Naujosios Lietuvos valstybingumo pamatas

Prof. Antanas Tyla

Šiame pastate, vadinamame Signatarų namais, 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės Aktas

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1918 metais buvo Rytų ir Vidurio Europos tautų kovos prieš imperinį engimą vaisius. Lietuvių tauta Vasario 16-osios Aktui rengėsi ilgai ir nuosekliai. Nyki Rusijos imperijos engimo politika įpratino tautą nenusilenkti engėjų prievartai ir kovoti dėl savo natūralių paveldėtų vertybių išsaugojimo. Taip buvo kovojama dėl tikėjimo, dėl lietuvių kalbos teisių administracijoje, moksle, dėl teisės turėti savo švietimo sistemą, spaudą, knygų leidybą, visuomenines kultūros ir ekonomines draugijas, dėl teisės dirbti savo šalyje. Visa tai Lietuvą okupavusi Rusija buvo atėmusi ir savo noru nesirengė grąžinti. Pasipriešinimas Rusijos imperijai išmokė vienybės, padėjo suformuluoti tautos valstybinio išsivadavimo doktriną. Neseniai mes iškilmingai paminėjome Didžiojo Vilniaus Seimo 100-ąsias metines. Seime dalyvavo apie 2000 delegatų ir savanorių. Dalį jų sudarė inteligentija, bet daugumą kaimiečiai – mūsų tautos šerdis. Ir Seimas vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Lietuvos valstybingumo – dėl autonomijos su demokratiniu Seimu Vilniuje sukūrimo. Tai buvo svarbus lietuvių tautos politinis žingsnis einant į valstybės atkūrimą. Juk reikėjo savos vienybės ir jos prasmės pavyzdžių.

1918 metais susitelkimas ir vienybė nepriklausomai valstybei išsaugoti ir ginti buvo ypač reikalingi, kaip priešprieša nepriklausomybės priešams, kurie ėjo kartu su Rusijos komunistiniu imperializmu ir su Lenkijos imperijos kūrėjais. Jiems Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo tik kliuvinys savo interesams realizuoti. Lietuvos nepriklausomybė buvo viena Rytų Europos politinės kultūros lauke.

Dabar, kai Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, kai mūsų saugumas, ekonominė raida, kultūra yra ne tik mūsų pačių, bet Europos bei transatlantinės gynybos bendrijos rūpestis, tai Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo metu Lietuva teturėjo tautų apsisprendimo teisę, tuo pačiu keliu einančią Latviją ir Vokietijos demokratinių jėgų paramą. Kiti kaimynai siekė ne saugoti iš imperijos gniaužtų išsiveržusią Lietuvą, bet norėjo apgaule ir karinės jėgos persvara sutrypti jos nepriklausomybę. Tokiomis sąlygomis svarbiausia buvo pasididžiavimo vertas mūsų tautos ryžtas ir valia įgyvendinti išpuoselėtą valstybės atkūrimo idėją nykioje, karo sugriautoje Rytų Europoje. Šiuo požiūriu yra labai vertingas to meto mūsų visuomenės liudininkas – tai kolektyvinės lietuvių peticijos, pareiškimai, 1917-ųjų pabaigoje-1918-aisiais siųsti Lietuvos Tarybai reiškiant jai paramą ir pritarimą Vasario 16-osios Aktui, jo idėjai. Po tomis peticijomis pasirašinėjo vyresnieji ir jaunimas, šeimos, draugijų ir tuomet buvusių organizacijų nariai, žymūs mūsų inteligentai. Jas siuntė iš visos Lietuvos, siuntė ir Mažosios Lietuvos lietuviai. Ši moralinė parama Lietuvos Tarybos nariams, sunkiai besigrumiantiems su karine vokiečių administracija, buvo itin reikalinga ir svarbi. Jos susiejo tautą su jai atstovaujančia politine institucija – Lietuvos Taryba, kuri paskui sudarė Laikinąją Lietuvos vyriausybę, o ši organizavo ginkluotą Lietuvos gynybą, pašaukė ginti šalį savanorius.

Nepriklausomybės karai liko mums kaip pasiaukojimas už Vasario 16-osios Akto idealus ir principus. Nepriklausoma Lietuvos valstybė tapo visos tautos sukurta savastimi. Čia jaunimas kūrė savo ateitį, siejo ją su darbu savo Tėvynei. Todėl nepateisinamas niekaip iš sovietinės istoriografijos neišsivaduojančių istorikų ir politologų vienpusiškas Lietuvos valstybės vertinimas kaip autoritarinio režimo. Toks tautos gyvenimo suabsoliutinimas yra komunistinio režimo zoologinės neapykantos Lietuvos valstybingumui refleksija. Ją turėtų ištrinti objektyvūs tyrinėjimai, o ne neapykanta to meto Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.

Prasidėjus sovietų invazijai ir okupacijai, kova už laisvę, už nepriklausomybės atkūrimą buvo kiekvieno doro lietuvio tikslas. Už tai žuvo daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos partizanų, apie 130 tūkst. Lietuvos patriotų kalėjo sovietiniuose konclageriuose, apie 130 tūkst. buvo ištremta su šeimomis į Sibirą ir kitas atšiauraus klimato sovietinės imperijos vietas. Daug to meto Lietuvos valstybės veikėjų, karininkų buvo nužudyti pagal sovietinius mirties nuosprendžius. Šitaip sovietiniai okupantai bandė sunaikinti Lietuvos valstybingumo idėją. Tačiau blogis laikui bėgant subliūkšta. Sugriuvo ir blogio imperija, o lietuvių tauta ir Lietuvai ištikimi piliečiai 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Vasario 16-osios Aktu deklaruotą Lietuvos nepriklausomą valstybę.

Mes visi prisimename, kaip vyko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990-1991 metais. Masiniuose Atgimimo laikotarpio mitinguose duotas pažadas, kad ištversime visus ekonominius sunkumus ir nepriteklius, buvo patvirtintas tūkstančiams susitelkus prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos. Nuogomis rankomis prieš sovietinius tankus lietuviai sustabdė blogio imperijos siautėjimą, prižadino pasaulį ir atkreipė jo dėmesį į sovietinės imperijos tautų išsilaisvinimą, į jų siekį atkurti agresorių Antrojo pasaulinio karo metu sutryptą valstybingumą. Žuvusieji Sausio 13-ąją bei Medininkuose yra Lietuvos valstybingumo idėjos gynimo didvyriai.

Vasario 16-oji kiekvienam yra brangi Lietuvos valstybės šventė. Ir ne tik. Daugelis lietuvių turi savo šios šventės pagerbimo istoriją, savo asmeninio gyvenimo sąsajas su ja. Kiekvienas vyresnės kartos skaitytojas yra šią šventę pripildęs savo asmeniniu gyvenimu, savo dėmesiu šiai šventei. Sovietinės okupacijos metais jos prisiminimas buvo kartu ir priešprieša sovietiniam režimui. Mes dar neturime apibendrinančių duomenų, kiek lietuvių sovietiniai okupantai nuteisė už Vasario 16-osios šventimą. Minint šią šventę 1949 metais buvo sukurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, numatęs tęsti Lietuvos valstybės pogrindinį funkcionavimą nelegaliomis sovietinės okupacijos sąlygomis. Beveik visi LLKS signatarai žuvo.

Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios aštuntą šimtmetį, istorijoje. Mūsų pareiga – saugoti Lietuvos valstybingumą naujomis tarptautinių įsipareigojimų ir naujų apsaugos galimybių sąlygomis. Bendromis jėgomis turime saugoti lietuvių kalbą, tautines vertybes, jų paveldą, neleisti prie valstybės vairo tokių asmenų, kurie savo buvimu kompromituoja valstybę, ją žemina. Mes turime saugoti valstybingumo tradicijas. Viena tokių tradicijų yra Vasario 16-osios šventė ir valstybės gynėjų pagerbimas.

© 2006 „XXI amžius“