Kelias á Vasario 16-àjà

Kazys BLAÞEVIÈIUS

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariø posëdyje galutinai suderintà Nepriklausomybës Akto tekstà perskaitë dr. Jonas Basanavièius

Kol bus gyva mûsø tauta, istorijos vadovëliuose su didþiausia pagarba bus minimi tie ið kaimo gryèios kilæ inteligentai, - pirmojo tautinio atgimimo ðaukliai, - kurie savo gyvenimus paskyrë pasmerktai tautai gelbëti nuo cariniø pavergëjø. Jie, pasinaudojæ Pirmojo pasaulinio karo suteiktomis palankiomis galimybëmis, savo iðmintinga politika atvedë tautà á iðsvajotà Laisvæ – 1918 m. vasario 16-àjà. Todël nenuostabu, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Vasario 16-oji buvo labai iðkilmingai ðvenèiama.

Ði data kiekvienam doram lietuviui buvo, yra ir bus pati brangiausia diena. Vasario 16-oji – tai laisvës simbolis, laisvës, uþ kurià metams bëgant ant Tëvynës laisvës aukuro sudëta nepaprastai daug aukø. Klaikiais bolðevizmo metais nemaþai mûsø tautieèiø uþ Vasario 16-osios minëjimà pateko á gulagà ir liko amþinajame Sibiro áðale…

Kelias á Vasario 16-àjà istorijos vadovëliuose nuðvieèiamas labai lakoniðkai todël, kad stokojama autentiðkø to laikotarpio dokumentø.

Apie Nepriklausomybës deklaracijà istorikas Z.Ivinskis raðo: „Tai buvo dràsus þingsnis anuo metu. Gaila, kad niekam nëra atëjæ á galvà surinkti visos Vasario 16 d. aktà lieèianèios medþiagos su Tarybos nariø atsiminimais ir jà paskelbti. Norint jà ávertinti istoriðkai, reikëtø turëti ne vien techniðkas ir trumpas Tarybos protokolø þinias, bet ir veikëjø korespondencijà, atsiminimus ne vien apie patá paskelbimà, bet apie visà tà laikotarpá“ („Lietuviø tauta“, II t. V. 1998. P. 105).

Pamëginkime, pradedant spaudos atgavimu 1904 m. geguþës 7 d., ið prieinamos informacijos apytikriai atkurti kelià á Vasario 16-àjà. Anot A.Ðapokos, „leidimas spausdinti lietuviðkai knygas nebuvo jokia caro malonë: tà padaryti privertë jo tarnø ásitikinimas, kad negalima sulauþyti tautos atsparumo“. Vadinasi, tauta jau buvo pasirengusi kovoti uþ savo prigimtinæ teisæ á laisvæ ir orø gyvenimà.

Tautinës visuomeninës veiklos galimybes padidino 1905 m. geguþës 14 d. Rusijos caro Nikolajaus II ásakas, kuriuo Vakarø gubernijos mokyklose leista mokyti lietuviø kalbos kaip dalyko, taip pat 1905 m. spalio 30 d. caro paskelbtas manifestas, kuriuo imperijos pilieèiams buvo suteiktos asmens, spaudos ir susirinkimø laisvës, paþadëta Konstitucija ir demokratiðkai renkamas parlamentas – Dûma.

Manifestu suteiktas teises netrukus iðplëtë laikini ástatai, kuriais buvo labai palengvintas laikraðèiø steigimas (1905 m. gruodþio 7 d.), bei „Laikinosios taisyklës dël draugijø ir sàjungø steigimo“ (1906 m. kovo 4 d.). Tautinio atgimimo veikëjai sumaniai pasinaudojo tomis laisvëmis.

Tautinæ visuomeninæ veiklà ypaè suaktyvino po 25 metø priverstinës emigracijos á tëvynæ gráþæs dr. Jonas Basanavièius. Jis tuoj pat tapo visø pripaþintas tautinës veiklos lyderis, buvo daugelio svarbiø iniciatyvø organizatorius. Jo pasiûlymu 1905 m. gruodþio 4-6 d. Vilniuje buvo suðauktas tautos atstovø suvaþiavimas, ágavæs Didþiojo Vilniaus Seimo pavadinimà. Seimas priëmë daug nepaprastai svarbiø nutarimø. Nors jø visø dël atkutusios reakcijos ir nepavyko ágyvendinti, Seimas atliko labai svarbø vaidmená kelyje á Vasario 16-àjà.

Jau 1905 metais pasirodë net trys lietuviðki laikraðèiai: Petrapilyje - „Lietuviðkas laikraðtis“, Vilniuje - „Lietuvos bitininkas“ (pirmas iliustruotas þemës ûkio þurnalas) ir pirmas dienraðtis „Vilniaus þinios“. Netrukus Vilniuje pradëjo eiti „Lietuvos ûkininkas“ ir „Naujoji gadynë“, Seinuose - „Ðaltinis“, o Kaune - „Nedëldienio skaitymai“ bei pirmas lietuviðkas mokslo þurnalas „Draugija“ (leido prel. A.Dambrauskas-Jakðtas). Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje ëjo 25 lietuviðki laikraðèiai ir þurnalai (neskaitant trumpai gyvavusiø). Ið jø deðimt – Kaune, aðtuoni - Vilniuje, trys - Seinuose, trys – Rygoje ir vienas Þemaièiø Naumiestyje. Per tà laikà buvo iðleistos 3632 lietuviðkos knygos.

Didþiulá tautiná, kultûriná ir ðvietimo darbà dirbo ávairios draugijos, politinæ veiklà suaktyvino naujos partijos. Didelá darbà atliko Lietuviø mokslo draugija (Mokslø akademijos prototipas) ir Lietuviø dailës draugija. Ið ðvietimo draugijø aktyviausios buvo „Saulë“ Kaune, „Þiburys“ ir „Ðviesa“ Marijampolëje, „Rytas“ Vilniuje.

1905-1914 metais Lietuvoje susiformavo trys politinës srovës, kurios telkësi apie savo periodinius leidinius: krikðèionys demokratai, deðinieji demokratai (bûsimieji tautininkai) ir kairieji demokratai (bûsimieji liaudininkai). Tø sroviø pagrindu formavosi partijos, kurios atliko svarbø vaidmená siekiant nepriklausomybës.

Pirmasis pasaulinis karas daugeliui pavergtø tautø (tarp jø ir lietuviø) atvërë kelià á laisvæ. Mûsø tautinio atgimimo veikëjø garbei mûsø tauta pasirodë subrendusi ir pasirengusi laisvam gyvenimui. Tokiam gyvenimui nebuvo pasirengusios daug didesnës tautos – ukrainieèiai ir baltarusiai.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, ðalpos, politinëje ir tautinëje veikloje ypaè aktyvi buvo Lietuviø draugija nukentëjusiems nuo karo ðelpti. Karas siaubë Lietuvà, per jà ið Rytø á Vakarus ir ið Vakarø á Rytus ritosi galingos kariaujanèiø valstybiø armijos, naikindamos, plëðdamos ir degindamos mûsø kraðtà, versdamos mûsø tautieèius prieð savo norà tapti karo pabëgëliais. Pagrindinis pabëgëliø srautas tada buvo nukreiptas á Rytus.

Vos tik prasidëjus Pirmajam pasauliniam karui, lapkrièio 27 dienà Vilniuje buvo ásteigta Ðalpos draugija. Draugijos centro komiteto pirmininku buvo iðrinktas Rusijos Dûmos deputatas Martynas Yèas, vicepirmininkais - Antanas Smetona ir kun. Juozapas Kukta, sekretoriumi -Stasys Ðilingas, iþdininku - J.Kymantas. Draugija susikûrë kaip labdaros organizacija, taèiau netrukus tapo veikliu visuomenës centru, atlikusiu svarbø vaidmená kelyje á Lietuvos nepriklausomybæ. Vokieèiams uþëmus Lietuvà, dauguma draugijos nariø persikëlë á didþiuosius Rusijos miestus, kur iðvystë plaèià ðalpos, ðvietimo ir politinæ veiklà. Petrapilyje ásikûrusios draugijos centro komiteto dalies pirmininku tapo M.Yèas, likusios Vilniuje – A.Smetona. Draugijos skyrius Vilniuje, be šalpos darbo, išvystë aktyvià politinæ veiklà, uþmezgë glaudþius ryðius su Lietuviø informaciniu centru Lozanoje bei lietuviø veikëjais kitose ðalyse.

Draugijos nariai Lietuvoje ir Rusijoje nuveikë didþiulá darbà: darbavosi Vilniaus konferencijoje, parengusioje gaires á Vasario 16-àjà, Lietuvos Taryboje, atkûrus nepriklausomà Lietuvà, ásitraukë á nepriklausomybës átvirtinimo darbà.

1915 metø pabaigoje A.Smetona, S.Kairys, P.Klimas, kun. J.Stankevièius ir J.Ðaulys organizavo Politiná lietuviø biurà, kuris vëliau pasivadino Lietuvos politiniu komitetu. Komiteto nariai 1916 metais vokieèiø okupacinëje vadovybëje pradëjo aiðkintis Lietuvos valstybës atkûrimo galimybæ. Vokieèiai leido suprasti, kad po karo, laikantis vokieèiø interesus atitinkanèiø sàlygø, tokia galimybë reali. Vokietija buvo suinteresuota, kad po karo Lietuva neliktø Rusijos ar Lenkijos átakos sferoje. Mûsø politiniai veikëjai, neturëdami pasirinkimo laisvës, ilgai turëjo derintis prie vokieèiø siekiø.

Uþsienyje gyvenantys mûsø tautieèiai á Lietuvos laisvës kovà ásitraukë tik per Pirmàjá pasauliná karà, taèiau jø indëlis buvo labai svarus. Lietuviø bendruomenës buvo JAV, Ðveicarijoje, Skandinavijoje ir Anglijoje (neskaitant Rusijos).

Anglijoje buvo nedidelë mûsø tautieèiø bendruomenë, daugiausia darbininkai, ir jø indëlis nebuvo didelis.

Skandinavijoje veikë Rusijos lietuviø draugijos nukentëjusiems nuo karo ðelpti ágaliotiniai: Stokholme – J.Aukðtuolis ir I.Ðeinius, Kopenhagoje – J.Savickis. 1917 m. spalio 18-20 d. jie organizavo svarbià Stokholmo kongregacijà, kurioje buvo patvirtinti Lietuvos Tarybos ágaliojimai siekti nepriklausomybës.

Rusijoje lietuviø pabëgëliø buvo daug, jø atstovai palaikë ryðá su tautieèiais uþsienyje ir Vilniuje, energingai darbavosi Rusijoje, ir jø indëlis á laisvës kovà buvo labai svarus. 1917 metø pradþioje Rusijoje veikusiø ávairiø partijø – Tautos paþangos, Socialdemokratø, Socialistø liaudininkø, Krikðèioniø demokratø ir kitø – atstovai Petrapilyje sudarë Lietuviø tautos tarybà Rusijoje Lietuvos laisvës kovai koordinuoti. Tarybos prezidiumo pirmininku buvo iðrinktas S.Ðilingas, vicepirmininku – kun. K.Rëklaitis, sekretoriumi – L.Noreika.

Tarybos pastangomis 1917 m. birþelio 9-16 d. Petrapilyje buvo suðauktas Rusijos lietuviø Seimas. Á Seimà suvaþiavo 330 delegatø ið ávairiø lietuviø kolonijø Rusijoje. Tuo metu nemaþai lietuviø dalyvavo Rusijos revoliucijoje, todël Seime vyko nepaprastai audringos diskusijos dël Lietuvos ateities. Tik nedidele balsø persvara – 140 prieð 132 – buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybës.

Gausi mûsø tautieèiø bendruomenë JAV laisvës byloje pasireiðkë ne tiek politiðkai, kiek finansiðkai. Tos paramos dëka labai plaèià politinæ veiklà iðvystë Ðveicarijos lietuviai. Jø veikla labai suaktyvëjo po to, kai ið Paryþiaus á Ðveicarijà persikëlë J.Gabrio-Parðaièio vadovaujamas Lietuviø informacijos biuras. Biuras leido du periodinius leidinius prancûzø ir vokieèiø kalbomis ir dar daug informacinës literatûros apie Lietuvà ir jos siekius anglø, prancûzø ir vokieèiø kalbomis. Tos informacijos dëka Vakarø valstybiø politiniai lyderiai suþinojo, kad yra tokia Lietuva, kuri siekia laisvës. Ðveicarijos lietuviai buvo labai aktyvûs. Jie 1916 m. kovo 1-5 d. Berne, balandþio pabaigoje Hagoje, birþelio pabaigoje Lozanoje organizavo konferencijas, kuriose buvo priimti labai svarbûs nutarimai dël Lietuvos nepriklausomybës. Palaikë gerus ryðius su abiem kariaujanèiomis pusëmis. Nemaþas jø nuopelnas yra tas, kad vokieèiai leido suðaukti Vilniaus konferencijà. Joje dalyvavæ ið Ðveicarijos atvykæ J.Purickis ir K.Olðauskas padëjo nubrëþti konferencijos generalinæ linijà ir priimti reikiamus nutarimus.

1917 m. rugsëjo 16 d. visø Vilniaus tautybiø ir politiniø pakraipø atstovai pasisakë uþ tai, kad Lietuvos ateitá spræstø Steigiamasis Seimas, laisvai iðrinktas Lietuvos ir Gudijos gyventojø visuotiniu balsavimu. Toká pareiðkimà pasiraðë Lietuvos socialdemokratai, þydø Bundas, gudø Hromada, gudø socialdemokratø grupë, socialistai revoliucionieriai, lenkø demokratai, þydø „Poale Sijon“ bei þydø demokratø grupë.

Vokieèiø okupacinei valdþiai leidus, 1917 m. rugsëjo 18-22 d. Vilniuje ávyko Lietuvos atstovø suvaþiavimas – Vilniaus konferencija. Joje dalyvavo 222 (pagal kitus ðaltinius – 214) atstovai ið 32 apskrièiø, Vilniaus ir Kauno miestø. Á konferencijos prezidiumà iðrinkti: J.Basanavièius, S.Kairys, A.Smetona, J.Staugaitis, K.Ðaulys, J.Vileiðis, á sekretoriatà – K.Bizauskas, F.Bugailiðkis, P.Dogelis ir J.Paknys.

Konferencijoje absoliuèia balsø dauguma nutarta atkurti demokratiðkai tvarkomà Lietuvà tautos etnografinëse þemëse, tautinëms maþumoms uþtikrinant tinkamas jø kultûros reikmëms sàlygas. Nutarta, kad valstybës valdymo formà ir jos santykius su kaimyninëmis tautomis nustatys demokratiðkai iðrinktas Steigiamasis Seimas, kuris susirinks sostinëje Vilniuje.

Konferencijoje iðrinkta Lietuvos Taryba, kuriai pavesta spræsti Lietuvos valstybës atkûrimo klausimus. Taryba pradëjo dirbti rugsëjo 24 dienà. Pirmininku iðrinktas A.Smetona, pirmuoju vicepirmininku – S.Kairys, antruoju – V.Mironas, pirmuoju sekretoriumi – J.Šaulys, antruoju – P.Klimas.

Spaudþiant okupacinei vokieèiø valdþiai, 1917 m. gruodþio 11 d. Taryba priëmë vëliau daug keblumø pridariusá nutarimà, kuriame buvo pasakyta, kad atkurtoji Lietuvos valstybë su sostine Vilniumi bus „uþ Lietuvos valstybës amþinus, tvirtus, sàjunginius ryðius su Vokietija, kurie pirmiausia turëtø pasireikðti karine ir susisiekimo konvencijomis, muitø ir valiutø bendrumu“. Toká nutarimà Taryba priëmë priverstinai, nes tik tokiu atveju bus tikimybë, kad okupacinë valdþia netrukdys Tarybai veikti. Toks nutarimas buvo reikalingas vokieèiams. Bresto taikos derybose Vokietija pasinaudojo tuo nutarimu ir iðreikalavo, jog Rusija atsisakytø bet kokiø pretenzijø á Lietuvà.

Dël gruodþio 11 dienos nutarimo Taryba tarpusavyje turëjo rimtø nesutarimø iki pat Vasario 16-osios iðvakariø. Galiausiai nuspræsta Nepriklausomybës deklaracijoje atsisakyti ásipareigojimø Vokietijai. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Nepriklausomybës atkûrimo tekstas ásiutino vokieèius, jie neleido jo publikuoti spaudoje, ilgai uþdelsë Lietuvos nepriklausomybës pripaþinimà.

1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. Lietuvos Tarybos nariø posëdyje galutinai suderintà Nepriklausomybës Akto tekstà perskaitë J.Basanavièius. Aktà abëcëlës tvarka pasiraðë visi Lietuvos Tarybos nariai: dr. J.Basanavièius, K.Bizauskas, M.Birþiðka, S.Banaitis, P.Dovydaitis, S.Kairys, P.Klimas, D.Malinauskas, V.Mironas, S.Narutavièius, A.Petrulis, J.Ðaulys, K.Ðaulys, J.Ðernas, A.Stulginskis, A.Smetona, J.Smilgevièius, J.Vailokaitis, J.Vileiðis.

„Lietuvos aide“ 1918 m. vasario 19 d. (Nr. 22 (70)) buvo publikuotas Nepriklausomybës Akto tekstas. Vokieèiai tà „Lietuvos aido“ numerá konfiskavo. Pirmasis laikraðèio puslapis buvo slapta iðspausdintas K.Strazdo spaustuvëje ir iðplatintas Lietuvoje. Lietuvos Nepriklausomybës Akto tekstas buvo publikuotas keliuose vokiðkuose laikraðèiuose.

1918 m. vasario 16-àjà buvo tik deklaruota Lietuvos nepriklausomybë. Tai buvo savalaikis, ryþtingas ir Lietuvos Tarybos nariams rizikingas þingsnis. Okupacinë vokieèiø valdþia deklaruotos formuluotës nepripaþino, todël iki kapituliacijos neleido sudaryti Lietuvos vyriausybës. Pirmoji Lietuvos vyriausybë buvo sudaryta Vokietijos kapituliacijos dienà – 1918 m. lapkrièio 11 d. Nuo tada prasidëjo ilgas ir sunkus Lietuvos valstybingumo átvirtinimo darbas.

© 2006 „XXI amþius“