Jaunoji partizanų poetė – Diana Glemžaitė

Dianos Glemžaitės autoportretas

Trumpi 22 metus tesitęsusios Nepriklausomybės metai subrandino daug žymių mūsų tautai žmonių: valstybininkų, politikų, tarnautojų, ūkininkų, dvasininkų, rašytojų, poetų. Bet bręsti ir augti pradėjusią Lietuvos šviesuomenę žiauriai naikinti ėmė sovietinė okupacija. Pirmiausia nuo galimų persekiojimų ir deportacijų į šaltą, tautiškumą ribojančią emigraciją turėjo pasitraukti didelė dalis nepriklausomybės metais jau subrandintos humanitarinės inteligentijos – rašytojų, poetų, kultūrininkų. Lietuvoje likusi šviesuomenė turėjo paklusti vergiškam okupaciniam režimui arba... žūti miškuose ir lageriuose. Tarp tokių kovą už laisvę ir žūtį, bet ne vergiją pasirinkusių poetų buvo Bronius Krivickas, Julijonas Būtėnas, Mamertas Indriliūnas ir kt. Tokį likmą pasirinko ir poetė Diana Glemžaitė, 1949 metų lapkritį žuvusi su kitais penkiais savo bendražygiais, patekusiais į enkavėdistų apsupties žiedą. Diana tik neseniai buvo perkopusi 22 metus, tačiau jau suspėjo pasižymėti ne tik partizaninės kovos frontuose, bet ir jausmingais poezijos posmais, kurie partizanų slėptuvėse dar labiau sužibėjo, įgaudami naują ryškų pasipriešinimo dvasios matmenį. Karo pabaigoje (aišku, tik sąlyginai kalbant apie karo pabaigą, nes daugeliui Lietuvos jaunuolių, taip pat ir Dianai, karas ne tik nepasibaigė - jis prasidėjo su nauju žiaurumu, su nauju brutalumu: jis įsiveržė į jų būtį, į jų gyvenimą kaip visa naikinantis uraganas, pakeitęs jų likimus) Diana nusprendė studijuoti Kauno universiteto Filologijos fakultete literatūrą, nes, šalia jai būdingo potraukio dailei, jautė ir talentą rašyti. Studijuodama įsitraukia į vieną iš daugelio tais laikais tarp jaunimo veikiančių pogrindžio būrelių, ieškančių ryšių su miškuose veikiančiais laisvės kovotojais. Tokiai veiklai ją, truputį anksčiau nepaklususią raginimams pasitraukti iš Lietuvos, nuteikia ir pradėtas okupantų teroras prieš jo artimuosius: jau 1944 metų gruodį suimamas jos tėvas neva už bendradarbiavimą su partizanais, kurių tuo laiku beveik dar ir nebuvo. 1947 metų pavasarį palikusi universitetą D.Glemžaitė sugrįžta į tėviškę ir susisiekia su partizanais, vykdo jų užduotis kaip ryšininkė. Diana ir partizanai – beveik visi vienodo likimo broliai. Jai ypač artimi trys broliai Bulovai, išėję į mišką nuo 1944 metų, kai enkavėdistai Rokiškyje nukankino jų tėvą. Vieną jų – Juozą – ji pamilsta. Tačiau Alizavos apylinkėse (prie Rokiškio) veikiantys partizanai patiria vis skaudesnių smūgių – žūsta geriausi Dianos pažįstami vaikinai. Toliau – dar sunkiau: iškalėjęs pusketvirtų metų Dianos tėvas iš Vorkutos atvežamas į Vilniaus kalėjimą ir vėl teisiamas ir išvežamas penkeriems metams į lagerį už Irkutsko. Netrukus į Sibirą išvežama ir Dianos motina bei broliai ir sesuo. Dianą partizaniškai klojime su partizanu Juozu Bulovu sutuokia Alizavos klebonas kun.J.Merkys (sutuoktuvių pradžią pradėjo juos globojęs Kupiškio altaristas M.Nakas, tačiau dėl iškilusio pavojaus „iškilmes“ teko nutraukti). Įvairiausi išgyvenimai, persekiojimai padarė savo – slapta Kauno klinikose gimdyta Dianos dukrelė mirė. (Tik per giminaičius ir pažįstamus pavyko ją slapčia užkasti Glemžų šeimos kape Kauno kapinėse, Vytauto prospekte). Grįžusi į tėviškę, Diana slapstosi, iš jos širdies gelmių rašytuose eilėraščiuose jaučiasi tragiškos baigties nuojauta. Žuvusių partizanų skaičius vis didėja, bet ji, praradusi visus artimuosius, nutaria vis dėlto pasitraukti į mišką ir kartu su savu mylimu vyru Juozu greitai baigti gyvenimą – padėtis juk vis sunkesnė. Parašo paskutinį savo gyvenime laišką giminaitėms į Kauną. Tai atsisveikinimo su visais laiškas. O 1949 m. lapkričio 14 d. šeši išduoti partizanai žūsta. Tarp jų jauna talentinga poetė D.Glemžaitė.

Spausdiname keletą D.Glemžaitės eilėraščių iš 1947-1949 metų laikotarpio kūrybos, kai ji parašė brandžiausius savo eilėraščius. Tai skausmo, vilties ir nevilties persunkti širdies atodūsiai, ateinantys mums iki šių laikų kaip priekaištas nepakankamai mylintiems savo tėvynę, savo žmones, savo idėjas.

© 2006 „XXI amžius“