Ką Vasario 16-oji reiškė Lietuvos laisvės kovotojams
Vasario 16-osios šventės reikšmę ir prasmę, jos
taurumą bei kilnumą okupuotoje Lietuvoje ypač suprato ir vertino
partizanai, po 1944 metų antrosios bolševikų okupacijos visomis
išgalėmis priešinęsi naujiesiems Lietuvos šeimininkams, naujajai
sovietinei tvarkai. Kovodami už tautos laisvę ir valstybės nepriklausomybę,
šie vyrai ir moterys, teturėdami tik pradinį, kartais gimnazijos
išsilavinimą, palikę savo nedidelius tėvų žemės sklypelius (dauguma
jų buvo neturtingų valstiečių sūnūs), jie vis dėlto suprato, kad
tautai svarbiausia yra laisvė ir nepriklausomybė. Lietuvių tautai
palikę daug liūdnų dainų, šiuo atveju, partizaniškų, deja, jie beveik
nepaliko savo rašytinių šaltinių. Juk dauguma jų išėjo į partizanus
jauni,18-25 metus teturėdami, o žūdavo netrukus: vidutinis partizanavimo
laikas (iki žūties) būdavo dveji treji metai. Suprantama, šis kaimo
jaunimas dar negalėdavo atskleisti visų savo galimų talentų, o ir
žiaurios aplinkybės to neleisdavo padaryti. Todėl užrašytų dienoraščių
buvo labai nedaug, o dar mažiau jų išliko juk žiaurus persekiojimas,
bausmės Sibiro tremtimi ar lageriais už bet kokį laisvą tautinį
žodį grėsdavo ne tik jį parašiusiam, bet ir paskaičiusiam, ne tik
autoriui, bet ir jo artimiesiems.
Tačiau iš tų nedaugelio išlikusių partizanų užrašytų
minčių ar dienoraščių galime suprasti Vasario 16-osios reikšmę partizanams,
kaip jie vertino tautos nepriklausomybę, ja didžiavosi, kiek vilčių
dėjo į nepriklausomybės atkūrimą ir nepriklausomybės dienos Vasario
16-osios paminėjimą sunkiomis okupacijos sąlygomis. Štai partizanas
Boleslovas Eglinskas (g. 1926 metais, žuvęs 1946 metų liepą Taujėnų
miške), priklausęs Kecoriaus vadovaujamam būriui, savo dienoraštyje
1945 m. vasario 17 d. užrašė: Dieną Skacmiškyje prie ugnies. Po
tų visokių gandų apie taiką, apie Nepriklausomybę Lietuvai, bolševizmo
žlugimą, mes (partizanai) turime viltį, gyvenam ir tikime, kad mūsų
nuveikti darbai ir dar kuriuos nuveiksime nebus veltui! O veikti
mes turime, nes kitokius niekas mus neras.
Žemaitijos partizanas Juozas Žagaras-Girdenis
(g. 1926 metais, žuvęs 1952 08 01) savo dienoraštyje rašė: Šiandien
Vasario 16. Tai buvusi Nepriklausomybės atgavimo šventė. Ji liko
mums neužmirštama mūsų Tėvynės istorijoje ir mūsų širdyse. Su pilnu
pasitikėjimu šiandien švenčiame nelaisvėje paskutinę Vasario 16-ąją.
Tikrai tikiu, kad sekančiuose metuose švęsime Šešioliktąją jau laisvėje.
Paskutinius metus velkame čekisto priespaudą, nes laikas jau pribrendo.
Užeks Maskvos tironui mūsų kraujo! (...) Ketvirtą valandą Algirdas
pasuka iš Niujorko Amerikos balsą rusų kalba. Išgirstame seniai
išsvajotą naujieną, kad penktą valandą Vasario 16-osios proga kalbės
lietuviškai. Neapsakomas džiaugsmas mano krūtinėje! Su nekantrumu
laukiu penktos valandos. Jau penkios. Štai pasveikino pavergtą mūsų
tautą gimtąja kalba. Su didžiausiu atidumu sekame iš tolimos šalies
atplaukiančius lietuviškus žodžius, ir šie malonūs žodžiai taip
sujaudino mus, atrodo, tuoj mes būsim laisvi, ryt ar poryt bolševiko
čia nebus. Vasario šventė praslinko įdomiausiai. Įgavome dar didesnio
nepalaužiamo ryžto aukotis Tėvynei Lietuvai. Partizanas šiuos žodžius
apie Vasario 16-osios svarbą jam ir kitiems jo bendražygiams bei
visai tuo laiku okupuotai tautai užrašė 1951 metų vasarį, praėjus
tik metams, kai jis nuėjo į partizanų būrį, ir likus tik daugiau
nei vieneriems metams iki savo žūties. Tokia lemtis, klastinga žūtis
pačioje jaunystėje laukė beveik kiekvieno išėjusiojo į mišką, bet
jie vis vien tikėjo nepriklausomybe. Deja, buvo ir tautos dalis,
kuri, pasidavusi okupanto malonei, jau pirmomis nelaisvės dienomis
trypė laisvę ir nepriklausomybę ir taip pasmerkė visą tautą ilgiems
nelaisvės metams.
Ilgai sunkiomis sąlygomis kovojusiems partizanams
neretai kildavo minčių apie sunkią tautos padėtį, gilumines tokios
padėties priežastis. Ypač per išsvajotą Vasario 16-ąją. Dainavos
apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, karo pabaigoje perėjęs
kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje ir Ukrainoje (vokiečių jis
buvo paimtas saugoti aerodromų), 1946 pabaigoje grįžęs į Lietuvą
ir tuoj pat įsitraukęs į partizanų kovą, žuvęs 1950 m. birželio
24 d., savo nedideliame, likus mažiau nei metams iki savo žūties
užbaigtame ir iki šių dienų išlikusiame dienoraštyje, nusivylęs
rašė (1948 m. vasario 16 d. įrašas): Šiandien Nepriklausomybės
šventė Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas
užtikrintas Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje.
Kur Atlanto Charta? Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu
balsu aiškina, esą Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie
viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešančios išvadavimą, bet
dabar... dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl
Lietuvos bylos, tai jos, esą, taip pat dabar negalima liesti; vėliau,
galbūt po karo... (...) Neseniai perskaičiau Anatolio Franso Dievai
trokšta ir Pingvinų salą. Puikus rašytojas. Jo pavaizduoti personažai
Dievai trokšta primena man dabartinius partizanus. Šiaip man revoliucionierių
fanatizmas visiškai nepatinka. Iki to prieiti, kad giljotina taptų
mieląja, reikia tikrai būti dideliu apakėliu...
Labiausiai Vasario 16-ajai partizanų teikta reikšmė
atsiskleidė laisvės kovotojų leistoje pogrindžio spaudoje, pratęsusioje
kovą už laisvą lietuvišką mintį, kažkada pradėtą ir beveik 40 metų
tęstą mūsų bebaimių knygnešių. Čia publikuojame Vasario 16-ajai
skirtą straipsnį, išspausdintą leidinyje Laisvės kova (LLKS Rytų
Lietuvos srities organas), 1952 m. sausio-vasario mėn. Nr.1-2. (Leidinys
saugomas Pasvalio bibliotekoje.) Straipsnio autorius nežinomas.
© 2006 XXI amžius
|