Trispalvė
Doc. dr. Julius Gvergždys
Kiekvienos žymesnės valstybės datos proga, o ypač
Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją, visuomet žvilgsnis nukrypsta į mūsų
trispalvę. Ji mums primena mūsų tėvynės garbingą ir žilą senovę
ir visai netolimą, bet skausmingai tragišką praeitį.
Su mūsų miela ir širdžiai artima trispalve susipažinau
ankstyvoje vaikystėje, turėdamas gal penkerius ar šešerius metus.
O tai jau buvo raudonosios okupacijos pradžia, košmaro metai, kada
žmogus pradėjo bijoti net savo šešėlio. Kartą atsitiktinai pradariau
tėviškės namų svetainėje stovėjusio stalo stalčių ir sename, berods
prieškario laikų ūkininko kalendoriuje, per visą lapą, pamačiau
išspausdintą ryškiai žėrinčią mūsų trispalvę. Nesuvokiu iki šios
dienos, kodėl ji mane taip sužavėjo ir patraukė bei tapo labai artima,
miela širdžiai ir sielai. Jau buvau girdėjęs ir žinojau daugelio
žmonių patirtus tremties baisumus, girdėjau apie išdraskytas sodybas,
prievarta ir jėga išskirtas šeimas, miškuose prisiglaudusius ir
kovojančius su okupantais partizanus. Taip pat jau žinojau, kad
ir už trispalvę galima atsidurti nesvetingoje, atšiaurioje ir nepažįstamoje
svetimoje žemėje.
Priverstinei kelionei į tą tik prakeiksmų nusipelniusią
šalį jau buvo įrašyta ir mūsų šeima. Dievo Apvaizdos dėka, tautų
budeliui paspringus nekaltų žmonių krauju, šios tragiškos lemties
mums pavyko išvengti. Tačiau ir likus vaitojančioje nuo skausmo
tėvynėje, per tuos penkiasdešimt metų neteko ne tik prisiliesti
prie mūsų valstybės garbingiausio simbolio trispalvės, bet ir
matyti jos kur nors slaptai nupieštos. Visgi tie pirmieji vaikystės
įspūdžiai išliko visam laikui giliai atmintyje bei širdyje ir kiekvienais
metais Vasario 16-ąją jie atgimdavo tarsi ryški vaivorykštė saulėtą
vasaros dieną. Per tuos gūdžius bolševikinės nakties metus ne kartą
teko girdėti apie tai vienur, tai kitur iškeltą trispalvę ir didelį
kagėbistų susierzinimą bei sujudimą. O man tai būdavo gaivaus vėjo
gūsis, sukeldavęs viduje virpulį, moralinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą
drąsiais Lietuvos patriotais.
Be galo lėtai, alindami žmonių sielas, griaudami
paskutinius tautos moralės pamatų likučius, slinko okupacijos metai.
Kartais atrodydavo, kad ir Amžinybė priklauso šėtonui. Tačiau vieną
kartą, 1990 metų kovo 11-ąją, pasitvirtino Šventojo Rašto žodžiai,
jog Dievui nėra negalimų dalykų. Rodos, nepajudinama ir visagalė
blogio imperija subyrėjo kaip kortų namelis. Ir vėl išvydome išdidžiai
plazdančią trispalvę. Tai buvo diena, kai vis dar vienu metu širdį
spaudė ir skausmas, ir liepsnojo viltis bei tikėjimas, kad šėtonas
turės pasitraukti. Tikrai jis neatsilaikė prieš morališkai tvirtesnę
ir pasitikinčią Apvaizdos globa žmonių dvasinę jėgą ir buvo priverstas
kapituliuoti.
Šiandien, žvelgdamas į tave, trispalve vėliava,
sudarytą iš trijų juostų lyg sesių, susikibusių rankomis, kiekvienoje
jų matau savo garbingosios tėvynės atskirus istorijos tarpsnius
ar net epochas.
Geltonoji tai viltis, kuri kažkur širdies gilumoje
ruseno sunkiausiais okupacijos metais, tikint, kad egzistencija,
paremta melu, nežmoniškumu, smurtu, esminių žmogaus moralinių vertybių
naikinimu ir niekinimu, neturi teisės įsigalėti. Tais metais tiktai
tikėjimas Aukščiausiojo valia guodė daugumą mūsų vis dar neprarasti
vilties išvysti laisvą tėvynę.
Ta trispalvės spinduliuojama viltis dvasiškai
palaikė tremtinius, brutaliai atplėštus nuo artimųjų, kaimynų ir
pažįstamųjų, nublokštus ir pasmerktus negailestingai šaltai pražūčiai.
Jų kančia Aukščiausiojo buvo pastebėta, jų rožinio malda išklausyta
ir daugelis grįžę vėl galėjo džiaugtis vaiskiu tėvynės dangumi,
vėl pavasariais klausytis lakštingalų nepakartojamų giesmių. Tiesa,
ne visiems ta viltis nušypsojo...
Man trispalvės geltonoji juosta tai begalinis
troškimas ir viltis pamatyti mylimą tėvynę, prisikėlusią ir atgimusią
dvasiškai. Šiandienos gyvenimas įrodo, kad žudančios praeities inercija
yra didžiulė, dvasinis žmogaus atgimimas dar ilgai užsitęs, pareikalaus
mūsų visų milžiniškų pastangų, kantrybės ir valios. Tačiau įvykęs
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stebuklas mus įpareigoja tam
labai sunkiam darbui ir ragina nenuleisti rankų ir nepulti į neviltį.
Žmogus viską gali, jei pasitiki savo didžiausiu pagalbininku ir
bendradarbiu Dievu.
Žalioji juosta tai mūsų tėvynės nuostabiai puošnus
rūbas, kuriuo negali atsigėrėti mano širdis ir iš svečių šalių atvykstantys
keliauninkai. Jis yra mūsų turtas, kurį privalome puoselėti ir saugoti
ateičiai. Ta vidurinioji trispalvės juosta netolimoje praeityje
maskavo mūsų partizanus nuo stribo klastūnės kulkos, gaubė juos
savo žaliuoju apdaru mūsų girios ir šilai nuo okupantų klastos,
buvo jų patikimais namais ir vienintele priegloba.
Lietuvis nuo žilos senovės mylėjo savo žemę, ypač
lakiųjų medžių nepraeinamas girias, nes jos mūsų protėvius gynė,
rengė ir maitino. Jų dėka amžiais lietuvis išliko priešų nenugalėtas
ir nepavergtas. Tik jos išretėjo ir nebesugebėjo apginti mūsų, ir
dešimtys tūkstančių gyvybių užgeso jų prieglobstyje. Daugeliui jų
jos tapo ir amžinojo poilsio vieta, lig šiol nežinomų karių kapais.
Šiandien vaikščiodamas ir atgaivos ieškodamas mūsų šiluose, giriose
ir pušynuose, pamatysi kuklias atminimo lenteles, kurios žymi Šarūno,
Aitvaro, Apuoko ar Algirdo žūties vietas. Sustoji toje vietoje,
pakeli galvą į aukštą eglę ir nenorom paklausi: Motinėle, eglute,
kodėl jų neapgynei, nepaslėpei nuo įsibrovėlio budelio rankos?.
Atsakymo nėra, tiktai girdi švelnų ošimą, lyg tylų žuvusiųjų sielų
šnabždesį.
Vidurinioji trispalvės juosta, tarsi vyresnioji
sesuo, jaunesniųjų apkabinta, veda jas į priekį, į šviesią ateitį.
Dažniau pakelkime akis į trispalvę, gal ir mums ta vyriausioji sesutė
parodys tikrą kelią. Padės palikti klystkelius ir rasti tikrą ateities
laimę.
Raudonoji juosta trispalvės pamatas, ir ne vien
trispalvės, bet ir visos mūsų garbingos tautos. Ji žymi istorines
lietuvių kovas už laisvę, už teisę į gyvenimą, ateitį ir išlikimą.
Nuo neatmenamų laikų iki didžiųjų kunigaikščių ir iki prieš partizaną
Daumantą įvykdytos niekšiškos išdavystės raudonoji trispalvės gija
niekad nenutrūksta, ji jungia visas tas epochas į visumą, kuri apšlakstyta
protėvių, tėvų, brolių ir seserų krauju. Bandyta visa tai išbraukti,
ištrinti iš atminties. Net ištarti žodžiai: Lietuva, Tėvyne mūsų,
dar neseniai virsdavo sunkiausiu nuosprendžiu, kuris baigdavosi
ilga kelione gyvuliniais vagonais į istorinę mamutų šalį.
Ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybės trispalvės
raudonoji spalva atnaujinta Sausio 13-osios didvyrių krauju. Tomis
dienomis žmonių malda ir plevenančios trispalvės palaužė okupanto
ginklo jėgą ir privertė trauktis iš laisvę mylinčios tautos žemės.
Tikrai Lietuvoje nerasime nė vienos žemės pėdos, kuri nebūtų apšlakstyta
ir palaistyta mūsų kovotojų už teisę į laisvą gyvenimą krauju. Tokioje
žemėje ne tik negali užgesti laisvo ir doro gyvenimo viltis, bet
negali nuvysti praeities kartų pasėti ir bedygstantys ateities Lietuvos
daigai. Lietuvos istorija ir trispalvė įpareigoja mus juos puoselėti
ir atidžiai rūpintis, kad atsitiktinis praeivis jų nenumintų.
Mūsų trispalvė ne audeklo gabalas ar tik simbolis,
bet orios ir garbingos tautos valstybingumo liudijimas, kuris įrašytas
ne vien tiktai istorijoje, bet ir kiekvieno lietuvio širdyje ir
kraujyje. Istorinį atminimą ne kartą buvo bandoma falsifikuoti,
per amžių tėkmę pakeisti ar net ištrinti. Lietuva ne severozapadnyj
kraj ar koks nors memellandas. Tai pagal Dievo planą duota ir
palaiminta žemė gentims, kurios vadinamos lietuviais. Tiek tautos,
tiek valstybės gyvastis yra galingesnė už priešų norą ją sunaikinti.
Prisiminkime mirtį ant kryžiaus ir Prisikėlimą. Nukryžiuotojo priešai
manė, kad Jis sunaikintas, mirtis visagalė. Tačiau Prisikėlimo stebuklas
įrodė, kad tiktai gyvenimas yra amžinas.
Tad mūsų trispalvė plazdens tol, kol plaks bent
vieno lietuvio širdis. Didžiuokimės ja, visuomet ją laikykime aukštai
iškėlę ir neškime per amžius garbingai. Tai mūsų protėvių priesakas
ir įpareigojimas.
© 2006 XXI amžius
|