|
Žymusis istorikas
Adolfo Šapokos - 100-osios gimimo metinės
 |
|
Dr. Adolfas Šapoka
|
Vasario 13 dieną paminėjome su Nepriklausomybės
laikotarpiu susijusio žymiojo Lietuvos istorijos daktaro, docento,
redaktoriaus Adolfo Šapokos (1906 02 13 1961 03 09) šimtąsias
gimimo metines. Tiek paskutiniaisiais prieškario nepriklausomybės
metais, tiek sovietinės okupacijos laikais iš šio istoriko surinktos
medžiagos išminties ir istorinio supratimo sėmėsi tūkstančiai žmonių.
A.Šapoka mokėsi Utenos progimnazijoje, kurią baigęs
įstojo į Lietuvos universito Humanitarinio fakulteto Istorijos skyrių.
Jam dėstė prof. J.Yčas, I.Jonynas, A.Janulaitis, P.Gronskis ir L.Karsavinas.
1929 m. spalio 1 d. baigė Lietuvos universitetą. Diplominio darbo
tema Naminės kovos Lietuvoje XVII amžiaus gale. Atlikęs karinę
tarnybą aspirantu, 1930 metais išėjo į atsargą turėdamas jaunesniojo
leitenento laipsnį. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko
į Prahą gilinti žinių ir rinkti medžiagą savo būsimiems moksliniams
darbams. Prahoje susipažino su istoriku prof. I.Lappo, kuris ypač
domėjosi Lietuvos istorijos po Liublino unijos iškilusiomis problemomis
ir Lietuvos Statutu, stengdamasis atremti kai kurių lenkų ir kitų
istorikų tezę, kad Lietuva po Liublino unijos (1569 m.) neteko valstybinio
savarankiškumo ir tapo tik Lenkijos provincija. Tai, be abejo, turėjo
įtakos A.Šapokai, kuris savo studijų objektu pasirinko Lietuvos
ir Lenkijos santykius. 1933 metų vasarą buvo nuvykęs į Stokholmo
universitete užsienio istorikams suorganizuotus specialius kursus
ir dirbo Baltų institute. Tuo pačiu pradėjo dėstyti VDU Lietuvos
istorijos kursą. 1936 metais išėjo A.Šapokos redaguota Lietuvos
istorija, kuri išliko svarbiu veikalu keletui dešimčių metų į priekį
studijuojantiems Lietuvos istoriją. Surinkęs medžiagą, 1938 metais
apgynė daktarinę disertaciją tema Lietuva ir Lenkija po 1569 metų
Liublino unijos.
Akademinę karjerą nutraukė 1940 metų Lietuvos
okupacija. Bolševikai ji atleido iš universiteto. A.Šapoka 1940-1941
metais dirbo Lietuvos enciklopedijų redakcijoje ir dėstė istoriją
Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 m. rugpjūčio 1 d.
vėl grįžo prie akademinio darbo kaip Vilniaus universiteto humanitarinių
mokslų fakulteto docentas.
1944 metais A.Šapoka su šeima pasitraukė į Vakarus.
1948-aisiais atvyko į Kanadą. Iš pradžių gyveno Monrealyje, o nuo
1949 metų iki mirties gyveno Toronte, redaguodamas Tėviškės žiburius.
Kaip redaktorius A.Šapoka pasižymėjo nuosaikumu, objektyvumu, tolerancija
ir aukšta spaudos kultūra. Kanadoje aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje
veikloje, buvo bendruomenės tarybos narys, veikė ateitininkų ir
kitų katalikiškų organizacijų darbe. Ypač didelis jo indėlis buvo
rengiant Bostono lietuvių enciklopediją, taip pat aktyviai bendradarbiavo
sisteminant istorinę medžiagą. Gerai suprasdamas, kad rimtas savo
tautos istorijos tyrinėjimas emigracijoje beveik neįmanomas, A.Šapoka
parengė keletą mokyklai ir visuomenei pritaikytų populiarių tekstų
lietuvių ir anglų kalbomis: Lietuva, kraštas ir tauta, Vilnius
Lietuvos gyvenime. Be to, Aiduose buvo išspausdinti jo parašyti
keturi skyriai Senojo Vilniaus, už kurį 1957 metais buvo paskirta
to žurnalo premija.
Kitas žymus Lietuvos istorikas Zenonas Ivinskis
apie savo kolegą A.Šapoką rašė: Kaip istorikas pasižymėjo logiškumu,
analitiškai sintetiniu galvojimu, atsargumu, savo išvadas visados
paremdamas pirminiais istoriniais šaltiniais, kuriuos mokėjo kritiškai
įvertinti, bei archyvine medžiaga, kurios apsčiai buvo prisirinkęs
iš užsienio ir Lietuvos archyvų. Visur jis laikėsi vokiečio L.von
Rankės principo, vaizduodamas praeities įvykius, kaip iš tikrųjų
buvo. Ir emigracijoje jis stengėsi nuo to principo nenutolti.
Ir dabar, minint žymaus istoriko A.Šapokos 100-ąsias
gimimo metines, su didžiule pagarba prisimename jo nuveiktus darbus
istorijos mokslo srityje, meilę ir pagarbą Lietuvos praeičiai.
Kazimieras Dobkevičius
© 2006 XXI amžius
|
