„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. kovo 10 d., Nr. 3


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Trispalvė

Doc. dr. Julius Gvergždys

Kiekvienos žymesnės valstybės datos proga, o ypač Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją, visuomet žvilgsnis nukrypsta į mūsų trispalvę. Ji mums primena mūsų tėvynės garbingą ir žilą senovę ir visai netolimą, bet skausmingai tragišką praeitį.

Su mūsų miela ir širdžiai artima trispalve susipažinau ankstyvoje vaikystėje, turėdamas gal penkerius ar šešerius metus. O tai jau buvo raudonosios okupacijos pradžia, košmaro metai, kada žmogus pradėjo bijoti net savo šešėlio. Kartą atsitiktinai pradariau tėviškės namų svetainėje stovėjusio stalo stalčių ir sename, berods prieškario laikų ūkininko kalendoriuje, per visą lapą, pamačiau išspausdintą ryškiai žėrinčią mūsų trispalvę. Nesuvokiu iki šios dienos, kodėl ji mane taip sužavėjo ir patraukė bei tapo labai artima, miela širdžiai ir sielai. Jau buvau girdėjęs ir žinojau daugelio žmonių patirtus tremties baisumus, girdėjau apie išdraskytas sodybas, prievarta ir jėga išskirtas šeimas, miškuose prisiglaudusius ir kovojančius su okupantais partizanus. Taip pat jau žinojau, kad ir už trispalvę galima atsidurti nesvetingoje, atšiaurioje ir nepažįstamoje svetimoje žemėje.

Priverstinei kelionei į tą tik prakeiksmų nusipelniusią šalį jau buvo įrašyta ir mūsų šeima. Dievo Apvaizdos dėka, tautų budeliui paspringus nekaltų žmonių krauju, šios tragiškos lemties mums pavyko išvengti. Tačiau ir likus vaitojančioje nuo skausmo tėvynėje, per tuos penkiasdešimt metų neteko ne tik prisiliesti prie mūsų valstybės garbingiausio simbolio – trispalvės, bet ir matyti jos kur nors slaptai nupieštos. Visgi tie pirmieji vaikystės įspūdžiai išliko visam laikui giliai atmintyje bei širdyje ir kiekvienais metais Vasario 16-ąją jie atgimdavo tarsi ryški vaivorykštė saulėtą vasaros dieną. Per tuos gūdžius bolševikinės nakties metus ne kartą teko girdėti apie tai vienur, tai kitur iškeltą trispalvę ir didelį kagėbistų susierzinimą bei sujudimą. O man tai būdavo gaivaus vėjo gūsis, sukeldavęs viduje virpulį, moralinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą drąsiais Lietuvos patriotais.

Be galo lėtai, alindami žmonių sielas, griaudami paskutinius tautos moralės pamatų likučius, slinko okupacijos metai. Kartais atrodydavo, kad ir Amžinybė priklauso šėtonui. Tačiau vieną kartą, 1990 metų kovo 11-ąją, pasitvirtino Šventojo Rašto žodžiai, jog Dievui nėra negalimų dalykų. Rodos, nepajudinama ir visagalė blogio imperija subyrėjo kaip kortų namelis. Ir vėl išvydome išdidžiai plazdančią trispalvę. Tai buvo diena, kai vis dar vienu metu širdį spaudė ir skausmas, ir liepsnojo viltis bei tikėjimas, kad šėtonas turės pasitraukti. Tikrai jis neatsilaikė prieš morališkai tvirtesnę ir pasitikinčią Apvaizdos globa žmonių dvasinę jėgą ir buvo priverstas kapituliuoti.

Šiandien, žvelgdamas į tave, trispalve vėliava, sudarytą iš trijų juostų lyg sesių, susikibusių rankomis, kiekvienoje jų matau savo garbingosios tėvynės atskirus istorijos tarpsnius ar net epochas.

Geltonoji – tai viltis, kuri kažkur širdies gilumoje ruseno sunkiausiais okupacijos metais, tikint, kad egzistencija, paremta melu, nežmoniškumu, smurtu, esminių žmogaus moralinių vertybių naikinimu ir niekinimu, neturi teisės įsigalėti. Tais metais tiktai tikėjimas Aukščiausiojo valia guodė daugumą mūsų vis dar neprarasti vilties išvysti laisvą tėvynę.

Ta trispalvės spinduliuojama viltis dvasiškai palaikė tremtinius, brutaliai atplėštus nuo artimųjų, kaimynų ir pažįstamųjų, nublokštus ir pasmerktus negailestingai šaltai pražūčiai. Jų kančia Aukščiausiojo buvo pastebėta, jų rožinio malda išklausyta ir daugelis grįžę vėl galėjo džiaugtis vaiskiu tėvynės dangumi, vėl pavasariais klausytis lakštingalų nepakartojamų giesmių. Tiesa, ne visiems ta viltis nušypsojo...

Man trispalvės geltonoji juosta – tai begalinis troškimas ir viltis pamatyti mylimą tėvynę, prisikėlusią ir atgimusią dvasiškai. Šiandienos gyvenimas įrodo, kad žudančios praeities inercija yra didžiulė, dvasinis žmogaus atgimimas dar ilgai užsitęs, pareikalaus mūsų visų milžiniškų pastangų, kantrybės ir valios. Tačiau įvykęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stebuklas mus įpareigoja tam labai sunkiam darbui ir ragina nenuleisti rankų ir nepulti į neviltį. Žmogus viską gali, jei pasitiki savo didžiausiu pagalbininku ir bendradarbiu – Dievu.

Žalioji juosta – tai mūsų tėvynės nuostabiai puošnus rūbas, kuriuo negali atsigėrėti mano širdis ir iš svečių šalių atvykstantys keliauninkai. Jis yra mūsų turtas, kurį privalome puoselėti ir saugoti ateičiai. Ta vidurinioji trispalvės juosta netolimoje praeityje maskavo mūsų partizanus nuo stribo klastūnės kulkos, gaubė juos savo žaliuoju apdaru mūsų girios ir šilai nuo okupantų klastos, buvo jų patikimais namais ir vienintele priegloba.

Lietuvis nuo žilos senovės mylėjo savo žemę, ypač lakiųjų medžių nepraeinamas girias, nes jos mūsų protėvius gynė, rengė ir maitino. Jų dėka amžiais lietuvis išliko priešų nenugalėtas ir nepavergtas. Tik jos išretėjo ir nebesugebėjo apginti mūsų, ir dešimtys tūkstančių gyvybių užgeso jų prieglobstyje. Daugeliui jų jos tapo ir amžinojo poilsio vieta, lig šiol nežinomų karių kapais. Šiandien vaikščiodamas ir atgaivos ieškodamas mūsų šiluose, giriose ir pušynuose, pamatysi kuklias atminimo lenteles, kurios žymi Šarūno, Aitvaro, Apuoko ar Algirdo žūties vietas. Sustoji toje vietoje, pakeli galvą į aukštą eglę ir nenorom paklausi: „Motinėle, eglute, kodėl jų neapgynei, nepaslėpei nuo įsibrovėlio budelio rankos?“. Atsakymo nėra, tiktai girdi švelnų ošimą, lyg tylų žuvusiųjų sielų šnabždesį.

Vidurinioji trispalvės juosta, tarsi vyresnioji sesuo, jaunesniųjų apkabinta, veda jas į priekį, į šviesią ateitį. Dažniau pakelkime akis į trispalvę, gal ir mums ta vyriausioji sesutė parodys tikrą kelią. Padės palikti klystkelius ir rasti tikrą ateities laimę.

Raudonoji juosta – trispalvės pamatas, ir ne vien trispalvės, bet ir visos mūsų garbingos tautos. Ji žymi istorines lietuvių kovas už laisvę, už teisę į gyvenimą, ateitį ir išlikimą. Nuo neatmenamų laikų iki didžiųjų kunigaikščių ir iki prieš partizaną Daumantą įvykdytos niekšiškos išdavystės raudonoji trispalvės gija niekad nenutrūksta, ji jungia visas tas epochas į visumą, kuri apšlakstyta protėvių, tėvų, brolių ir seserų krauju. Bandyta visa tai išbraukti, ištrinti iš atminties. Net ištarti žodžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų“, dar neseniai virsdavo sunkiausiu nuosprendžiu, kuris baigdavosi ilga kelione gyvuliniais vagonais į istorinę mamutų šalį.

Ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybės trispalvės raudonoji spalva atnaujinta Sausio 13-osios didvyrių krauju. Tomis dienomis žmonių malda ir plevenančios trispalvės palaužė okupanto ginklo jėgą ir privertė trauktis iš laisvę mylinčios tautos žemės. Tikrai Lietuvoje nerasime nė vienos žemės pėdos, kuri nebūtų apšlakstyta ir palaistyta mūsų kovotojų už teisę į laisvą gyvenimą krauju. Tokioje žemėje ne tik negali užgesti laisvo ir doro gyvenimo viltis, bet negali nuvysti praeities kartų pasėti ir bedygstantys ateities Lietuvos daigai. Lietuvos istorija ir trispalvė įpareigoja mus juos puoselėti ir atidžiai rūpintis, kad atsitiktinis praeivis jų nenumintų.

Mūsų trispalvė – ne audeklo gabalas ar tik simbolis, bet orios ir garbingos tautos valstybingumo liudijimas, kuris įrašytas ne vien tiktai istorijoje, bet ir kiekvieno lietuvio širdyje ir kraujyje. Istorinį atminimą ne kartą buvo bandoma falsifikuoti, per amžių tėkmę pakeisti ar net ištrinti. Lietuva – ne „severozapadnyj kraj“ ar koks nors „memellandas“. Tai pagal Dievo planą duota ir palaiminta žemė gentims, kurios vadinamos lietuviais. Tiek tautos, tiek valstybės gyvastis yra galingesnė už priešų norą ją sunaikinti. Prisiminkime mirtį ant kryžiaus ir Prisikėlimą. Nukryžiuotojo priešai manė, kad Jis sunaikintas, mirtis visagalė. Tačiau Prisikėlimo stebuklas įrodė, kad tiktai gyvenimas yra amžinas.

Tad mūsų trispalvė plazdens tol, kol plaks bent vieno lietuvio širdis. Didžiuokimės ja, visuomet ją laikykime aukštai iškėlę ir neškime per amžius garbingai. Tai mūsų protėvių priesakas ir įpareigojimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija