Ar V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus idėjos įkūnytos
antrąkart 1990-ųjų kovo 11-ąją?
Balys Urbonas
|
Susidorojimas su Lietuvos laisvės
lygos mitingo, skirto pasmerkti
Ribentropo-Molotovo slaptąjį
susitarimą, dalyviais Vilniuje
1988 m. rugsėjo 28 d.
Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka
|
Tai, kas prigijo 1918 metų savanorių kovose,
ir tai, kas prigijo per vėlesnes visų žmonių pastangas Lietuvoje,
tik šešėliu dabar atsikartoja, rodos, girdžiu kokių trijų šimtų
tūkstančių už Kovo 11-ąją galvas guldžiusiųjų vienbalsį prieštaravimą.
Ar galima užsimerkti ir paneigti tai, jog ir ši
Nepriklausomybė suteikė vieną svarbiausių dalykų Laisvę! Tikrą
laisvę, ne jos imitaciją, kaip kad buvo Sovietų Lietuvoje.
Tie, kas keiksnoja Nepriklausomybę, turbūt pamiršo,
kad dešimt metų vykęs partizaninis karas XX a. viduryje juk buvo
anos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tąsa, įkūnijimas, per tuomečių
vadų neapdairumą nuginkluotos ir išformuotos! Taigi tas partizaninis
karas prieš okupantus iš Rytų ir buvo mūsų kariuomenės išlaisvinimo
žygis, tik be buvusiųjų vadų įsakymo. Ir jauni, ir pagyvenę vyrai,
taip pat ir moterys išėjo į partizanus, širdžiai paliepus. Išėjo
žūti už Tėvynę. Todėl niekada nesutiksiu su žmonių samprotavimais,
kad daugiausia bėgdami nuo sovietų armijos ir dar dėl kelių priežasčių
tie žalio kaimo vyrai nepagalvoję ėjo tiesiai į mirtį. Tame samprotavime
dalis tiesos yra, bet čia pamirštamas tų jaunų žmonių sąmoningumas
suprantant Tėvynės ir valstybės sunkią padėtį. Tai ne prievartos
baimė juos varė tik slėptis, o drąsa kautis su pavergėju, sąmoningai
aukotis. Čia tas atskaitos taškas, nuo kurio reikia pradėti skaičiuoti
savo laimėjimus ir pralaimėjimus.
Ši mūsų laisvė, atkurta iš antrųjų savanorių kūnų,
alsuoja neregėta dvasios stiprybe amžiname ir garbingame paminkle
valstybės rūmo pamatuose. Nepriklausomybė ir valstybė štai pagrindiniai
pamatai, į kuriuos turime remtis.
Svarbiausioji valstybės fundamento dalis partizanai.
Tačiau vieni jie, be visuomenės pagalbos, nebūtų išsilaikę nė metų.
Todėl paprasti kaimo žmonės juos maitinę, globoję, o ryšininkai
kartu įvairias užduotis vykdę, labai vieningai veikė nuo 1945-ųjų
ligi 1948 metų. Vėliau prasidėję provokacijos, išdavystės, Maskvos
saugumo sėjamas nepasitikėjimas, bauginimai ir žmones apimanti baimė
darė savo. Nuteikta pačiam baisiausiam, kai ranką kelia brolis prieš
brolį. Tačiau miestų ir kaimų žmonės, jeigu būtų galėję, būtų griebęsi
ir už šiaudo, kad tik nenugrimztų į juodą dugną, į kurį dar juodesnė
pabaisa buvo pasiryžusi visus ir viską įtraukti. Čia išryškėjo iš
seno paveldėtas tautos bruožas susitelkti ir gintis. Priešas tai
matė, todėl ir stengėsi sukiršinti, suskaldyti Lietuvos vienybę,
jos branduolį, o tada su atskirais kovotojais lengvai susitvarkyti.
Tačiau partizanai ir didžioji dalis tautos buvo vieningi.
Ir man visada, kai po Atgimimo skaičiau euforinius
apie mūsų laisvės kovą straipsnius, kėlė nuostabą partizanų vadų
išaukštinimas, svarba, tarsi nebūtų buvę tų eilinių, to skydo. (Gal
veikė rašančius žmones sovietmečiu ugdytas vadų kultas?) Taigi ne
partizaninei kovai, kaip reiškiniui, o atskiriems žmonėms, jų vadams
buvo pirmiausia pinami vainikai. Tampymai po stribynus, kalinimai
šaltuose rūsiuose, kentėjimai nuo sumušimų iki kaulų lūžių nepalaužė
tvirtų charakterių. Jie neišdavė ir paleisti vėl tęsė darbą. Ką
būtų veikę be tokių pasišventėlių partizanų vadai? Ir genialiausi
nebūtų sugebėję įgyvendinti savo sumanymų, strateginių planų be
to užnugario. Juk reikėjo sužeistuosius gydyti, ne vien žolelėmis,
bet ir būtinais vaistais, perrišinėti žaizdas, kad toks kovotojas
pasveiktų ir vėl į žygį išeitų. Ar be moters ryšininkės, tegul ir
be rėmėjos vaistininkės, daktarės čia būtų buvę apsieita?
Turiu vilties, kad atsiras jaunas lietuvis istorikas-filosofas,
kuris su niekuo nepalyginamą ir unikalią mūsų partizanų kovą už
laisvę per tą vieną XX a. vidurio dešimtmetį, visapusiškai išanalizuos
ir įvertins. Reikia gerbti, bet ne garbinti partizanų vadus (ir
ne tik vadus!), neužmirštant ir eilinių, nereikia pamiršti ir tautos
daugumos rūpesčio bei svarbaus įnašo vykstant tokiai nelygiai išsivadavimo
kovai.
Pateiksiu akivaizdų pavyzdį. Mano vyriausiasis
brolis Antanas-Varnas, buvo partizanų eilinis ir žuvo pridengdamas
savo vadą, persekiojant stribams ir rusams juos gūdžią 1947 m. kovo
17 d. naktį. Ar reikia iškalbingesnio pavyzdžio? Kitas mano brolis
Viktoras-Varpas, partizanaudamas buvo užsitarnavęs leitenanto laipsnį,
bet ar pakeitė tas laipsnis jį kaip žmogų, aukotis, kautis ligi
pabaigos, kad tik ateitų, nors dar ir negreitai Laisvė?! 1952
m. rugsėjo 23 d. devynetą kilometrų persekiotas su kitu partizanu
(Antanu Stankevičiumi, atrodo, iš Menciškės), anam žuvus, jis vienas
dar gerą kilometrą nubėgęs, sodiečio daržinės priestate užspęstas,
atsišaudydamas, šoviniams pasibaigus, kaip toje dainoje paskutiniuoju
pats save Tėvynei pažadėjo... Manau, kad visi eiliniai partizanai
buvo vienas kitam broliai. Jie buvo visi lygūs. Žinoma, tam tikros
hierarchijos pasiskirstymo pareigose, dariniuose būta, tačiau siekiant
tikslo jie buvo vieni už kitus vertesni. Išimtis sąmoningi išdavikai,
kuriems amžinas pasmerkimas...
O ar mylėjo ir gerbė V.Kudirka ir J.Basanavičius
tuos paprastus lietuvius, kurie vėliau balsavo, patvirtinę pirmojo
skelbusio doro žmogaus ypatybes, antrojo savo kilnią priedermę
vėl įrašiusio į Europos žemėlapį Lietuvą kaip Nepriklausomą valstybę?
Labai mylėjo. Nes visus savo brandžiausius gyvenimo metus paskyrė
tam, kad žmonės, pasijutę laisvi, taptų pirmiausia žmonėmis. Jie
viską darė dėl savo žmonių dvasinės, o ir materialinės gerovės!
Jei V.Kudirka savo darbo vaisiais ir negalėjo visiškai pasidžiaugti,
tai J.Basanavičius pamatė tautą, beatsitiesiančią, įvardydamas ją
Nepriklausoma valstybe. Įvykdė savo svajonę Tautą pavertė organizuota
visuomene.
Ar mylėtų partizanai tokią Nepriklausomą Lietuvą,
kokioje mes dabar gyvename? Ne. Jų kovos tikslas buvo susigrąžinti
prarastą Nepriklausomą valstybę, kurioje vidutinis valstietis, o
ir vidutinis verslo žmogus būtų valstybės ašimi, ant kurios suktųsi
tokių žmonių gyvenimai. Partizanai būtent ir vadovavosi V.Kudirkos
ir J.Basanavičiaus idėjomis.
Ar būtų mylėję V.Kudirka ir J.Basanavičius mūsų
partizanus? Klausimas šiek tiek retorinis, bet... Jei pirmasis nepamatė
Lietuvos kariuomenės ir savanorių, tai antrasis savo kariuomenę
turėjo progos pažinti. Abejingas jai nebuvo... J.Basanavičius savanorius,
kaip ir visa tuometinė Lietuva, aukštino ir gerbė.
Prisiminkime, ką rašė istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė:
... Karo tarnybon pašaukti neišprusę jaunuoliai buvo drausminami,
tautiškai ir valstybiškai sąmoninami, mokomi rašto, šviečiami...
(Lietuvos istorija. P. 352). Šitokiems dalykams J.Basanavičius,
būdamas didis politikas, bet ir ne menkesnis kultūrininkas, švietėjas,
negalėjo būti abejingas. Tai politikas kultūrininkas savo esybe.
Todėl ir kariuomenę matė kaip tautos kultūros dalį.
Ar būtų pratęsta tolesnė pogrindžio kovų epopėja,
jei ne anų partizanų sąmoningas pasišventimas? Argi be jų tos
dešimties kraujo metų kaip iš dangaus ir nusileido čia koks vadas
ir įsteigė, tarkime, Lietuvos laisvės lygą?
Prisiminkime vieną LLL iššūkį Kremliui prie A.Mickevičiaus
paminklo Vilniuje, kad iš naujo Lietuvos drąsuoliai įsuktų istorijos
ratą. O suktų, penkiasdešimtį metų suktą atgal, vėl į priekį. LLL
buvo labai gerai organizuota ir savalaikė organizacija, beje, pagrindinė
Lietuvoje veikusi pogrindinė jėga ir buvo Laisvės lyga, kurią kartais
nepelnytai bandoma nurašyti ir kažkodėl jos kova neįvertinama taip,
kaip turėtų būti įvertinta.
Ar būtų V.Kudirkos Tautiška giesmė mūsų himnas
viešai suskambėjęs, jei ne Laisvės lygos paviešintas ir pasmerktas
Ribentropo-Molotovo klastingas suokalbis? Ar būtų pakartotas J.Basanavičiaus
Vasario 16-osios Aktas, Kovo 11-ąją, aišku, labai jau margo tuometinės
AT kontingento savo parašais patvirtinusio šitą naująjį Nepriklausomybės
Aktą be partizanų, gintos, brandintos, LLL pratęstos, kovos už Tėvynės
laisvę?
Ne, nebūtų! Tik gaila, kad niekas per šiuos šešiolika
laisvės metų neprilygo ir jau neprilygs V.Kudirkai ir J.Basanavičiui
savo intelektu. Nebent anuometinis AT pirmininkas, profesorius,
dabar Europarlamento narys, Vytautas Landsbergis. Vis dėlto po
to, kai jau buvo likviduoti paskutiniai partizanai, Laisvės lyga
suvaidino labai svarbų vaidmenį: neleido okupantui galutinai patikėti,
kad, sutramdžius partizanų pasipriešinimą, bus pakirsta tautos dvasia.
Kad ir kaip atėjūnai to norėjo jiems nepavyko.
Visą Lietuvą kaimus ir miestus taip pat veikė
tautiška krikščioniškos dvasios, leidžiama ir platinama pogrindyje,
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Jos gimimo diena 1972 m.
kovo 19-oji. LKB kronika be pertraukos ėjusi iki 1989 metų, buvo
tautinės ir religinės gyvybės apraiška, taip pat kovos priemonė
prieš okupanto kėslus. LKB kronika tapo dokumentu, fiksuojančiu
skaudžią Lietuvos dabartį.
Laukdavome LKB kronikos kaip kokios brangenybės.
Kai man pirmą kartą kažkoks leidinio platintojas iš po skverno kyštelėjo
Kroniką, pasijutau tarsi laisvesnis. Atgijo viltis, kad dar ne
visai mes pražuvę, kad Laisvė sugrįš... Kai tuos lapus, atidžiausiai
perskaitęs, įgavęs naujų jėgų ir tiesiog pajutęs sielos apsivalymą,
perduodavau kitam (nors ir geram savo pažįstamam), jaudindavausi,
nes vidinis balsas klausė: Ar neišduos?
Ir jeigu pirmaisiais Atgimimo metais mūsų Lietuvą,
jau pakankamai sukiršintą, nebūtų vienijusi LKB kronika, kažin
ar būtume taip vieningai sustoję Baltijos kelyje?
Labai diplomatiškai LKB kronika tęsė ir mūsų
partizanų kovos žygius. Kovėsi žodžiu, kurio pamatas buvo Dievo
žodis Tiesa ir Meilė.
Pagaliau Sąjūdis! Mūsų mitingai su skandavimais:
Lie-tu-va, Lands-ber-gis... Laužų liepsna... Parlamento gynėjų
drąsa... Taigi Sąjūdis, o su juo ir tikras Atgimimas. Čia visos
pokario kovos ir partizaninės, ir pogrindinės visų darbų kvintesencija!
Ir jos priekyje V.Landsbergis. Sąjūdis kaimo žmonės, miestiečiai,
inteligentai, mokslininkai, menininkai. Tiesa, vėliau draugo Eismunto
į tą Sąjūdį įkišta visokiausių menkystų, apsimetėlių.
Nors Sąjūdis buvo plėšomas iš vidaus, tai buvo
neregėta jėga, greitai susiorganizavusi ir tiesiog gero šachmatininko
tiksliais ėjimais artėjo prie pergalės. Žinoma, ne be nuostolių
ir ne be aukų. Sąjūdis sugriovė sovietinę santvarką ir 1991 m. kovo
11-ąją paskelbė nepriklausomybę. Sąjūdžio ištakas, pasak V.Landsbergio,
galėtume laikyti upe, ištekančia iš nežinia kur: iš pelkės miške,
iš verdančio smėlio šaltinio, susiliejančią su daugiau upelių. Sunkoka
išsiaiškinti, kuris iš upelių buvo pats svarbiausias, nuo kur jau
prasideda upė ir taikytinas pavadinimas... Bet
Pats svarbiausias
upelis buvo ištekantis iš miško šaltiniuoto raisto, kurio akivarus
ir tvirtus kupstus žinojo tik partizanai ir jų ryšininkai. O partizanų
kovų upė, į kurią vėliau įtekėjo ir LKB kronika, ir LLL, ir Sąjūdis,
vainikavo ilgą mūsų kovą. 1991 m. kovo 11-ąją. Dabar 2006-ųjų kovas.
Ar lydi mus V.Kudirkos Tiesa ir Šviesa, J.Basanavičiaus išmintis
ir jo Lietuvos vizija?
Baigiu optimistiškai: sulauksime visokių gėrybių,
jei būsime kantrūs, ištvermingi ir daugiau niekam savo laisvės neparduosime
nė už gardžiausio valgio šaukštą.
© 2006 XXI amžius
|