Bendruomenės įgyvendins Kovo 11-osios viltis

Edmundas SIMANAITIS

Ne vieno įžvalgaus politiko nuomone, Sąjūdžio fenomenas laikytinas XX amžiaus stebuklu. Šis masinis judėjimas kaip potvynio banga nušlavė nekenčiamą, Maskvos suformuotą kolaborantų valdžios viršūnę. Ir tai galėjo padaryti tik Sąjūdis. Geopolitinė situacija regione tuomet buvo palanki, bet labai nepatvari. Sąjūdžio vadovų išmintinga veikla ir politinis įžvalgumas lėmė, kad nei sovietų armijos iki dantų ginkluotos divizijos, nei KGB tinklo provokacijos, nei karštligiškai vairuojama iš Kremliaus kolaborantų vyriausybė negebėjo sustabdyti Sąjūdžio bangos.

Lemtingąjį 1990 metų kovą Parlamente buvo aptarinėjamas pats svarbiausias klausimas – skelbti nepriklausomybę kovo 11 dienos posėdyje ar luktelėti? Po karštų diskusijų Sąjūdžio klube nutarta neatidėlioti. Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis pritarė tokiam žingsniui. Tuo metu iš 130 Parlamento deputatų 107 buvo Sąjūdžio remti. Visos partijos, išskyrus komunistų, buvo ką tik atsikūrusios ar susikūrusios ir partinio darbo patirties dar neturėjo. Sąjūdžio programa rėmėsi Antrosios Respublikos dviejų dešimtmečių laisvo kuriamojo darbo patirtimi ir ginkluoto bei pilietinio pasipriešinimo dvasia ir siekiais.

Komunistai stengėsi veikti kaip monolitas. Juos vienijo anaiptol ne socializmo ar komunizmo utopijos, bet konkretūs pragmatiški tikslai ir saistė bendra sovietmečio patirtis.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija“. Parlamentas pavedė deputatei Kazimierai Prunskienei eiti Ministrų Tarybos pirmininkės pareigas, nustatė valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika, herbas – Vytis. Buvo atkurtas Lietuvos Respublikos 1938 metų Konstitucijos galiojimas.

Vardiniam deputatų balsavimui buvo pateiktas Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už Aktą balsavo 124 deputatai, susilaikė šeši, prieš balsavusiųjų nebuvo. Kai tautos atstovai atsistoję sugiedojo valstybės himną, salėje nuaidėjo ovacijų audra ir pasipylė sveikinimai. „Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva“,- kalbėjo valstybės vadovas V.Landsbergis. Po to dar buvo priimtas kreipimasis „Į pasaulio tautas“.

Prie Seimo susirinkusi minia džiūgavo ir skandavo padėkos žodžius. Daugelis žmonių šluostė džiaugsmo ašaras. Per visą šalį nuvilnijo nerimastingo laukimo atoslūgio ir džiugaus viltingo pasitikėjimo Parlamentu banga. Taip gimė Trečioji Lietuvos Respublika.

Kovo 11-oji nubrėžė aiškią juridinę liniją, skiriančią sovietmečio pabaigą ir atsikuriančios Lietuvos valstybės pradžią. Vakarų pasaulis nustėro – Lietuva metė iššūkį blogio imperijai. Vakarų didieji politikai negreitai ir vangiai ryžosi pripažinti Lietuvos nepriklausomybės faktą. Buvo siūloma neskubėti ir netrukdyti prezidentui M.Gorbačiovui plėtoti „perestrojką“.

Agresyvios imperinės politikos faktas – Stalino ir Hitlerio sąmokslas, žinomas Ribentropo ir Molotovo pakto vardu, siekiant sunaikinti Rytų Europos valstybes ir pasidalyti jų teritorijas, faktiškai buvo totalitarinių režimų suplanuoto Antrojo pasaulinio karo ir sunkiausio nusikaltimo žmonijai – genocido pradžia. Mažoji Islandija nedvejodama pirmoji pripažino atsikūrusios Lietuvos nepriklausomybę. Taip ji netiesiogiai pasmerkė ir boševikinį genocidą. Šalis, kuri neturi nė vienos balistinės raketos, kurios politika niekada nekėlė jokios grėsmės kitai valstybei, parodė doros ir teisingos tarptautinės politikos faktą, įrašytiną Europos istorijon aukso raidėmis.

Juridinę Kovo 11-osios liniją peržengė visi šalies gyventojai ir jos išrinktas Parlamentas. Kone visos sovietų valdžios struktūros, pavyzdžiui, milicija, prokuratūra, teismai, švietimo, mokslo institucijos ir įstaigos perėjo skiriamąją liniją in corpore.

Lietuvos Respublikos simboliai – vėliava, himnas ir herbas – buvo grąžinti tuojau pat ir užėmė deramą vietą valstybės ir visuomenės gyvenime. Beveik visos sovietmečio valdžios struktūros per vieną vienintelę dieną tapo nepriklausomos demokratinės šalies valdymo institucijomis. O ar pasikeitė valstybės pareigūnų ir valdininkų mąstysena? Be abejonės, didžiuma buvo už nepriklausomybę, tačiau ne visi. Beje, kitaip ir būti negalėjo. Buvo tokių, kurie manė, kad „sukeltas sąmyšis“ praeis arba jis bus nuslopintas jėga ir vėl viskas grįš į senas vėžes. Buvo lūkuriuojančiųjų, buvo abejojančiųjų, buvo nepritariančiųjų ir net veikiančių prieš.

Vaizdžiai kalbant, Kovo 11-oji pradėjo veikti visose valstybės aparato, ūkio, švietimo, teisingumo, kultūros ir kitose srityse, tačiau veikė palengva. Lietuva neišvengė ginkluotos agresijos: prisiminkime kruvinąjį Sausį. Bet ginkluoti konfliktai neįsiliepsnojo ir autonomijų kūrimas pagal Kremliaus scenarijų sužlugo. Tokia buvo kaina, kurią visuomenė mokėjo už stabilumą šalyje, kurioje knibždėte knibždėjo svetimos kariuomenės kareivių.

Dauguma visuomenės rėmė permainas, bet šalyje liko ne tik beveik visos komunistų partijos vadovavimo struktūros, bet ir apie porą tūkstančių kadrinių KGB karininkų, per 130 tūkstančių šnipų, slaptųjų informatorių, agentų. Nedera pamiršti represijų ir genocido istorijos paliktos išvados – buvusių čekistų nebūna! Sovietinėms specialiosioms tarnyboms laukiant akivaizdžiai numatomų esminių permainų, o ir paties virsmo metu, buvo sukeltas ant kojų visas šis širšynas.

Tačiau atvirai veikti senais išmėgintais metodais – teroru, masiniais trėmimais, kitomis represijomis – Kremlius ne visada ryždavosi. „Geležinė uždanga“ jau buvo nuvilkta į istorijos sąvartyną. Pasaulis aktyviai domėjosi įvykiais Lietuvoje.

Valstybės atkūrimo darbai vyko nuosekliai, bet permainingai. Sąjūdžio vadovai, išrinkti į valstybės valdymo struktūras, dirbo apdairiai, preciziškai vairavo užsienio politiką ir principinių klaidų nepadarė – valstybės pamatai stiprėjo. Didžiuma visuomenę šiandien tebevarginančių bėdų ir negerovių – iš to virsmo meto. Ne viską spėta aprėpti, ne viską spėta padaryti, ne visus kliuvinius buvo įmanoma pašalinti tuojau pat. Visoms reformoms reikalingas tam tikras laiko tarpsnis.

Vyksta sudėtingi ekonomikos raidos, socialinės rūpybos, švietimo reformos, tautinės kultūros puoselėjimo ir kiti procesai. Čia visada rasis ką taisyti, taigi ir dingsčių konkrečiai kritikai. Tačiau bene labiausiai pasigendama dėmesio pilietinės savimonės ugdymui. Lygia greta nemažėjančiu intensyvumu tęsiasi ir „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų destruktyvi veikla. Keičiami veiklos metodai, prisitaikoma prie naujų sąlygų, išnaudojamos visos dar toli gražu nebrandžios demokratijos spragos. Jauna demokratija dar neišugdė brandžios pilietinės visuomenės. Valstybingumo pagrindas – teisingumo sistema dar negeba savitvarkos principu apsivalyti nuo slogaus sovietmečio palikimo. Tokiomis sąlygomis demokratijai ginti savo teises ir laimėjimus labai problemiška.

Mes vis dar esame lėtokai sveikstanti posovietinė visuomenė. Todėl neišvengta paksogeito, iš svetur komandiruotų „gelbėtojų“ sukeltų suiručių, kėlusių ir tebekeliančių realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Sovietmečio balasto atsikratyti vienu mostu ar keliais teisės aktais neįmanoma. Tai procesas. Duok Dieve, kad jis per ilgai neužsitęstų. Piliečių bendruomenės turėtų labai rimtai rūpintis, kad šis vyksmas nesulėtėtų, o atvirkščiai – spartėtų ir būtų kontroliuojamas. Tai priklauso nuo renkamos ir skiriamos valdžios pastangų, bet dar daugiau – nuo pilietinės visuomenės aktyvumo. Apmaudu, kad dabartinėje visuomenėje dar ne visada susikaupia kritinė pilietinės savivokos masė. Apie tai vaizdžiai byloja rinkimų rezultatai. Prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime akcentavo būtinumą kurti ir stiprinti pilietinę visuomenę. Ši pastaba įpareigoja. Ji ne mažiau aktuali dabar, kai Lietuva, tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare, kuria gerovę iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis.

© 2006 „XXI amžius“