„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. sausio 13 d., Nr. 1


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Reformas užbaigs jaunoji karta

Plk. Algis VAIČELIŪNAS

Praeitų metų gruodžio 17 dieną sukako 55 metai nuo brigados generolo Jono Juodišiaus žūties bolševikų konclageryje Abezėje (Komijos Respublika). Deja, ši skaudi sukaktis liko nepažymėta. Žemiau spausdinama plk. Algio Vaičeliūno (dabar brigados generolas), Vyčio kryžiaus ordinio kavalieriaus, tuometinio Karo akademijos viršininko, kalba buvo pasakyta akademijoje prieš penkerius metus, minint brig. gen. J. Juodišiaus 50-ąsias žūties metines. Taip bent iš dalies kompensuosime savo apsileidimą.

Šiandien vėl reikia prisiminti prieš penkiasdešimt metų nužudytą narsų Lietuvos karį, šviesią asmenybę, kuris pasirinko mirtį, bet ne gėdingą egzistavimą. Kaip rašė didysis britų poetas Tomas Eliotas, mirtis yra nedidelis žodis, bet mokėti numirti - didelis dalykas.

Brigados generolo Jono Juodišiaus gyvenimas ir tragiška žūtis nebuvo kažkokia išskirtinė to meto istorijoje. Lietuva, po Pirmojo pasaulinio karo tapusi nepriklausoma, iki 1940 metų pasiekė aukštą ekonominį lygį, sukūrė švietimo sistemą, išugdė tautinę inteligentiją, išaugino jauną patriotiškai nusiteikusią kartą. Vykdydami tautos genocidą, stengdamiesi sunaikinti tautos istorinę atmintį, sovietai trėmė pačius šviesiausius tautos elito atstovus. Tik per vieną 1948 metų gegužės savaitę išvežta 40 tūkst. žmonių. Išžudyta tūkstančiai vidinės šviesos kupinų inteligentų, turėjusių labai aiškią vertybių hierarchiją, kur Lietuvos ir Dievo meilė buvo aukščiau už viską. Sovietai puikiai suvokė, kad tokius žmones galima sunaikinti tik fiziškai, nes jų neįmanoma nugalėti.

Tokia buvo rezistentų ir šviesuolių karta. Ir kyla klausimas, ar tikrai deramą pagarbą mes atiduodame buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams. Taip, jie nelabai turtingi, jiems niekada nebūtų atėję į galvą pasinaudoti privatizacijos vaisiais, jie neužima aukštų politinių postų. Šiuos taurius ir tyrus žmones galima palyginti su Ernesto Hemingvėjaus aprašyta prarastąja karta, tik mūsų partizanai stipresni, nes neskandina skausmo alkoholyje ir niekada nedejuoja. Ar mes iki galo suvokiame jų auką? Jie kovojo, ėjo prieš srovę, atiduodami viską, ką turi, atsisakydami visko, kas materialu. Galima sakyti, kad tos kartos žmonės neišnaudojo savo gyvenimo galimybių, nepagyveno sau. Todėl linkiu visiems Karo akademijos kariūnams, seržantams, karininkams ir civiliams tarnautojams bent kartą apie tai gerai ir nuoširdžiai pamąstyti.

* * *

Aš esu pokario kartos atstovas – kartos, kuri augo socializmo sąlygomis. Ten beveik niekas jau nebekovojo. Individai buvo susodinti į „šiltą“ ir klampią, grėsmingai ramią raudonosios ideologijos terpę, kurioje nėra praeities, nėra paveldo. Ir ateities taip pat nėra – yra išgalvotas komunistinis rytojus. Ir Dievo nėra. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, vadinasi, nuo visų mūsų. Ir Meilės nėra, nes net atokiausių Lietuvos kaimelių pradinėse mokyklose vaikai buvo verčiami dainuoti: „Mylime mes Leniną,/ žinome mes Leniną /ir visi kaip Leninas norime užaugt“.

Yra gera lotyniška sentencija: „Tempora mutantur et nos mutamur in illis“ (laikai keičiasi ir mes su jais keičiamės). Sovietai iš visų jėgų lipdė mankurtų naciją, tautą-netautą – be atminties, vidinės šerdies ir turinio, o žmonės norėjo gyventi ir stengėsi prisitaikyti. Toks elementarus konformizmas: individas keičia įsitikinimus ir elgesį esant dideliam kokios nors grupuotės spaudimui. Tačiau šis minios psichologijos elementas turi atmainų. Ne visi žmonės pasiduoda apdorojami, kad ir kokie galingi spaudimo mechanizmai būtų naudojami. Didelė lietuvių tautos dalis savotiškai atsitraukė sakydami, kad pritaria visam socialistiniam absurdui, o patys giliai širdyse net ir nemanė jam pritarti. Slapta švęsdavo Kalėdas, Kūčias, vaikus rengdavo Pirmajai Komunijai, aukodavo bažnyčiai. Daug ir sunkiai dirbo beveik nieko neuždirbdami, stengėsi vaikus išleisti į mokslus. Ir kuo juos gali apkaltinti?

Tačiau buvo ir visai kitokių konformistų, ne tokių jau nekaltų. Gyveno jie toli gražu ne skurdžiai, į bažnyčią neidavo net per artimųjų laidotuves, visus agituodavo stoti į partiją. Tai buvo žmonės – komunistų lyderiai, kurie aktyviai tenkino svetimųjų lūkesčius, tikėdamiesi pripažinimo, garbės, materialinių vertybių.

Kartais susimąstau, kokie buvo tuomet mūsų karininkai, kaip istorijos peripetijos keitė jų likimus ir juos pačius. Atmintyje užsifiksavęs vieno karininko pasakojimas apie tai, kaip 1991 metų rudenį Šaulių sąjungos susibūrime vienas šios sąjungos narys, buvęs tremtinys, jo paklausė: „Iš pažiūros atrodote lyg ir labai patriotiškai nusiteikęs jaunuolis (tuomet jam buvo 27 metai). Tai dėl kokių paskatų stojote į tarybinę karo mokyklą?“

Manau, kad daugelio jaunuolių pasirinkimas tapti karininkais buvo tikrai ne iš didelės meilės tai sistemai ar SSRS. Tai buvo tiesiog specialybė, kaip ir visos kitos, – inžinieriaus, mokytojo ar kosmonauto. Koks skirtumas, jeigu visas be išimčių mokslas, pradedant nuo darželio, visas be išimties profesinis rengimas buvo praskiestas surogatinėmis sovietinės ideologijos disciplinomis, visi be išimties buvo priversti laikyti mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Nacijos genocidas buvo įgijęs pavojingą latentinę formą. Kadaise bolševikų lyderis Leninas rašė: „Leiskite man ketverius metus mokyti vaikus, ir jums niekada nepavyks išrauti mano pasėtos sėklos“. Visi gyvenome dideliame lageryje, neturėdami galimybių iš jo išeiti. Pagaliau lageris dėl to ir yra lageris, kad iš jo neišeina ir jo nepasiekia jokia informacija, ir todėl laisvasis pasaulis tikrai nežinojo ir įsivaizduoti negalėjo, kas pas mus darėsi.

Profesijos pasirinkimas dar nieko nereiškia. Tai – išorinis dalykas. Svarbiausia – vidinis žmogaus pasirinkimas, kam jis tarnauja. Istorinės peripetijos, lūžiai yra vertingi tuo, kad labai aiškiai parodo, kas yra kas.

Prisiminkime Sąjūdžio pavasarį. Pasikeitė laikai, ir atitinkamai vėl pradėjo kisti individų mąstysena. Prisiminkite ankščiau išvardytas konformizmo atmainas, ir jūs pamatysite, kad ir laisvės pavasarį ne visi sutiko išskėstomis rankomis. Kol vieni susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, žuvo po sovietų tankais Sausio 13-osios naktį, gynė Parlamentą, Vyriausybę, kiti telkėsi į vadinamąją penktąją koloną. Ypač aktyviai Maskvai tarnavusios LKP (SSKP) Lietuvos laisvėjimui priešiškos jėgos veikė po 1990 m. kovo 11-osios – pagal Maskvos direktyvas kūrė Lietuvos nepriklausomybei priešiškas ūkio bei represines struktūras ir pagaliau inspiravo 1991 metų sausio įvykius.

Tuo metu nevienodai elgėsi ir mūsų karininkai. Viena dalis karininkų, vos tik išgirdę pirmuosius laisvės garsus, metė mokslus, tarnybą ir skubėjo grįžti į Lietuvą ginti nepriklausomybės, vildamiesi sukauptas žinias ir jėgas panaudoti savo, ne svetimos valstybės gerovei ir augimui.

Tačiau buvo ir kita didelė dalis karininkų, pradėjusių grįžti į Lietuvą 1991 metų rudenį ir 1992 metų pradžioje, kada SSRS gynybos ministras išleido įsakymą dėl Baltijos šalių karių atleidimo iš kariuomenės savo noru. Ir man, Parlamento gynėjui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui ir tiesiog Lietuvos piliečiui, yra nesuprantama, kaip mūsų karininkai galėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir imti iš okupantų pensiją.

Galbūt jie niekada ir nemanė, kad Rusijos primestas režimas yra okupacinio pobūdžio? Galbūt ir dabar jie vergiškai mato Rusiją kaip globėją, kuriai pasigerinus būtų galima išpešti kokios nors naudos. Ne galbūt, o greičiausiai. Iš šitų klausimų kyla kiti, dar pavojingesni. Ar jūs manote, kad visi krašto apsaugos sistemos darbuotojai suvokia integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą reikšmę ar tik apsimeta? Palieku šį klausimą apmąstyti patiems.

* * *

Karo akademijos kariūnai – šalia mūsų esanti jaunoji karta, kuri augo ir brendo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jie jau visai kitokie. Tiek mano kartos, tiek vyresni žmonės kartais niekaip negali suvokti, kuo dabartinis jaunimas yra kitoks. Ogi viskuo: laisvės, demokratijos, nepriklausomybės, individualizmo gerąja prasme suvokimu. Jie žino, ko nori, ko siekti, ir intensyviai tai daro, nes daugelis turėjo galimybę ne per televizorių pamatyti, kaip gyvena ir kuo kvėpuoja jų bendraamžis anglas, vokietis ar amerikietis. Internetas jam atveria viso pasaulio universitetų bibliotekas ir jis tikrai nutolęs per šimtą mylių nuo Brežnevo laikų pionieriaus, kuris buvo verčiamas iškalti keletą esminių frazių – kada susikūrė komjaunimas ir kas yra centro komiteto sekretorius.

Mūsų laikų jaunuoliai toli gražu nėra apolitiški. Daugelis gerai suvokia stojimo į Europos Sąjungą prasmę, nes žino, kad tai atveria vartus laisvam darbo jėgos, kapitalo, prekių judėjimui. Jaunimui nėra diskutuotinas ir atrodo natūralus Lietuvos užsienio politikos prioritetas – narystė Šiaurės Atlanto aljanse.

Mūsų Karo akademija deda visas pastangas, kad išugdytų ne tik profesionalų, patriotiškai nusiteikusį karį, bet ir tinkamai parengtų jaunuolį gyvenimui, palengvintų jo įsiliejimą į demokratinę visuomenę. Tik laisvas, intelektualus ir stiprus žmogus nevergauja. Manau, kad mums pavyks iš naujo išauginti prieškario metais išžudytą intelektualią elitinę kartą.

Reformos Lietuvoje prasidėjo 1990 metais. Jos tebesitęsia ir šiandien. Dažnai šioje reformų gausybėje girdžiu klausiant, kada gi jos baigsis. Jos vyks iki tol, kol nepakis ne tik aplinka, bet ir mūsų sąmonė, kol mūsų nepakeis šie jauni, šalia mūsų esantys žmonės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija