Grėsmių Lietuvai matome gana daug

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, pirmojo Lietuvos Respublikos vadovo, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio interviu „XXI amžiui“

Buvęs Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, dabar Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis

Ar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, žvelgiant jau iš istorinės retrospektyvos, buvo tinkamai parengtas? Politiškai tauta subrendo per labai trumpą laiką (Atgimimo metais) ir, kaip parodė būsimas ilgalaikis išmėginimas, netrukus pasidavė įvairioms iliuzijoms, nebuvome pasirengę atsiplėšti nuo stiprių, totalitarizmo sąlygomis susietų ekonominių ryšių (todėl bet kokį staigų išsilaisvinimą iš tų ryšių pavadindavo „šuoliu iš skrendančio lėktuvo“ ar „nuogo šokimu į dilgėles“) ir t.t. Tad gal ir nėra labai nuostabu ir galbūt visai paaiškintina, kad netrukus Lietuvos piliečiai patikėjo savo buvusiais pavergėjais ir jų talkininkais ir leido jiems sugrįžti į valdžią „atsinaujinusia“ forma?

SSRS politinė valdžia – komunistų nomenklatūra – buvo įsitikinusi, kad suaugimas į vieną centralizuotą imperiją toks stiprus, jog nė viena pakraščių kolonija neįstengs „atsiplėšti“. Sistemos žmonės taip manė ir pakraščiuose. A.Brazausko posakis prieš pat Kovo 11-ąją yra labai charakteringas: „duosiu Nobelio premiją tam, kuris parodys, kad galim gyventi be Tarybų Sąjungos!“ Pažadas be rizikos, nes ne A.Brazauskas dalija Nobelio premijas, bet kokią nors A.Brazausko premiją galėjo įsteigti. Antai A.Poviliūnas ištesėjo žodį, nuvažiavo rogutėmis lapatai nuo kalniuko. Bet gana juokauti, prisiminiau aną posakį todėl, kad taip kalbėjo ir M.Gorbačiovas, ir N.Ryžkovas, ir jų ekonomistai – visa komanda. Tad Lietuvoje siūlantieji palūkėti, pasiklausti (Maskvos), neskubant pasipraktikuoti atskirame sovietinio eksperimento lauke būtų ne nustebinę, bet palaidoję Kovo 11-ąją. Į ją neišvengiamai reikėjo šokti kaip į dilgėles, nes už dilgėlių, ne už pūkų patalėlio, brėško laisvės horizontai. Sudelsi – įklimpsi. Išduosi viltį. O tuos 20 pasirengimo mėnesių (1988 liepa-1990 vasaris) išnaudojome gana gerai. Juk jau Sąjūdžio Seimas nuo 1988 metų pabaigos buvo tikras demokratinio parlamento modelis ir mokykla. Pasireikšdavome, mankštinomės, mokėmės ir besikeičiančiuose sovietiniuose parlamentuose.

Dabar tampa mada klastoti mūsų neseną istoriją. Rašomi „memuarai“, kuriuose giriama sovietinė santvarka, valdžia, jos pareigūnai, netgi okupacija arba jos tarsi nebuvo. Net ir fundamentaliuose mūsų nepriklausomybės istoriniuose tyrinėjimuose gausu apgalvotų klastočių. Pvz., 2000 metais išleistoje knygoje „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais“ (atkreipkite dėmesį – ne nepriklausomybės, o suvereniteto) klaidingai kalbama ir apie tokio subtilaus klausimo, kaip nepriklausomybės moratoriumo, įvedimą. Esą AT pirmininkas V.Landsbergis, atsiliepdamas į F.Miterano ir H.Kolio „susirūpinimą dėl Lietuvoje susidariusios situacijos raidos“, jiems rašė: „...prašome Jūsų perduoti Tarybų Sąjungos vadovybei mūsų sutikimą apsvarstyti idėją laikinai sustabdyti tas suverenias Lietuvos Respublikos parlamento priimtų nutarimų pasekmes, kurios labiausiai nepriimtinos Tarybų Sąjungos vadovybei“. Šia ir kitomis AT citatomis toliau norima pagrįsti K.Prunskienės vienašališkai priimtą liniją dėl nepriklausomybės „moratoriumo“. Kaip aiškinate tokius „istorinius“ reveransus?

Jūsų minimas 2000 metais išleistos knygos pavadinimas išties fundamentaliai klaidingas. Autoriai ir leidėjai bus neperskaitę Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės atkūrimo akto. Ten aiškiai išreikšta pamatinė, taip pat konstitucinė, samprata: Lietuvos suverenitetas kaip tautos teisė nebuvo (ir negalėjo būti) atimtas, o tik suvaržytas; tačiau nuo dabar, nuo Kovo 11-osios, vėl pradedame realizuoti visą valstybės suverenitetą. Kas šiandien rašo apie tarsi neturimo „suvereniteto atkūrimą“, nėra nei skaitytojai, nei mąstytojai, tik rašytojai. Taip ir dėl Vyriausybės vardu švystelėto moratoriumo avantiūros (premjerės iš Maskvos parsivežtą pavojingą formulę teko atmesti, perdirbti), ir dėl mano laiško H.Koliui ir F.Miteranui. Jūsų teikiamą citatą verta skaityti įdėmiai ir išmanant padėties kontekstą. M.Gorbačiovas buvo pareiškęs, jog su „savo valstybės dalimi“ niekada neis į jokias derybas. Tą bukumą reikėjo ištverti ir pralaužti. Iš čia ir mano mėginimas nors kiek įtraukti Vakarų šalių lyderius tartum į tarpininkavimą. Iš čia ir mūsų neįsipareigojantis sutikimas tik „apsvarstyti idėją“ – o tai jau reikštų derybas! Ir kokią idėją svarstytume? Tikrai ne M.Gorbačiovo, tik galimai sustabdyti (tam tikromis mūsų sąlygomis) kai kurias Kovo 11-osios nutarimų pasekmes, bet ne pačius nutarimus. Kas iš „pasekmių“ nepriimtiniausia sovietų vadovybei, ji būtų turėjusi mums išdėstyti, ir jau vyktų derybos. Taigi dėl istorikų problemų matau, kad dalyko supratimas būtų svarbesnis už reveransus. Mėginu šviesti švietėjus, ačiū „XXI amžiui“ už suteiktą progą.

Lietuvos nepriklausomybė jau artėja prie antrojo dešimtmečio pabaigos. Iš pradžių įgavusi pasaulyje pripažintą vaidmenį, dabar jau eina įprastu, daugeliui net paprastu keliu: įstojo į NATO, ES, vyksta kažkokie nesutarimai tarp partijų, tarp pozicijos ir opozicijos ir pan. Tačiau kai kurie buvimo ES aspektai turi ir prieštaringų pusių (pvz., didžiulė emigracija, gyventojų skaičiaus mažėjimas, padidėjusi ir dar padidėsianti konkurencija, vesianti į mažesnių įmonių išnykimą). Ką galėtumėte pasakyti tuo požiūriu?

„Prieštaringosios pusės“, kaip apibūdinate, nėra sąlygotos buvimo Europos Sąjungoje. Gyventojų skaičiaus mažėjimas Rusijoje katastrofiškai didesnis, o Europos Sąjungos parama Lietuvai, jeigu nebus išgrobstyta, gali kaip tik padėti mažinti emigraciją arba skatinti grįžimą. Tai priklauso nuo Lietuvos valdžios, kaip nuo jos vertybių bei politikos priklausytų mažųjų įmonių apsauga nuo didžiųjų ryklių konkurencijos. Europos Sąjungoje rastume gerų pavyzdžių, tik reikia norėti. Dabar net vargšų žmonių neapsaugome, kai jų medinius būstus sudegina, kad į patuštintą vietą ateitų žemių ir statybų gangsteriai.

O kaip yra su NATO? Ar visais atvejais Lietuvos narystė šioje karinėje organizacijoje nėra diskutuotina?

Nediskutuotina.

Kaip matytumėte Lietuvos santykių su kaimynais (Lenkija, Latvija, Estija, Rusija, Baltarusija) ateities raidos tendencijas?

Jos priklausys nuo kaimynų, ypač didesnių, ir kur kas daugiau negu nuo mūsų pastangų bei geros valios. Jei patirsim (jau patiriam) blogų tendencijų, tai teks (tektų) priešintis. Manau, pirmiausia stengsis mus nutolinti nuo Lenkijos arba Lenkiją nuo mūsų. Kiršins su latviais, švedais. Grūmos iš Minsko ir Maskvos. Tiesą sakant, ne pirmiena. Todėl negailėkim orių pastangų ir geros valios bet kuriomis aplinkybėmis. Neištižkim. Nepasiduokim antiamerikietiškiems kurstymams.

Jūs, kaip žinomiausias Lietuvos politikas, anksčiau sakėte, kad galėtumėte pasitraukti iš politikos (nors toks posūkis politikui, atvedusiam Lietuvą į nepriklausomybę, būtų nuostolingas ir Lietuvai, ir pasauliui), kai Lietuva taps ES ir NATO nare. Iš politikos, ačiū Dievui, nepasitraukėte. Bet ar manote, kad, Lietuvai pasiekus tuos tikslus, grėsmių mūsų valstybei jau nebėra? Gal po demokratijos skraiste kai kurioms jėgoms labai patogu kelti tuos pavojus, ir apskritai užsiiminėti atvirai nedemokratine veikla (pvz., KGB archyvų uždarymas, ES finansinės paramos ar jos skirstymo pasigrobimas atskiroms interesų grupėms ir pan.)?

Grėsmių matome gana daug. Pirmiausia tai valstybės kriminalinis, korumpinis arba neoimperinis užvaldymas kad ir po demokratijos skraiste. Archyvų uždarymas – tik vienas konkrečių žingsnių ta linkme. KGB revanšo siekiai per teismus – irgi taip pat. Galima tęsti šį strateginį sąrašą, tegul kas nors parašo studiją.

Ar jūs imtumėtės pakartoti Kovo 11-ąją, jeigu toks hipotetinis atvejais būtų jūsų ir Lietuvos gyvenime, iš anksto žinodamas, kiek šmeižtų, juodinimų, pažeminimų pasipiltų ant jūsų galvos, kaip tas ir įvyko po Kovo 11-osios (ir dabar tebevyksta)?

Žinoma.

© 2006 „XXI amžius“