|
Jie kūrė ir stiprino Lietuvą
Zigmas Tamakauskas
 |
|
Antanas Smetona
|
 |
|
Aleksandras Stulginskis
|
 |
|
Kazys Grinius
|
 |
|
Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris
pagal 1949 m. vasario 16 d.
deklaraciją, išlaisvinus Lietuvą,
turėjo būti laikinasis
Lietuvos prezidentas
|
Mūsų valstybės atkūrimas susijęs su 1918 m. vasario
16 d. pasirašytu Nepriklausomybės Aktu. Prisiminkime keturis prezidentus,
kurie irgi stiprino mūsų valstybę.
Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona
gimė prieš 122 metus Ukmergės apskrityje, Užulėnio kaime. Mokėsi
Ukmergėje ir Liepojoje, Palangos progimnazijoje, Mintaujos gimnazijoje
Latvijoje. Gimnazijoje bendravo su Juozu Tūbeliu, Jurgiu Šlapeliu,
Vladu Mironu ir kitais būsimais Lietuvos veikėjais. Čia vyravo anticarinės
nuotaikos A.Smetona su savo draugais atsisakė rusiškai melstis
ir buvo pašalintas iš gimnazijos. 1897 metais eksternu baigė Peterburgo
gimnaziją ir įstojo į šio miesto universitetą studijuoti teisės.
Peterburge įsitraukė į lietuvišką veiklą, vadovavo lietuvių studentų
draugijai. Baigęs universitetą, A.Smetona įsikūrė Vilniuje, stengėsi
palaikyti ryšį su visais lietuviais, nekreipė dėmesio į jų politines
pažiūras ar religinius įsitikinimus. Jis toliau bendravo su kun.
V.Mironu, J.Tūbeliu, taip pat su broliais Biržiškomis, Kaziu Puida,
Kipru ir Miku Petrauskais, Jonu Basanavičiumi, Antanu Žmuidzinavičiumi
ir kt. Jo namuose dažnai buvo diskutuojama Lietuvos valstybės atkūrimo
klausimais. Artimi ryšiai dirbant lietuvybės bare jį siejo su kunigu
Juozu Tumu-Vaižgantu.
A.Smetona savo rašiniais kovojo su krašto lenkinimu,
pritarė Tautos namų statybos idėjai Vilniuje, nes jie turėjo aprėpti
lietuvybės puoselėjimo sritis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,
A.Smetona dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje.
Jo pastangomis 1917 m. rugsėjo 6 d. išleistas laikraščio Lietuvos
aidas pirmasis numeris.
A.Smetona buvo vienas organizatorių rengiant 1917
metų Lietuvių konferenciją Vilniuje. Jis buvo išrinktos Tarybos,
o vėliau Valstybės Tarybos pirmininkas, Vasario 16-osios Akto signataras,
1919-1920 metais Lietuvos Respublikos prezidentas. Vaižgantas
rašė apie A.Smetoną: Lėtas jo būdas slepia karštai plakančią širdį.
(...). Mums svarbu, kad A.Smetonai pasisekė privesti Lietuvą prie
St. Seimo, nepražluginus Lietuvos. A.Smetona aktyviai dalyvavo
sprendžiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos
klausimą, redagavo įvairius leidinius, buvo įvairių bendrovių ir
draugijų steigėjas.
Jo, kaip Lietuvos prezidento, kelią nuo 1926 iki
1940 metų lėmė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas ir po dviejų dienų
vykęs Lietuvos Respublikos Seimo posėdis, priėmęs Kazio Griniaus
atsistatydinimą ir A.Smetonos išrinkimą prezidentu. A.Smetonos grįžimą
į prezidento pareigas sveikino daug Lietuvos žmonių. A.Smetona tuo
metu buvo tikrai populiarus, mėgo bendrauti su žmonėmis, be to,
buvo paprastas ir kuklus. Per jo keturiolika prezidentavimo metų
išaugo lietuvių kultūra, ekonomika. Vėlesnį A.Smetonos autoriteto
kritimą lėmė išoriniai veiksniai: priimtas lenkų ultimatumas, Klaipėdos
krašto praradimas, sovietų okupacija. Paskutiniame nepriklausomos
Lietuvos ministrų tarybos posėdyje Prezidentas buvo vienas tų, kurie
siūlė atmesti rusų ultimatumą ir gintis. A.Smetona, protestuodamas
prieš okupaciją, 1940 m. birželio 16 d. pasitraukė į Vakarus. 1944
m. sausio 9 d. žuvo JAV, kilus gaisrui jo namuose.
Antrasis Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis
buvo vienas krikščionių demokratų partijos organizatorių. Jis gimė
1885 m. vasario 26 d. Raseinių apskrityje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje,
Žemaičių kunigų seminarijoje, studijavo Austrijoje, Insbruko jėzuitų
universitete. Bet kunigu netapo, nes manė, kad Lietuvai bus naudingesnis
kaip pasaulietis. Vokietijos žemės ūkio institute įgijo agronomo
specialybę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Stulginskis
apsigyveno Vilniuje, susidraugavo su A.Smetona, Petru Klimu, Jonu
Vileišiu, Mykolu Biržiška. Buvo vienas 1917 metų Lietuvių konferencijos
organizatorių, jos programos rengėjų. Išrinktas į Lietuvos Tarybą,
laikėsi griežtos nuostatos nesusieti Lietuvos su Vokietija. Jis
ragino greičiau kurti lietuvišką policiją ir kariuomenę. Mykolo
Sleževičiaus 1918-ųjų gruodį sudarytoje vyriausybėje ėjo ministro
be portfelio pareigas. Kai į Lietuvą pradėjo slinkti Rusijos kariuomenė,
reikėjo imtis ginklo. Buvo kreiptasi į Lietuvos piliečius atsišaukimu:
(...) Lietuva pavojuje! (...) Parodykim, jog esame verti amžiais
kovotos laisvės (...) Tuomet jauna mūsų kariuomenė nugalėjo.
1919-ųjų kovą M.Sleževičiaus vyriausybei atsistatydinus,
ministru pirmininku tapo Pranas Dovydaitis, jo pavaduotoju A.Stulginskis,
kuris ėjo ir vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministro
pareigas. Pakeista Laikinoji Lietuvos Konstitucija įsteigta Prezidento
institucija. Balandžio 4 dieną Valstybės Taryba Respublikos prezidentu
išrinko A.Smetoną.
1920 metų Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo krikščionių
demokratų blokas, vadovaujamas A.Stulginskio. Į Seimą išrinkta 112
atstovų. Jo pirmininku išrinktas A.Stulginskis, tuo pačiu ėjęs ir
prezidento pareigas. Seimo pirmo posėdžio įžanginėje kalboje jis
gerai įvertino šalies kariuomenę, pabrėžė, kad valstybė tvarkysis
demokratiniais pagrindais.
A.Stulginskis 1922 m. spalio 6 d. paskutiniajame
Steigiamojo Seimo posėdyje sakė: Nepaprastai sunkiomis sąlygomis
pustrečių metų bendrai dirbus valstybės kuriamąjį darbą, (
) Dievas
davė išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę (...) Lietuva
tapo ne tik pripažinta žymios daugumos pasaulio valstybių nepriklausoma
de jure, bet taip pat buvo priimta Tautų Sąjungos nariu. Pagaliau
mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę valstybės pagrindus, sudarę Konstituciją
ir parengę visa, kas būtina ir reikalinga tolesniam valstybės rūmų
statymui tęsti mes priėmėm visų darbo žmonių laukiamą žemės reformos
įstatymą, mes įvedėm savo tvirtais pamatais pagrįstą valiutą.
Pirmasis Seimas 1922 m. gruodžio 21 d. Respublikos
prezidentu išrinko A.Stulginskį. Dėl neproduktyvaus darbo Prezidentas
Pirmąjį Seimą paleido. Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metų
gegužę. Juos laimėjo krikščionių demokratų blokas. Seimas prezidentu
vėl išrinko A.Stulginskį. Per jo prezidentavimo laikotarpį buvo
įtvirtinta demokratinė Lietuvos valstybė, atgautas Klaipėdos kraštas,
įkurtas Lietuvos universitetas, Žemės ūkio akademija, pastatyta
daug mokyklų. Jo bendražygis prelatas Mykolas Krupavičius atsiminimuose
rašė: Ir žemaičių kumečio sūnus atsisėdo į nepriklausomos Lietuvos
Respublikos sostą. Jis buvo pirmasis Lietuvos konstitucinis prezidentas.
Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi,
ir garbingai, ir Lietuvai naudingai. Privatus prezidento Stulginskio
gyvenimas buvo kuklus ir ramus. Prabangos, pobūvių, balių nemėgo
ir vengė. A.Stulginskis prezidentu buvo 1920-1926 metais.
Trečiasis Seimas 1926 metais A. Stulginskį išrinko
Seimo pirmininku. Tas pareigas užėmė iki 1927 m. balandžio 12 d.
Seimo paleidimo. Tada jis išvyko ūkininkauti į Kretingos rajoną.
Prel. M.Krupavičius rašė: Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų
jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir
rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas
ūkininkas. (...) Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželį
A.Stulginskis buvo areštuotas, ištremtas ir nuteistas 25 metus kalėti.
Į Lietuvą grįžo 1956 metais palaužta sveikata, bet nesugniuždyta
dvasia. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d., eidamas 84-erius metus. Palaidotas
Kauno Panemunės kapinėse.
Trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys
Grinius. K.Grinius nebuvo tiesiogiai susijęs su Vasario 16-osios
Aktu, bet pritarė jo idėjoms. Prezidentu jį išrinko Trečiasis Seimas
1926 m. birželio 7 d., kada krikščionys demokratai neteko Seime
daugumos. Jis prezidentu buvo iki tų pačių metų gruodžio 17-osios
perversmo. Prezidentas pasižymėjo demokratinėmis pažiūromis, buvo
gydytojas, Lietuvos universiteto garbės daktaras. Jaunystėje dalyvavo
lietuvių tautinėje veikloje, platino lietuvišką draudžiamą spaudą,
buvo aktyvus Varpo ir Ūkininko bendradarbis. 1914 metais Varpe
išspausdino straipsnį Apie šalies nepriklausomybę. Jame pirmą
kartą išdėstytos Lietuvos nepriklausomybės prielaidos. Už tautinę
veiklą rusų valdžios ne kartą buvo suimtas. Kelerius metus gyveno
Rusijoje; į Lietuvą grįžo 1919 metais. Buvo Steigiamojo, Pirmojo,
Antrojo ir Trečiojo Seimų narys. Nuo 1920 metų vidurio iki 1922-ųjų
vasario vadovavo Ministrų kabinetui, buvo Steigiamojo Seimo Laikinosios
konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas. Jis nepritarė tiems,
kurie ketino orientuotis savo veikloje į Sovietų Sąjungą, pasikliauti
jos draugiškumu. K.Griniaus manymu, Sovietų Sąjunga neatsisakė carinės
Rusijos imperialistinių kėslų. Jis siūlė gretintis prie anglų ir
prie Šiaurės Pabaltijos galimos sąjungos, nes tai garantuos valstybei
egzistenciją.
Prezidentu esant K.Griniui, buvo sudaryta koalicinė
liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė, kuriai vadovavo M. Sleževičius.
Jie Seime turėjo 44 proc. balsų. Norėdama turėti daugumą, privalėjo
remtis tautinių mažumų balsais. Todėl tautinėms mažumoms buvo daromos
nuolaidos, įsteigta net 80 lenkiškų mokyklų, buvo žeminami Lietuvos
karininkai, valstybėje viešpatavo netvarka. Tai matydamas, prezidentas
K.Grinius ketino nutraukti koalicinius saitus su socialdemokratais
ir sudaryti sąjunginį bloką su krikščionimis demokratais. Tai padaryti
sutrukdė perversmas. Po perversmo jis tęsė politinį ir visuomeninį
darbą.
K.Grinius labai išgyveno dėl sovietų ir nacistinės
okupacijų. Jis 1942 metais kartu su prel. M.Krupavičiumi ir J.Aleksa
rašo vokiečių valdžiai protesto raštą dėl Lietuvos kolonizacijos
ir žydų žudynių. Rašto autoriai buvo suimti. M. Krupavičius ir J.Aleksa
išvežti į Vokietiją, K.Grinius ištremtas į Selemos Būdos kaimą,
savo gimtinę. Artėjant sovietų okupacijai, K.Grinius pasitraukė
į Vakarus. 1947 metais atvykęs į JAV, jis kreipėsi raštu į 16 valstybių
vadovus ir į JAV prezidentą H.Trumeną, kuriame prašė sustabdyti
lietuvių tautos žudymą. Panašų raštą po dvejų metų nusiuntė Jungtinių
Tautų generaliniam sekretoriui. Bet Vakarai buvo kurti šiam prašymui.
K.Grinius mirė 1950-aisiais, išgyvenęs 84 metus. 1994 metais urna
su jo palaikais pargabenta į Lietuvą ir palaidota jo gimtinėje,
buvusiame Selemos Būdos kaime Mondžgirėje.
Ketvirtasis, mažai kur įvardytas prezidentas -
tai Jonas Žemaitis-Vytautas. Juozas Sabolius savo dokumentinį filmą
apie jį pavadino Ketvirtasis prezidentas, Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
savo knygoje kurdama jo paveikslą, ją pavadino Žuvusiųjų Prezidentas.
Jis buvo Lietuvos karininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadas,
kovotojų su sovietiniu okupantu vadas. J.Žemaitis gimė 1909 m. kovo
15 d. Palangoje. Baigė Kauno karo mokyklą. Artilerijos pulke ėjo
kuopos vado pareigas. Karinė vadovybė, pastebėjusi jo gabumus, pasiuntė
studijuoti į Prancūzijos artilerijos mokyklą. Paskui vadovavo Lietuvos
kariuomenės artilerijos pulko mokomajai baterijai. Sovietams okupavus
Lietuvą, jis atsisakė su svetima kariuomene vykti į Rytus. Pradėjus
kurti Vietinę rinktinę, paskirtas bataliono vadu. Sovietų okupacijos
pradžioje iškart stojo į partizanų gretas. 1949 m. vasario 10-20
d. Radviliškio rajono Minaičių kaime įvyko Lietuvos partizanų apygardų
atstovų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos
sąjūdis, jo Taryba ir Prezidiumas, o vasario 16 dieną priimta politinė
Deklaracija. Joje pažymėta, kad atstačius Lietuvos Nepriklausomybę,
ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas
eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas. Prezidiumo pirmininku
išrinktas J.Žemaitis. Taigi jis ketvirtasis Respublikos prezidentas.
Ši Deklaracija, kaip teisėtas aktas, buvo patvirtinta LR Seimo 1999
m. sausio 12 d. priimtu įstatymu.
J.Žemaitis, kaip rašo N.Gaškaitė, buvo pareigos
žmogus, žinantis ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs
jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę. J.Žemaitis buvo suimtas 1953
metais, nužudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje.
Šie keturi vyrai ąžuolai, sužaliavę Vasario
16-osios dirvoje ir dirbę Lietuvos valstybės stiprinimo ir jos išsaugojimo
labui.
© 2006 XXI amžius
|
