„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. kovo 10 d., Nr. 3


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos virsmas – skaudi tendencija

Kovo 11-osios Akto signataras
Algirdas Endriukaitis

Algirdas Endriukaitis – Kovo 11-osios Akto signataras, ne tik savo parašu patvirtinęs ir Sausio 13-ąją gynęs Lietuvos nepriklausomybę, bet dėl jos kentėjęs ir sovietiniuose lageriuose. Gerai, kad į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais buvo išrinkta daug patriotiškai nusiteikusių deputatų, kurie savo nuostata privertė svyruojančius ar tuo labiau kolaborantus pasisakyti už nepriklausomybę. A.Endriukaitis visą laiką buvo Lietuvos patriotas, visą laiką pasisakė už nepriklausomybę, visą laiką buvo „dešinysis“. Tačiau kai kuriais Lietuvai svarbiais klausimais jis pasisakydavo kitaip nei dauguma dešiniųjų ir savo poziciją gynė labai aršiai. Vienas tokių klausimų, kuriuo jis stipriai skyrėsi nuo kitų dešiniųjų ir net kairiųjų, irgi priverstinai parėmusių Lietuvos narystę ES, buvo Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą. Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 16-ąją sukaktį, kreipėmės į Kovo 11-osios Akto signatarą A.Endriukaitį, siekdami išryškinti tokio jo požiūrio teisingumo, bent iš jo pozicijų, įrodymus.

 

Kuo ir kodėl išsiskyrė jūsų požiūris dėl Lietuvos narystės ES nuo kitų dešiniųjų politikų?

Kada sakoma, kad aš esąs euroskeptikas, tai tokia nuostata netiksli, primetama kaip koks menkavertiškumas, nesusivokimas. Mano protėviai buvo europiečiai, toks esu ir aš, bet skiriamoji riba yra Lietuvos nepriklausomybė. Esu tradicinis nepriklausomybininkas, gerbiantis Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktus, regiu, kaip nuo jų tyliai ir apsimetant tolstama. Formaliai ir kiti teigia, kad esą už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugelis taip sakančių nevertina globalistinių ES tendencijų, o mažesnė dalis paprasčiausiai prisitaiko prie kai kam gerų ES ganyklų, mokėdami Lietuvos suverenitetu.

Negaliu veidmainiauti. Kada Lietuvoje buvo rengtas referendumas dėl stojimo į ES, dorai galvojančiam žmogui buvo aišku, kad valdžios mesti beveik 5 mln. litų propagandai, absoliučiai visi administraciniai resursai, referendumo įstatymo pakeitimas, referendumo štabo sudarymas, balsavimo laiko prailginimas ir vykdymas dvi dienas, balsavimo skatinimas alaus buteliu, eliminuojant bet kokias galimybes išsakyti rizikingus lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likiminius klausimus kitaip galvojantiems kapituliantiškame derybininko P.Auštrevičiaus veikimo fone, leidžia teigti, jog stojimas į ES lietuvių tautai buvo primestas ir absoliučiai nedemokratiškas.

Teisiškai buvo peržengtas Lietuvos Konstitucijos 1-asis nepriklausomybinis straipsnis, kurį galima pakeisti tik trims ketvirtadaliais rinkėjų balsais. Juk esminę suvereniteto dalį atidavėme nenuginčijamai. Valdžią turintieji apsimeta, kad nieko neįvyko. Kompetencijų pasidalijimas tarp ES narių ir ,,centro“ yra fiksuotas pakeičiant Lietuvos Konstituciją vėl peržengiant 1-ąjį straipsnį, pripažįstant ES bet kokio lygio teisės normų viršenybę prieš Lietuvos įstatymus, įskaitant Lietuvos Konstitucijos nuostatas ir netgi principus. Visos tendencijos - federacinės valstybės kūrimas. Dar šį kartą kažkiek priešinamasi, turima sentimentų, vėliau, išklebinus savąjį mentalitetą, naujosios kartos neturės kokių nors istorinių, idealistinių vizijų ir, be abejonių, patrauks Jungtinių Europos Valstijų modelin.

Bet ar tada jūs neatsidūrėte vienoje gretoje su kairiaisiais, kurie ilgai priešinosi Lietuvos įsitraukimui į Vakarų Europos struktūras?

Istoriškai galima tik kaltinti visus politikus, o čia nėra skirtumo tarp dešiniųjų ir kairiųjų, kad veikiama klastingai, nepaaiškinant tautai, kad teisinė nepriklausomybės bazė suardyta ir yra tik laiko klausimas, kai mano Tėvynės neliks. Liks Lietuvos teritorija. Priėmus į ES Turkiją, netgi Afrikos šalis, ES taps biznio konglomeratu, kuriame viską rikiuos ir teisiškai ,,teisingai“ tvarkys galingos monopolijos. Iš esmės tai yra sena masonų idėja, šiandien veikianti globalizacijos formomis. Šarlis de Golis, apie kurį vienas jo biografas sakė, kad tai paskutinis tikrasis prancūzas, sakė: Prancūzijos politika – ne biržos maklerių darbas. Lietuvą tuojau visiškai valdys biznis. Dabar politika Lietuvoje nėra idėja, o pelningo biznio, verslo rūšis. Tą mums patvirtina kasdieniai reiškiniai.

Julianas Rumelinas, buvęs Vokietijos kultūros ministras, filosofijos profesorius, atvirai dėsto valstybių ateitį: Europos institucijų gebėjimą sudaryti sąlygas platesnei integracijai silpnina įsitvirtinęs prieštaringas ir seniai atgyvenęs idealas – tautinė valstybė, kaip politinio pagrįstumo ir suvereniteto pagrindas…Bendrai pilietybei visai nebūtinas bendro gyvenimo modelis, bendros egzistencinės vertybės ar bendra istorinė praeitis (Lietuvos rytas, 2002 01 26).

Europiečiu galima tapti tik su europietišku mentalitetu, t. y. atsisakant savojo, lietuviškojo, mentaliteto. Čia nėra vietos idealizmui, pasiaukojimui, išdidumui, pagarbos istorijai. Europinį, kosmopolitinį, išimtinai materialistinį mentalitetą, atsisakant savasties, Lietuvos politikai intensyviausiai pradėjo primetinėti stojimo į ES referendumo metu. Net vaikų darželio vaikai su mėlynomis vėliavėlėmis reikalavo ,,padovanoti mums Europą“, mokyklose buvo organizuoti moksleivių referendumai stojimui į ES remti.

Kokie silpni buvo valstybingumo atsisakantieji valdžios vyrai, jeigu reikėjo spaliukų ir pionierių lygmens paramos! Ir tai buvo istorinis lietuviškojo mentaliteto virsmas. Ši nusikalstamai marazminė priemonė būtent ir skaldė lietuvišką mentalitetą: 1. Supriešino vaikus su tėvais, kurie atseit nieko neišmano (Pavliko Morozovo, supratusio apie bolševizmą daugiau už tėvą, modelis). 2. Nevisavertiškumo komplekso įteigimas – mes vargšai, be galingųjų vadeliojimo prapulsime ir todėl turime lenkti sprandą. 3. Gyvenimo prasmė, saulė ir išmintis yra turtingų Vakarų materializmas – laimė tik piniguose, nieko švento nėra.

Iš čia jau kyla, kad A.Šapoka ,,morališkai paseno“ (A.Nikžentaitis), kad Lietuvos partizanai užsiėmė kone tik civilių žmonių naikinimu (L.Truska), kad J.Basanavičius buvo tautos „blogietis“ (N.Putinaitė).

Prancūzų žurnalistas F.Came įspėja: Norint tapti europiečiu, demokratija didelės reikšmės neturi, o istorija ir kultūra jau tapo visiškai nevertingos. Norint tapti europiečiu, pakanka monetarizmo, ultraliberalizmo ir sugebėjimo save išparduoti (,,Lietuvos rytas“, 1997 07 31).

Kokias grėsmes ES veikloje jūs įžiūrite?

2003 metais Lietuvoje Šventojo Sosto sekretorius ryšiams su valstybėmis Žanas Luji Toranas pasakė: Lietuva visuomet buvo Europoje ir šiandien grįžta į ją išsaugojusi tai, ką Vakarų Europos šalys jau spėjo pamiršti. Jūs Europai galėsite duoti labai daug: grąžinti jai atmintį apie krikščioniškąsias žemyno šaknis. Žemynas be atminties yra žemynas be turinio ir ateities. Kaip vertinami nealtruistiniai ir materialistiniai Vakarai! Čia galima padėkoti už komplimentą lietuviams, bet bus kitaip, nes mūsų maža, o vykdoma politika veikiau bus prostitucijos, homoseksualinių santuokų legalizavimas, svingerių klubai, helovyno ir Valentino dienų šventimas, varžybos kečupo ringe, būtinas lietuviškų dainų keitimas angliškomis, alaus švenčių ir striptizo klestėjimas. Šiandien Vilniaus Gedimino prospekte retas lietuviškas užrašas, Vilniaus universitete panaikinta Lietuvos istorijos katedra, Šiaulių universitete – Lietuvių kalbos katedra, Kauno J.Jablonskio gimnazijoje ketvertas dalykų dėstoma angliškai, vyresnėse mokyklų klasėse nedėstomas atskiras Lietuvos istorijos kursas.

Neseniai per Lietuvos radiją išgirdau dainuojant lietuviškai Mano Londonas, mano Amsterdamas. Artėja valanda, kai pusantro milijono homoseksualų sambūris Amsterdame, britų pripažintas amžiaus (!) išradimas yra ne kas kita, o skardinė alaus dėžutė, Klaipėdoje dirbantys kinai, Kelmėje žemę supirkę danai, Vilniaus senamiestį užplūdę užsieniečiai taps mūsų kasdienybe ir savastimi. Šiandien Premjeras nepajėgia atsakyti, kiek žemės ir turto užsieniečių supirkta Lietuvoje. Ir čia, tarkime, kaip Šveicarijoje, kur užsieniečiai negali įsigyti daugiau kaip 25 proc. nuosavybės gyvenvietėje, Lietuvoje net nedrįstama skaičiuoti ar pagalvoti… Pažeminimo jausmo nesukelia trispalvės išmetimas nuo automobilių numerių, 1000 litų vertės banknoto su M.K.Čiurlionio ,,Karalių pasakos“ paveikslu sunaikinimas kaip nereikalingas dėl skubamo įvesti euro. Išties ne šio banknoto romantinė pasaka, o H.Bosho ,,Linksmybių sodas“ yra Lietuvos realybė, kurioje su nuolankiausiu pritūpimu žaidžiama etnografinė nepriklausomybė.

Ar mūsų valstybėje nėra jėgų, kurios visas minėtas grėsmes galėtų įveikti?

Mūsų valdžios vieni vyrai yra Kremliaus treniruoti, kiti be išdidumo ir garbės lenkia galvą Vakarams. Aš netikiu, kad S.Berluskonio tampymas po teismus, laukiami Ž.Širako teismai po kadencijos pabaigos, prezidento Dž.Bušo išimtinai savanaudiški veiksmai, buvusio kanclerio G.Šrioderio bizniukai su V.Putinu, kuris yra karinis nusikaltėlis, vargu ar gali pasaulį vesti į ,,šviesią ir teisingą ateitį“ dėl jų pasaulio sampratos. Amerikiečių rašytojas K.Vonegutas tvirtina: Mūsų valdytojai – tai šimpanzės, girtos nuo valdžios (La Jordana, www.inosmi.ru, 2005 12 19).

Šalies likimui lemtinga yra vadovų mentalitetas, intelektas ir erudicija. P.Auštrevičius, Europos komiteto generalinis direktorius, taip agitavo lietuvius remti ES: Europa iš mūsų vis tiek nieko neatims, nes atimti jau nebėra ko. A.Valionis, užsienio reikalų ministras, kalbėjo: Mūsų tikslas – kad kiekvienas Lietuvos pilietis būtų ne tik daugiau lietuvis, bet ir daugiau europietis… Ratifikuoti ES Konstituciją A.Valionis ragino tokiais žodžiais: …ratifikuokime šią Konstituciją Seime, taip parodydami Lietuvos Konstitucijos viršenybę mūsų sąmonei ir mūsų pareigai prieš Europos Sąjungos Konstituciją (LRS posėdyje 2004 11 05).

Vokiečių laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ korespondentas A.Oldagas ir žurnalo „Stern“ korespondentas H.Tilakas, dirbę Briuselyje, išleido knygą ,,Briuselio erdvėlaivis: kaip Europoje žlunga demokratija“, kurioje išreiškia labai kritišką požiūrį į ES institucijų neveikimą, kaltindami pačią organizacijos sistemą, kurioje per 80 proc. sprendimų priima ekspertai ir administracijos darbuotojai.

V.Klausas, Čekijos prezidentas, išsako tokius nuogąstavimus: Aš bijau dėl Europos. Tai mano svarbiausias pranešimas: aš tikrai bijau dėl Europos. Aš bijau, todėl esu prieš Konstitucijos ratifikavimą, ne kitaip (Atgimimas, 2005 03 18, p. 12).

Ispanų filosofas Ortega I Gasetas patikimai apibūdino mūsų ateities sąlygas: Visi mūsų materialiniai pasiekimai gali išnykti, nes artėja grėsminga problema, nuo kurios sprendimo priklauso Europos likimas. (…) Visuomenės valdymas pateko į rankas tam tikro tipo žmonių, kuriems beverčiai yra civilizacijos pagrindai ir bet kokia civilizacija apskritai. (…) Šios sudėtingos civilizacijos terpėje gimęs europietis, tampantis galingas, tampa paprasčiausiai laukinis, barbaras, kilęs iš dabartinės žmonijos gelmių. Mažai kas domisi D.Bjukeneno darbu ,,Vakarų mirtis“, M.Tečer pateiktu ES vertinimu, F.Fukujamos, V.Astafjevo, A.Frossardo, Žozė Saramago ir panašių intelektualų nuomonėmis. Sunku nuo kasdienybės sumaišties atsiplėšti.

Galima užbaigti čekų filosofo T.Hoskoveco mintimi: Periferijoje esama šalių, kurios tų vertybių kainą suvokia mirdamos (Literatūra ir menas, 2003 04 25). Mūsų vadovai, pirmieji ratifikavę ES Konstituciją, pirmieji įsivedantys eurą, vargu ar yra gudresni už kitus, neskubančius. Vasario 16-osios, Kovo 11-osios idėjų ir principų išplovimas ir atsisakymas paaiškinamas vienu pagrindu – vardan gardaus valgio šaukšto.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija