|
Vėl nepriklausoma valstybė!
 |
|
Lietuvos Aukščiausiosios
Tarybos sesijoje 1990 m. kovą
|
Mūsų pačių tikslas buvo aiškus, ėjome vis labiau
ryškėjančiu nepriklausomybės keliu. Išmokome naudotis perestrojka,
dėl kurios iš pradžių turėjome šiek tiek iliuzijų, bet jos greitai
pranyko. Turėjome, panašiai kaip estai, iliuzijų sukurti nepriklausomą
ekonomiką, kurią sovietai siūlė, kad terodytume tik ribotą iniciatyvą.
Jie jau suprato, kad visiška centralizacija tai mirties būsena,
kurioje nėra ekonomikos gyvybės, dinamikos. Jie ketino suteikti
daugiau laisvių įmonėms, jų susivienijimams, taip pat ir atskiroms
teritorijoms, kurių nenorėjo sutapatinti su respublikomis. Estų,
latvių ir lietuvių demokratinė opozicija pirmiausia reikalavo, kad
nebūtų kitokių regioninių variantų, o apgintas būtent respublikų
savarankiškumas, kad viskas būtų kiekvienos respublikos vyriausybės
žinioje, o ne kažkokio tarpinio organo, kurį vėl valdytų Maskva.
Baltijos respublikų ekonominio savarankiškumo įstatymą Sovietų Sąjunga
pagaliau priėmė, bet paskutinę akimirką susiaurino, ir jis praktiškai
neveikė. Mes greitai įsitikinome, kad tyčia trukdoma ne tik politikos,
bet ir ūkio srityse. Maskvos rankose tebebuvo visa politinė ir teisinė
valdžia, kuri ten sprendė: duoti ar neduoti, atidėti ar pažiūrėti,
kiek duoti. Darėsi aišku, kad nieko iš to neišeis, kad reikia siekti
ne vien ekonominio, bet ir politinio savarankiškumo, visateisiškumo,
o tai reiškė - Nepriklausomybės!
Čia buvo ta praktinė, pragmatinė pusė, kuri papildė
mūsų reikalavimų teisinę pusę, darė įtaką net ir Lietuvos komunistinei
nomenklatūrai.
1990 metų sausio pradžioje M.Gorbačiovas galų
gale ryžosi, savo Centro komiteto liepiamas, aplankyti Lietuvą.
Jau gruodžio mėnesį Maskvoje jis pyko ir barėsi, kad Lietuvos komunistų
dauguma nutarė atsiskirti nuo SSKP, priversdama ir būgštaujantį
A.Brazauską su tuo sutikti. Ar M.Gorbačiovo pyktis buvo tikras,
ar tik vaidyba, kurios Kremliuje prisižiūrėjom, nebuvo visai aišku.
Žinodami tokių apsilankymų ritualą, numatėme, kad šis vizitas yra
svarbus, nes didysis reformatorius nekeliaudavo tuščiomis rankomis.
Nekantravome sužinoti, kokia bus jo dovana iš rankovės: svarbus
sprendimas, rimtas pasižadėjimas ar kokia tuščia deklaracija. Susitikimuose
su žmonėmis, net su partiečiais inteligentais jam neturėjo likti
jokių abejonių, kad lietuviai nori atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.
Beje, su Sąjūdžio vadovais Gorbačiovas atsisakė susitikti. Katedros
aikštėje Sąjūdžio surengtas mitingas laukė jo, kad pasveikintų aukštą
svečią - kaimyninės valstybės vadovą. Gorbačiovas, žinoma, nepasirodė.
Tik prieš išvažiuodamas išvyniojo savo dovaną: Ruošiamas naujas
įstatymas, pagal kurį respublikos galės atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.
Po trumpos to įstatymo apybraižos mums pasidarė aišku, kad tai dar
viena kompartijos ruošiama apgaulė. Įstatymą SSRS priėmė vėliau,
1990 metų balandžio mėnesį, ir jis buvo toks, kad jokiai respublikai,
net pačiai Rusijai, nebūtų įmanoma išeiti iš Sovietų Sąjungos. Pirmiausia
reikėtų referendumo, kuriame pritartų du trečdaliai visų balsuoti
turinčių teisę gyventojų, po to sektų penkerių metų pereinamasis
laikotarpis, ir tik po dar vieno referendumo SSRS liaudies deputatų
suvažiavimas nuspręstų, ar galima patvirtinti respublikos atsiskyrimą.
Tokiame suvažiavime Lietuva turėtų apie 50 sprendžiančių atstovų
iš 2250!
Tas orveliškas įstatymas buvo nevienintelis pavojus,
laukiantis mūsų. Gorbačiovas projektavo SSRS prezidento instituciją
ir turėjo būti išrinktas prezidentu jau kovo mėnesį. Liaudies deputatų
suvažiavime gautieji įgaliojimai jam būtų leidę įvesti ypatingąją
padėtį bet kurioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Mums buvo aišku,
kad laiko turime labai mažai, bet kad dar turbūt spėsime išsirinkti
savo naują Aukščiausiąją Tarybą ir imtis sprendimų pagal juridines,
nors ir sovietiškas, galimybes.
Rinkimų kampanija į Lietuvos sovietinę Aukščiausiąją
Tarybą vyko be didelių netikėtumų. 1990 metų vasario mėnesį į 141
vietą buvo 472 kandidatai.
A. Brazauskas tuo metu jau buvo LSSR Aukščiausiosios
Tarybos pirmininkas, tuo būdu tapęs ne tik partiniu lyderiu, bet
ir jam pavaldžios Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Mes dėl to
neprotestavome, nors ankstesnio pirmininko V.Astrausko nušalinimas
atrodė šiurkštus vidinis partijos sprendimas. Vieno televizijos
žurnalisto buvau užklaustas, ką aš galvoju apie prezidento instituciją,
kaip prezidentas turi būti renkamas. Pasakiau, kad prezidentą turėtų
rinkti visa tauta. Mes nujautėme, kad toji nerinkta Aukščiausioji
Taryba gali prieš pabaigą padaryti kokią nemalonią staigmeną, pavyzdžiui,
suteikti prezidento titulą, atitinkamai pakeisti vietinę konstituciją,
nes Aukščiausioji Taryba vis dar tebebuvo komunistų rankose. Šiek
tiek baiminomės, kad jie prieš pat rinkimus vasario 24 dieną nepaskelbtų
kokios nors netikros nepriklausomybės. Apie tai buvo kalbama kuluaruose
ir Aukščiausiojoje Taryboje, diskutuojama spaudoje, televizijoje
jau 1990 metų sausio mėnesį. Sovietai pasakytų: galit save vadinti
nors ir nepriklausoma valstybe, galima jums užsienyje ir porą konsulatų
įsteigti (gal tai padės užsienio valstybėms atsisakyti nepripažinimo
politikos, kuri trukdo jų ir sovietų bizniui), laimingai švęskite.
Svarbiausia, kad nebūtų pažeistas SSRS stabilumas. Taip galėjo
atrodyti mūsų nepriklausomybė, jei ją būtų paskelbusi tuometinė
Aukščiausioji Taryba vadovaujant kompartijai. To nesiryžo padaryti
galbūt todėl, kad mes iš anksto apie tai kalbėjome ir skelbėme perspėjančius
vertinimus. Apsiribota deklaracija dėl Molotovo-Ribbentropo pakto
ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS neteisėtumo. Tai buvo naudinga
artėjančiam esmingam žingsniui, kurį turėjo padaryti tikras parlamentas,
gavęs tautos mandatą ir suverenių galių raiškos teisę. Pseudoparlamentas
būtų tik sugadinęs.
Rinkimus organizuoti mums pavyko geriau negu latviams
ir estams, nes ten dar galėjo balsuoti ir kandidatuoti sovietų kariškiai.
Dar senojoje Aukščiausiojoje Taryboje suspėjome priimti Rinkimų
ir Lietuvos pilietybės įstatymus. Pagal tuos įstatymus sovietų armijos
kariai negalėjo dalyvauti rinkimuose, nes jie nebuvo nuolatiniai
respublikos gyventojai, o laikini, panašiai kaip turistai, poilsiautojai.
Brazauskas ir kompartija mus labai gąsdino, kad tai sukels didelį
nepasitenkinimą ir bus pavojinga, kad armija nusiteiks prieš mus,
bet mes ryžomės paspausti, ir nieko neatsitiko. Jau buvo priimtas
Referendumo įstatymas, tad aš susitariau su atkurta Demokratų partija,
kad jie pradės rinkti parašus referendumui, kuriuo sovietų kareiviai
būtų eliminuoti iš rinkimų. Tada kompartijos nomenklatūra nusileido,
gal ir Maskva nenorėjo tokio parašų rinkimo. Mes, tiesa, nepasisakėme
prieš visus kariškius, nes Rinkimų įstatymo pataisa nelietė tų karininkų,
kurie buvo Lietuvoje registruoti kaip nuolatos gyvenantys; principas
liepė atsižvelgti į tai, kas gali pretenduoti į pilietybę ir kas
negali. (...)
Tuo tarpu vasario 24-ąją, paskelbus rezultatus,
jau buvo aišku, kad Sąjūdis laimėjo didele persvara. Iš karto patvirtinti
rinkimų rezultatai 80 apygardų iš 141. Iš 90 Sąjūdžio siūlytų tapo
išrinkti 72 deputatai. Dar nepasibaigus antrajam balsavimo ratui,
mes planavome pradėti parlamentinį darbą, jei tik būtų pasiektas
reikalingas 95 deputatų kvorumas. Antrieji balsavimai apygardose,
kuriose nė vienas kandidatas negavo iškart daugiau kaip 50 proc.
balsų, buvo numatyti - mūsų išreikalauti - kuo anksčiau - kovo 4,
7, 8 dienomis. Kvorumą gavom! Kovo 10-oji tapo sesijos atidarymo
diena, prieš pat SSRS deputatų suvažiavimą Maskvoje. Pirmąją dieną,
vakare, numatėme pradėti kai kuriuos procedūrinius reikalus, o pagrindinius
klausimus spręsti kovo 11-ąją.
Vienas iš klausimų, dėl kurio mums reikėjo ką
nors nutarti, tai ar turime teisę spręsti apie Nepriklausomybės
paskelbimą. Kai kurie mūsų žmonės galvojo, kad turime sekti Estijos
pavyzdžiu. Estai turėjo dvi įtakingas visuomenines organizacijas:
Liaudies frontą, panašų į Sąjūdį, bet labiau linkusį į kompromisus,
ir Estijos kongresą, radikalų ir gana puritonišką politikoje. Jie
teigė, kad bus išrinkti į sovietinės respublikos Aukščiausiąją Tarybą
esant krašte okupacinei armijai ir kitoms ypatingoms sąlygoms, todėl
dar neįgalioti spręsti nepriklausomos valstybės klausimo. Anot jų,
ateityje, jau kitokiuose rinkimuose, būsianti sudaryta steigiamoji
asamblėja, tąsyk jau kompetentinga šiuo klausimu pasisakyti. Dalį
mūsiškių irgi kamavo klausimas: juk mus rinko kaip sovietinius deputatus,
tad ar mes esame įgalioti spręsti kaip nesovietiniai? Ar galime
Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą
paversti kažkuo kitu? Ar gali mūsų išrinktoji Taryba okupacinio
režimo sąlygomis išreikšti suverenią tautos valią? Aš pasiūliau
formuluotę, kuri buvo priimta pirmame atkuriamajame naujos Aukščiausiosios
Tarybos dokumente, dar prieš Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Tai
buvo dokumentas apie deputatų įgaliojimus: Atgimimo procese pasireiškęs
nepriklausomybės Sąjūdis grąžina tautai suverenių galių raišką per
esamas, nors ir svetimųjų primestas, institucijas. Išrinktieji deputatai
yra šio proceso dalis, laisvuose rinkimuose gavę tautos atstovų
mandatą reikšti jos aukščiausią suverenią galią (suprema potestas),
taigi atkurti valstybės Nepriklausomybę.
Buvo šešta valanda vakaro, kai parlamentas tuo
pačiu aktu pasivadino Lietuvos Aukščiausiąja Taryba (TSR - nebėr!).
Dar po kelių ar keliolikos minučių nauju įstatymu Dėl valstybės
pavadinimo ir herbo tapome Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba.
Ji jau galėjo spręsti apie Nepriklausomybę ir jos aktą žymėti, tvirtinti
Vyčio herbu!
Naują valstybės būvį reikėjo remti kokia nors
konstitucija; turėjom visai netikusią, sovietinės respublikos, ir
naują konstitucijos versiją, nuosekliai pabrėžiančią Lietuvos suverenitetą.
(...) Buvo nuomonių, kad reikia vėl pradėti kurti naują konstituciją,
o aš raginau dar sykį demokratiškiau peržiūrėti ir išvalyti nuo
bet kurių užuominų apie SSRS aną, 1989 metų, versiją, parengtą buvusios
Aukščiausiosios Tarybos komisijoje, į kurią tada jau įėjome ir Sąjūdžio
atstovai. Sutikę su manim kolegos padarė tą tiesiog naktimis, dar
sykį pagerino kiek įstengė. Priimti ją dabar straipsniais būtų buvę
keblu ir klampu, nes turėtumėm bent keletą dienų sesijoje diskutuoti,
ką dar gerinti bei pakeisti. Nutarėm priiminėti iš karto po Nepriklausomybės
akto, atidedant galimus taisymus ir įsipareigojant po kelių savaičių
pabaigti viską, kas dar nebaigta. Deja, vėliau vis nebuvo laiko
viską išsamiai užbaigti, tad, iškilus reikalui, darydavom pavienes
pataisas. O kovo 11-ąją teko atlikti net keletą konstitucinių procedūrų.
Atmetėme tarybinę konstituciją ir paskelbėme 1938 metų Lietuvos
Konstitucijos atstatymą, bet tuoj pat ją vėl užšaldėme ir priėmėm
Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą kaip naują laikiną Konstituciją. To
nepadarė nei latviai, nei estai ir vėliau kankinosi, pakliuvę į
dviprasmę teisinę padėtį, nes pas juos ir toliau iš dalies galiojo
SSRS Konstitucija. Estai pareiškė, kad jie yra okupuota šalis, todėl
nepriklausoma skelbtis negali, jie tik pradeda pereinamąjį laikotarpį
į Nepriklausomybę. Aš jų klausdavau: jeigu pereinamasis, tai iš
kur jūs pereinate ir kur jūs eisite? Jei pereinate iš sovietinės
respublikos, ar tai reiškia, kad jūs vis dar ten? Mūsų linija buvo
raiškiai kitokia, ir jos visada laikėmės: Lietuvą okupavo Sovietų
Sąjunga, bet ir įjungus į Sovietų Sąjungą prievartos būdu, mūsų
niekad nepadarė legalia sovietų respublika. Dabar mes atkuriame
ir tęsiame 1940 metais sustabdytą nepriklausomos Lietuvos egzistenciją,
dėl to iš karto formaliai atstatome 1938 metų Lietuvos Konstituciją.
Po to įsivedam naują, dabartinę, nors ir laikiną, ir ginamės nuo
SSRS tuo, kad jau gyvenam pagal savą Nepriklausomos valstybės Konstituciją,
o SSRS konstitucija Lietuvoje neturi galios. Taip gavom politinį
ginklą ir teisinį pagrindą valstybei kurti, nors tas pagrindas praktiškai
tebebuvo toli gražu netobulas. (...)
Prieš pradėdami kovo 10-11 dienų įvykių sesiją,
diskutavome, kaip rinksime pirmininką, pavaduotojus, sekretorių.
Reikėjo, kad jau nauja Aukščiausiosios Tarybos vadovybė vestų posėdį
ir protokoluotų, kad būtų galima neabejotinai svarstyti ir balsuoti
už pateiktus projektus. (...)
Tam tikrą kliūtį galėjo sudaryti realus ir dar
dirbtinai kuriamas A.Brazausko populiarumas ir LKP organizuotas
spaudimas, renkant daug kur parašus, kad atrodytų, jog visa Lietuva
laukia pirmininko Brazausko, o mes privalome šitą tautos norą
išgirsti. Taip jie kėlė įtampą ir skaldė visuomenę. Svarstėme, kaip
elgtis, kai siūlys Brazauską, arba kokią vietą naujose struktūrose
jis galėtų užimti. Bandėme sudaryti Sąjūdžio deputatų klubą, kad
Aukščiausiojoje Taryboje dalyvautume kaip organizuota frakcija,
ir kad visi balsuotų taip, kaip nuspręsta balsų dauguma klube. Tačiau
mūsų buvo daug, ir nors visi iš Sąjūdžio, bet visi skirtingi. Sąjūdyje
tada buvo ir žaliųjų, ir socialdemokratų, ir krikščionių demokratų,
ir demokratų, ir komunistų partijos žmonių, ir partijoms nepriklausančių
individualistų. Į klubo taisykles taip ir neįstengėme įrašyti vieningo
balsavimo parlamente, nes kai kurie asmenys protestavo, sakydami,
kad vis tiek balsuos pagal sąžinę. Individualistams arba nedisciplinuotiems
žmonėms jau tada pavyko susilpninti Sąjūdžio daugumą, sukelti prieštaravimus
viduje ir padaryti taip, kad gerai organizuotos parlamentinės daugumos
išvis nepavyktų sukurti.
Sąjūdžio deputatų posėdyje mane pasiūlė kandidatu
į pirmininkus. Supratome, kad - išrinkus Brazauską - sunku būtų
prastumti mūsų projektus, nors mes ir sudarome daugumą Aukščiausiojoje
Taryboje. Pirmininkas mat gauna ir papildomą autoritetą, ir galimybių
kontroliuoti nuotaikas, siūlyti balsavimui vieną ar kitą sumanymą.
Mes žinojome, kad Brazauskas nenori tikros Nepriklausomybės.
Nors komunistų programoje Lietuvos Nepriklausomybė taip pat buvo
įrašyta, tačiau Brazauskas į tai žiūrėjo kaip j laipsnišką procesą,
atseit reikia iš anksto susitarti, gauti Maskvos sutikimą, pamažu
stiprinti pozicijas, nekomplikuoti santykių su Gorbačiovu. Dėl tų
priežasčių pirmininko reikėjo tik iš Sąjūdžio, nors mes ir jautėme,
kad dirbti gal teks neilgai, nes mus gali išvaikyti ir įvesti kokią
nors diktatūrą. Pavojus buvo Sovietų Sąjungos metoduose; jie galėjo
panaudoti kariuomenę arba KGB dalinius kaip Gruzijoje ir Azerbaidžane,
paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje, paskirti savo įgaliotinį
kaip Armėnijoje. Tai buvo realu, ir mums reikėjo suspėti daug padaryti
prieš Gorbačiovui gaunant papildomus prezidento įgaliojimus. Tai
galėjo įvykti jau kovo 12 dieną. Štai kodėl kovo 11-oji nepriklausomybei
skelbti buvo ilgai svarstyta ir pasirinkta kaip optimali data.
Vytautas LANDSBERGIS
(iš knygos Lūžis prie Baltijos, 1997)
© 2006 XXI amžius
|
