiusi bunkeryje J.Žemaitį, prisimena: „J.Žemaitis buvo mūsų pasididžiavimas. Jis taip vyriškai laikėsi teisme, nors buvo labai išvargintas, bet nenusileido „teisėjams“ nė per nago juodymą. Visi žmonės jį mylėjo, niekas iš liudininkų blogo žodžio nepasakė. Kartą, vaikštinėdamas miške, paglostė samanas ir pasakė: jeigu jie žinotų, kad aš čia slapstausi, tai visas šio miško samanas nurautų manęs beieškodami“. M.Žiliūtė jau savo gyvenimo pabaigoje, 1994 m. spalio 13 d., niekaip nesutiko pasakyti gydytojo, su kuriuo konsultuodavosi gydydama J.Žemaitį, pavardės. Ji manė, kad gali pakenkti gydytojo artimiesiems. Partizanės priesaika galiojo iki paskutinės gyvenimo valandos...

J.Žemaitį išdavė partizanas Juozas Palubeckas, patikėjęs KGB pažadais. Į bunkerį, esantį Šimkaičių miške, buvo paleistos dujos. Tik užmigdytas partizanų vadas buvo suimtas. Tai įvyko 1953 m. gegužės 30 d. Jurbarko rajono Šimkaičių miške, 48 kvartale. Sunku buvo generolui J.Žemaičiui matyti ištisą išdavysčių virtinę. Tardymo metu Vilniuje J.Žemaitį agitavo J.Kimštas-Žygūnas, vienas artimiausių bendražygių, kuris taip neseniai piktinosi J.Markulio išdavyste, o dabar pats tapo išdaviku. 1953 m. birželio 25-ąją, 21 val. 50 min. Maskvoje J.Žemaitį tardė pats KGB šefas L.Berija. Protokolo neišliko. Pokalbis truko vieną valandą. Kitą dieną pats L.Berija buvo suimtas. Teisme Lietuvoje J.Žemaitis sakė: „Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“. Karinio tribunolo 1954 m. birželio 7 d. nuosprendis J.Žemaičiui buvo įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime.

Dabar, kai sukanka 15 metų Sausio 13 dienos įvykiams, galime dar kartą įsitikinti, kokie toliaregiški, pranašiški buvo generolo J.Žemaičio žodžiai. Didžiulę politinę, moralinę galią įgauna 1949 m. vasario 16 d. LLKS priimta Lietuvos laisvės deklaracija, kurią pasirašė aštuoni signatarai, o jų pats viršiausias buvo generolas J.Žemaitis-Vytautas. Ši deklaracija tapo tarsi kelrodė žvaigždė į 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista knyga, kurią su didžiule atida, šiluma parašė istorikė N.Gaškaitė-Žemaitienė, po penkiasdešimties metų užmaršties grąžina į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę Joną Žemaitį – partizanų generolą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką, vieną iš tūkstančių už tėvynę žuvusių Lietuvos sūnų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija