„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. sausio 13 d., Nr. 1


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Geležinio Vilko simbolis

Balys URBONAS,

Laisvės kovų dalyvis

Mūsų dienomis, kai civilizacija ryja ir praryja daug brangių pasaulio tautų tradicijų, išlieka labai svarbi simbolių prasmė. Aktualu šitai ir Lietuvai. Ir ekslibrisai, ir emblemos, ir daugybė įvairių sutartinių ženklų, naudojamų praktiniame gyvenime, ne tik mus informuoja, bet, įsirėždami į regimąją, na, į tą vienadienę atmintį, kai kurie išlieka ir ilgiau. Ilgiau išlieka tie simboliai, kurie įsirašo į mūsų istorinę atmintį. Pavyzdžiui, kokį didžiulį darbą atlieka dailininkas A.Šakalys su savo pašto vokais! Taigi ženklus, atspindinčius tautos ir valstybės įsimintinas idėjas, vadiname reikšmingais simboliais. Todėl labai svarbu šioje lėkštoje, lekiančioje, rėkiančioje, laimei, ne viską apžiojančioje civilizacijoje idėjinių simbolių prasmė. Dėl to ir klausiu: kiek gi svarbus ir brangus mums Geležinio Vilko simbolis?

Atsakydamas samprotaučiau taip: šis simbolis – mūsų ryžto, drąsos ir kovų už Lietuvą atspindys širdyse ir mintyse.

„Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų tėvynė nenugalėta – gyva (...). Vienybėje, kaip broliai, pasidavę vienas kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas. Stokim už Tėvynę!“ - šiuos du atmintinus sakinius paėmiau iš 1918 m. gruodžio 27 d. išplatinto atsišaukimo, kurį tada pasirašė ministras pirmininkas M.Šleževičius ir krašto apsaugos ministras karininkas M.Velykis. Ir ėjo vyrs į vyrą tėvynės ginti. Lietuvos kariuomenė anuomet parodė stebuklus. Buvo sutriuškinti bolševikai, bermontininkai ir lenkai želigovskininkai.

Ir štai po 17-os laisvės metų, 1936-aisiais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio 9-ojo pulko, dislokuoto Marijampolėje, puskarininkis Stanulis, kilnių idėjų paskatintas, sukūrė lietuvių narsumui įamžinti kuklų, bet įspūdingą paminklą – dekoratyvinę betoninę skulptūrą, kurią pavadino „Geležinis Vilkas“. Deja, ta skulptūra–paminklas išliko tik gražiu simboliu spausdiniuose. O pažiūrėjęs į tą tarsi laukiantį, išdidžiai staugiantį šarvuotą vilką, tarsi išgirsti ir pamatai skydais prisidengusius mūsų senovės karių pulkus, ginančius Vilniaus kalvas ir ypač vieną jų – su Gedimino pilimi. Išgirsti ir pamatai visai dar gyvą, tikrą vakarykščią kovą. Už pilį su plazdančia trispalve!

Taigi konkrečiame paminkle buvusi įamžinta idėja – dar nemirusi, jau tapusi istorija. Ir kodėl puskarininkio Stanulio kuklus sumanymas, per vieną amžių išaugęs į mums visiems labai reikšmingą atminimą, vėl atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje, deja, niekaip paminklu neiškyla ant tų senų ir istorijos kupinų Vilniaus kalvų?

Tiesiai šviesiai tarsiu: gėda mūsų valdžiai, kad anas puskarininkio Stanulio darbas – „Geležinio Vilko“ paminklas, tapęs neužmirštamu simboliu, tada veikęs ir dabar veikiąs mūsų protus ir širdis patriotizmo gaida per tiek metų, šiandien pamirštas ir dar neatstatytas. Tiesa, atstatoma daug reikšmingų istorinių objektų (Prisikėlimo bažnyčia, Valdovų rūmai ir kt.), iškilo paminklas karaliui Mindaugui, daroma daug kitų svarbių darbų. Gal kai kam atrodo, kad Geležinis Vilkas – tai tik smulkmė, neverta dėmesio? Jei taip, tai šitaip manantys patys – smulkmė! Juk vyresnioji mūsų karta prie atlapo segė ne tik Gedimino stulpus, Vyčio kryžių, trispalvę, bet ir Geležinį Vilką! Geležinio Vilko ženklas buvo ir ant sąsiuvinių, knygų...

Nors šios gražios idėjos – kuo greičiau pastatyti Geležinio Vilko skulptūrą – iniciatorius, aktorius, režisierius, dabar – Paramos fondo Geležinio Vilko paminklui atstatyti steigėjas Justinas Bautrėnas ir kreipėsi į Prezidentūrą, Vyriausybę, visuomenę, – rezultatai liūdni. Tarsi visi pritaria, kad reikia, bet praktinių žygių – jokių. O jei taip imtųsi nepriklausomos Lietuvos kariuomenė – nuo kareivio iki karininko, ir paaukotų po keletą litų kiekvienas šitam svarbiam reikalui? Manau, kad tai būtų gražus pavyzdys moksleiviams, studentams, visiems inteligentams ir kitiems, kurie tiki savo karių nemarumu, jų ryžtu ir pasiaukojimu, geležies tvirtumu stovėti už savo šalį.

Todėl Geležinio Vilko paminklui atstatyti fondo steigėjo J. Bautrėno, Fondo valdybos: R.Batūros (istorikas), P.Bulotaitės (dailininkė), G.Karaliaus (skulptorius), D.Gudmano (inžinierius), E.Žebertavičiūtės (aktorė), A.Pilvelio (dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius) ir savo vardu kreipiuosi:

Kareiviai ir karininkai! Tarnaudami šiandienei Lietuvai ir skirdami kuklią auką Geležinio Vilko paminklui, jūs prikelsite iš amžių glūdumos ir senąją legendą apie garsųjį Gedimino sapną Šventaragio slėnyje. Juk ar ne tai pažadino anos Nepriklausomos Lietuvos Didžioji kunigaikščio Vytenio 9-ojo pulko puskarininkį Stanulį sukurti paminklą Geležiniam Vilkui?

Pastatyti paminklą juk reikia!

Moksleiviai ir mokytojai! Vieni diegdami žinias, kiti jas įsisavindami, nepamirškite svarbiausio – valstybės istorijos! O jei paaukosite po nedidelį pinigėlį Geležinio Vilko paminklo atstatymui, įsirašysite į istoriją. Garbė bus jums, nes su šiuo paminklu prisikels ir nemarios legendos žodžiai, kad didysis Gediminas, nujojęs medžioti penkias mylias iš Kernavės, atrado gražų kalną – ąžuolyną, lygumų apsuptą. Jam ten patiko, ir perkėlė jis sostinę iš Kernavės į Trakus... Argi nenorite savo auka prikelti savo istorijos, kurios aidai buvo ir puskarininkio Stanulio paminkle?

Prikelkime Geležinį Vilką! Jo reikia!

Gerai, kad jūs, studentai, bundate! Šimtą kartų jūs teisūs, reikalaudami iš valdžios to, kas jums priklauso. Dar geriau būtų, jei jūs, dėstytojai, jiems primintumėte, kad dar ir patriotais būti verta... Įrodyti šitai būtų galima labai paprastai: kiekvienas studentas iš savo kuklių santaupų imtų ir skirtų po vieną litą Geležinio Vilko paminklui atstatyti. Manytume, kad nuo savo studentų neatsiliktumėte ir jūs, dėstytojai, kiekvienas paaukodamas po šiek tiek daugiau?..

Taigi mieli studentai ir garbūs dėstytojai! Prisimindami, kad kai Didysis kunigaikštis Gediminas išjojo jau už keturių mylių nuo Trakų medžioti, tai rado prie Vilnios upės labai gražų kalną ir ant jo nukovė taurą. Vėlu buvo grįžti ir jis apsinakvojo Šventaragio slėnyje. Miegodamas susapnavo, kad ant kalno, kurį Kreivuoju vadino, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame tarsi šimtas vilkų staugia...

Gal tai buvo žinia apie būsimą mūsų valstybę? Kad taip dabar tos legendos fone, tame mūsų sename Tauro bendrabutyje, gimtų idėja apie aukų rinkimą puskarininkio Stanulio Geležinio Vilko paminklui atstatyti...

Atkurkime Geležinio Vilko paminklą! Jo reikia!

Inteligentai ir visi visi, kuriems dar rūpi Lietuva, šaknimis įaugusi į praeities istoriją ir senąsias legendas! Neleiskite išnykti Geležiniam Vilkui, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio 9-ojo pulko puskarininkio Stanulio atmintinam darbui. Savo aukomis prikelkim jį naujam gyvenimui.

Inteligentai ir visi visi... Tikiu, kad girdite, kaip šneka Vilnelė, kaip laiką skaičiuoja senosios varpinės laikrodis, kaip liudija iškili mūsų Katedra apie tą vietą, kur ji dabar stovi, jog kadaise čia, ąžuolų proskynoje, buvo deginami karžygiai, kad jų vėlės atrastų kitą gyvenimą. Tikiu, kad jaučiate tai, siedami su savo senąja sostine Vilniumi.

Geležinio Vilko paminklas turi stovėti! Reikia!

Ir tarė, pabudęs iš miego, Didysis kunigaikštis Gediminas savo žyniui Lizdeikai:

- Sapnavau stebuklingą sapną!

Ir apsakė jam viską, ką matė sapne. Tas Lizdeika (jis buvo surastas aro lizde) atsakė:

- Šviesiausiasis kunigaikšti, Geležinis Vilkas reiškia, kad čia bus sostinės miestas. O kad jo viduje staugia – tai jo garbė sklis po visą pasaulį.

Inteligentai, esate jūs inžinieriai, gydytojai, menininkai, mokslininkai ar mūsų gamtos vaikai – kaimiečiai, o ir visi kiti, be jūsų pagalbos paminklas Geležiniam Vilkui neiškils. Ir jeigu kurčia valdžia, tai mes visi, jos pavaldiniai, girdėkime senojo Lizdeikos sapno išaiškinimą Didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir nepagailėkime kad ir kuklios aukos prasmingam savo garbingos praeities paliudijimui. Būkime išdidūs ir supratingi. Tik šitaip elgdamiesi ateitį turėsime...

Atstatykime paminklą Geležiniam Vilkui! Juk jo taip reikia!

Visi! Kartokime, kaip mūsų tėvai ir seneliai sakė: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ „Dabar, su Vilniumi, be Geležinio Vilko irgi nenurimsime“, - atsiliepkime jiems šitaip...

O senoji legenda baigiasi taip: Didysis kunigaikštis Gediminas rytą nebeišjojo, o siuntė ieškoti žmonių. Jis įkūrė vieną pilį, žemutinę, Šventaragyje, o kitą – ant Kreivojo kalno, dabar Plikuoju vadinamo, ir pavadino tą miestą Vilniumi. Pastatęs miestą, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių. Tikėkimės, kad savo sostinės daugiau niekada nebereikės perkeldinėti, kaip kad praeitame amžiuje buvo, kai turėjome glaustis Kaune. O ir kam? Mums ir čia gera ir geriausia.

Galbūt Geležinis Vilkas, kaip ir anas – Didžiojo kunigaikščio sapne regėtas, o mūsų gera valia iš naujo pastatytas, sukauks tarsi ano šimto vilkų balsu visam pasauliui apie nedidelės tautos didybę, kuri moka gerbti viską, kas vertingo ir brangaus čia sukurta. Ir Vilniuje, ir Lietuvoje.

Mokytojai, moksleiviai, dėstytojai, studentai, tarnautojai, valdininkai ir visi kiti inteligentai, ir jūs, mūsų gerieji kaimiečiai, atsiliepkite į vieno žmogaus, aktoriaus ir režisieriaus, vilniečio J.Bautrėno gražų kvietimą, siūlantį mums atstatyti Geležinio Vilko paminklą! „Jei būtų įvykdyta ši paskutinė mano užduotis Lietuvai, laimingas numirčiau“, - sakė J.Bautrėnas man anądien. Tada jam atsakiau ir dabar tariu:

Gyvuoki, brangus bičiuli, ir visą šimtą metų, kaip dar gyvuoja neišmagnetinti tie tavo režisuoti ir Lietuvos radijo fonduose palikti arti šimto spektaklių! Gyvuoki, kaip tas tavo tėvo, Lietuvos savanorio Petro Bautrėno, žemėje tavo pasodintas 2,5 ha ąžuolų parkas, kurį juosia apie 100 kaštonų. O kai kiekvieną pavasarį tie kaštonai pražys, bus tarsi baltas vainikas, gobiantis viduryje augančius žalius ąžuolus. Tegu šitas ąžuolų parkas bylos ateities kartoms apie mūsų tautos didvyrius sukilėlius, savanorius, partizanus, žuvusius už Lietuvos laisvę.

Tai atstatykime Geležinį Vilką! Juk jo taip reikia!

Matau jį – Geležinį Vilką, 1936 metais sukurtą puskarininkio Stanulio. Matau mūsų visų noru ir valia atkurtą ant vienos Vilniaus kalvų jau 2006 metais.

Matau vėl įkūnytą svarbų tautos simbolį. Matau! Taip gražiai derantį prie naujų Valdovų rūmų!

Vilnius

Sąskaita banke jūsų aukoms:

Geležinio Vilko paminklo paramos fondas, sąskaitos nr.: LT107300010071995604

AB bankas „Hansabankas“

Banko kodas 73000

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija